Introdukuoju naujametinius absurdisto pliurpalus

Here we are, in 2014, at last. 

Taigi, iškilmingai neskelbsiu, kad tai yra pirmas mano šiųmetinis dienoraštis, kurių gretos ir šiaip taip apretėjusios, kaip grikių paklausa kainų burbulo sprogimo metu (o šiaip, pamenat, kada grikiai kainavo 6-7 litus?). O šiaip, labai gaila, kad senstame visi, nors su laiku gyvenimas darosi vis smagesnis ir bijau to, kad laikas labai greitai bėga.

Atidarymui turėjau tokių labai neprastų patyrimų. Nesismulkinsiu pasakodamas savo istorijas. Tačiau vis tik, į pažįstamų ratą prisidėjau daugiau įdomių žmonių. Deja, didėjant pažįstamų ratui mažėja šansai su jais dažniau susitikt, tai tokia paradoksali nepalanki procesija žmogaus gyvenime. O gaila, deja.

Tokia perspektyva, kad pradėjau suprasti dar aukštesniame lygmenyje švietimo ir bendrą kultūrą. Kažkas vėl rodo, kad laikai bėga ir kiekvieni metai reikalauja kitokių madų, o kalbant konkrečiai apie mano sferą, kitokio požiūrio į mokinį. Dėkoju vienam tokiam apsišvietusiam žmogui, pedagogui, kad jis, nors ir su skysta ir senamadiška filosofija, bet parodė savo požiūrį į kultūrą ir viskas po truputį paaiškėjo man. Ir dabar man aišku, kodėl mokytojams žodis "šūdas" per pamokas yra tabu. Ir visai nesunku į tai atsakyti, bet neatskleisiu.

Taigi, o dabar vėl prasideda tai, kas lygiagrečiai eina su mano likimu. Mano mielieji išpasakotieji mokslai. Per atostogas supratau, kad jie man kiaurai atsibodo. Bet gal čia tik momentinis psichas po turiningai praleistų dienų. Prie realybės grįžtama greitai ir per prievartą, nereikia jokio stalinizmo ieškoti. Pati egzistencija yra absoliutus žmogaus ėsdinimas. Tokio šlamšto gyvenime nebūčiau sugalvojęs, bet šiaip, Aukštesnioji Jėga yra genijus, kad sugalvojo tokią būtybę. Nesuprantu žmogaus. Nors tu perskelk man galvą kirviu.

Jūra. Jūrą pamačiau. Pirmą kartą buvau prie Baltijos jūros per pastaruosius ketverius metus. Nerealu. Supratau, kad ne vien upės ir miškai yra mano egzistencijos stabai, dar ir jūrą. Ir su saviprieštaros ir sarkazmo potekste: "ką jūs čia matot, nei pieno puta, nei kraujo puta." Tebūnie. Linksmų Trijų Karalių. Ate.