Intervale nuo minus begalybės iki plius begalybės

Visą laiką maniau, kad esu gelžbetoninė konstrukcija. Pasirodo, aš esu gelžbetoninių konstrukcijų draugas, o pats kaip koks prietaisas, sprogstantis kinetine energija. Jėtau, fizika nemarioji.

Organizmai supeliję. Pelės, pelėsiai, pelėjūnai, (penicilinai?)... Paveikslas kirmija, iš plyšių laksto tarakonai, pacai graužia kojines, gyvatės purkštauja, uodai gelia, musės apspito sumuštinius. Sutarakonėjimas...

Arba esmė tame, kad vyresni žmonės yra geresni. Venkite jaunuolių parazitų. Gal aš per daug konservatyvus ir pernelyg vertinu senienas ir antikvariatus, bet jauni žmonės yra sunkūs. Bent jau daugelis.

Organizmai surūdiję. Rūdys, rūda, ruda (?) Rėmai rūdija, iš plyšių laksto vorai, rykliai nardo sloike, chameleonai mirga kaip šviesoforas, bitės bado, rupūžės nuodija. Surupūžėjimas...

Arba iš to išplaukia, kad visi esame kažkas, bet nieko aiškaus. Prigimtinė esybė gal ir yra pastovus dydis, bet mūsų poelgiai kaip šių dienų klimatas.

Organizmai sudūlėję. Dūlėti, dulkėti, dulkinti (turbūt kilimą?). Paveikslas dulkėtas, kaip Radžio kelias, iš plyšių laksto vikšrai, drugeliai smeigtukai prismeigti prie sienos, ežiai siuva savais spygliais, širšės skaudina, žuvėdra užpuola. Sužverėjimas...

Arba reikėtų pasakyti, kad yra daug gyvenimų vienai sielai ir vienas gyvenimas vienam kūnui. Nes siela nemirtinga. Amen.