Įvairios užrašų iškarpos pirmakursio studento 2016.09-2017.0

2016-09-06

Studentiško gyvenimo vadovas, 1 skyrius: introdukcija.

Sėdint šalia dar nenaudojamo griozdiško chlamo-sovietinio radiatoriaus ir klausantis krebždėjimo, brazdėjimo, kramsnojimo, čiaumojimo, taukšėjimo, krenkšėjimo... Taip, Mindaugo gatvės vienpusis eismas, neįtikėtinai harmoningas. Taip, „Mynthon“ pastilė, neįtikėtinai gaivi. Taip, ThermoFischer tušinukas, dar rašo [jau neberašo — red. past. 2017-06-01]. Bet koks šlykštus mano raštas, vasaros tinginystės atmuštas. Bet čia vis dar aš. Nors ir kiek kitokioj aplinkoj. Monotoniškoj didaktiško apie niekus tauškiančio balso audialinėje katastrofoje. Net mano ausis nemaloniai klauso. Nuo sienos skaitau visus cheminius elementus grupėmis žemyn: vandenilis, litis, natris, kalis, rubidis, cezis, francis, ununennium (kurio dar neatrado ir galbūt niekas niekada ir neatras). Per keliasdešimt centimetrų nuo manęs guli japoniškų hieroglifų krūva. Dabar jau žinau, kaip pirmadienis japoniškai [užmiršau — red. past. 2017-06-01]. Bet šiandien antradienis, mano žinios atgyveno. Nieko, iki kitos savaitės...

2016-09-07

Rugsėjo 7-osios sindromas

Prisėdę Palangos gatvėje, šalia SAM‘o, deklamuojame Putino poeziją arba jos klausomes. Deklaruojame savo baisų tingumą po keisto susidūrimo su vegetariška virtuve. Slenkame zombiškai Pylimo gatve, nepaisydami raudonų šviesoforo signalų. Intensyvu, fantastika! Bet mums kažkokia bjaurastis apsėdo, prisižiūrėjus baisulingų vaizdų iš aukščiau. Aukščiau esame tik mes, į akademinį gyvenimą bepradedą įsilieti vaikai. Tik mes, pajutę zombiškumą ir savarankiškumą. Mokysimes, mokysimes, mokysimes, mokysimes, mokysimes, mokysimes, mokysimes... Bet ne! Traškančių suolų bedvasė harmonija. Tingulystės keliamas inertiškumas. Galvoje „Margi sakalai“ (o kodėl?). Neprognozuotumas geltonų sienų fone. Skaitykime trečiąjį periodą: natris, magnis, aliuminis, silicis, fosforas, siera, chloras, argonas. Įkvėpęs argono, azoto, deguonies ir anglies dioksido mišinį jį iškvepiu. Eilinio marketingo fone aš rašau eiliniu tušinuku. Mums sakė, kad mes mokysimes. Bet aš ligonis. Niekad nebeisiu į Palangos gatvę [buvau ir ne kartą — red. past. 2017-06-01].

2016-09-13

Septynių ryto šaldytuvo urzgimo depresija... Įprastai:

1. Atsikelti – 7:07

2. Apsirengti – 7:08-7:09

3. Pasikloti lovą – 7:10-7:11

4. Susikrauti daiktus į kuprinę – 7:12

5. Nueiti į tualetą 7:13-7:15

6. Apsiprausti veidą ir išsivalyti dantis 7:15-7:20

7. Susimaišyti dribsnius su pienu 7:21-7:22

8. Valgyti 7:23-7:28

9. Apsiauti 7:29-7:30

10. Eiti iki mokymo įstaigos 7:31-7:53 [šis planas atgyvenęs kaip telegrafas — red.past. 2017-06-01]

10 rutiniškų punktų. Kažkas sėkmingai baigė programų sistemas (whatever, VU ar KTU), buvo talentingas (manau, kad tai vyriškas darbas) ir užprogramavo smegenis. Galvoje „ve vorlds mai oister sūp kičen flo veks mjuzeum“, atlikta tamsiai raudono karaliaus dviejų tūkstantmečių sandūroje. Tik muzika gali perlaužti smegenų sistemas. Todėl punktas 10. atliekamas tik dėvint ausines. Pasyvūs išvidiniai bandymai užmerkti akis, bet gyvas, net per anglų paskaitų nuobodystę.

Devynių vakaro romantiška jausena [matyt, ši dalis buvo prarasta arba liko neužbaigta — red.past. 2017-06-01].

2016-12-15

Po viso to, ką aš pavadinčiau „savo svajonių gruodžiu“, man pradeda įsijungti susinaikinimo mechanizmai. Po tuščiai praleisto ketvirtadienio man į vakarą pradėjo stogas važiuoti, taip tiesiai šviesiai. Taip, aš esu eilinio Vilniaus eiliniame bendrabutyje, kuriame urzgia eilinis šaldytuvas „минск“. Išsibalansavo mano vidiniai mechanizmai ir jei nebūtų vakaras, aš dabar imčiausi kokio titaniško darbo ir nusimesčiau tą egzistencialistinę naštą, bet jau vėloka, negaliu pagalvoti apie kažko darymą, užtat drįstu pagalvoti apie tai, kad mano gyvenime egzistuoja veiklos deficitas. Galbūt viduje aš esu veiklus žmogus, kadangi visą ketvirtadienį pratingėjęs vakare aš pajuntu, kad viskas yra labai labai blogai. Bet tas nevisavertiškumo faktorius pradeda įsijungti vis dažniau ir dažniau. Aš pradedu jausti, kad man šiame gyvenime trūksta „išsiryškinimo“, „pasižymėjimo“. Keisčiausia yra tai, kad kol mano gyvenimas sukosi apie mažą centrą Kėdainiuose, tol jaučiau, kad aplinka pakankamai stabili, kad aš joje įsikomponavau ir pasiekiau komforto zoną. Dabar pradeda rastis noras griauti sienas, tik nežinau, kokias sienas griauti ir ką reikia šiame pasaulyje pertvarkyti, kad aš vėl atsirasčiau komforto zonoje. Galbūt aš ir esu toje komforto zonoje, gal čia tik momentinis mano programinės smegenų sistemos liapsusas, bug‘as, kaip sakant. Taigi, palieku save, taip sakant, pergyventi šią būseną arba, ko nenoriu, įsijausti į tą būseną ir įlįsti į gilesnes kontempliacijas, išmąstymą, kokias sienas reikia griauti vis tik. Galbūt man tetrūksta tik gero išsiliejimo ir tiek...

2017-05-29

Pirmadienio rytiniame traukinyje Klaipėda-Vilnius, kažkokioje saulėtoje ir niekam nerūpinčioje miškų apsiaustyje, kur net visagalis internetas patiria gilią agoniją. Periodiniai keliautojai tą mistinį tarpą tarp Jonavos ir Kaišiadorių jau net mini kaip senas geras legendas. Tokios situacijos priverčia pasiknisti po užmaršties vijomis apaugusius muzikos archyvus, išsitraukti kokias užmirštas džiazines sunkenybes, t.y. Atheist, ar kitokį krautrokinį grožį, t.y. Ash Ra Tempel (ir čia tik apimant pirmąjį lietuviškojo ir lotyniškojo raidyno beigi kirilicos simbolį). Tada klausos organams atsijungimas nuo statinio, įvairių personalijų kuriamo bioenergetinio lauko traukinio atmosferoje, kuri iš prigimties turėtų būti azoto-deguonies atmosfera, beveik garantuotas. Belieka nebylus veizėjimas 180° diapazonu (nes daugiau mano galva suktis nebenori nei fiziškai, nei iš smalsumo – kam žiūrėt į sėdynę).

Vilnius po 9 mėnesių dažno pasibuvojimo jame (to nepavadinčiau normaliu gyvenimu) vis dar kelia daugialypiškus jausmus. Dažnai jis man asocijuojasi su bejėgiškumu prieš savo socialines būtinybes, kurių dažniausiai visiškai nesinori. Tam tikrais momentais ten dar labiau pajaučiu savo gyvenimo idiliškumą nei Kėdainiuose. Dažniausiai tie momentai įsijungia važiuojant vakarais troleibusais / autobusais iš kažkokio taško A į kažkokį tašką B. Arba kai barake būnu vienas ir susikuriu sau savotiškai jautrią (nuo žodžio „kūrybišką“ sąmoningai susilaikau atsižvelgdamas į savo kūrybinį produktyvumą per pastaruosius 9 mėnesius) aplinką. Introvertui būtina turėti niekieno netrukdomą aplinką, tačiau būti vienam yra fiziškai gan brangus malonumas. Keista, bet tam pačiam introvertui labai dažnai kyla susierzinimas nuolatine „saitų“ stoka. Kadaise jau rašiau, kad atsiribojimas nuo stiprios bendruomenes, kurios dalimi buvau 4 metus gimnazijoj, manyje paliks neužgydomas tuštumas, nes aš numačiau, kad jokios panašios bendruomenės universiteto gyvenime nebus ir techniškai nelabai gali būti. Matyt, šitas palikimas vis dar gyvas manyje ir stokoju to puikiai pažįstamo bioenergetinio lauko. Todėl džiaugiuosi, jei sutinku buvusius bendraklasius ir turiu laiko su jais kalbėti nonsensus arba galiu užsukti į gimnaziją, kur sutinku kitus pažįstamus ar netgi užmezgu naują ryšį su jaunesniais moksleiviais.

Šįkart mano kelionės tikslas yra absoliučiai dalykinis, nes šiuo momentu esu pernelyg stipriai prikaustytas prie gimtinės, kad galėčiau galvoti apie užsilikimą ilgesniam laikui nei svarbiausių reikalų sutvarkymo trukmė. Vasarai planuoju tolimesnę savišvietą (nes aš savišvieta tikiu daug labiau nei švietimu iš išorės) ir sunaikinti išaugusį atsilikimą nuo muzikos šviežienų, o galbūt ir senienų. Nieko ypatingo, tik mėgavimasis būtimi. Tiek, matyt, man ir užtenka. To man dabar tik ir reikia.

2017-05-31

Ir vėl tame užkerėtame plyšyje, visai greta žymiojo Gaižiūnų poligono, kurį „Lietuvos geležinkeliai“ savo naujuose ekranuose demonstruojamuose žemėlapiuose užbrūkšniuoja oranžine spalva, o kol parašiau šį griozdišką epitetą, pravažiavome [apie save kalbu daugiskaita — red. past. 2017-06-01] Livintų gyvenvietę ir prasilenkėme su krovininiu „daugvagoniniu slieku“. Ir pagaliau suvoki, kad stengdamasis būti ultrapoetiškas geležinius pramoninius objektus vadini [taip pat apie save kalbu ir antruoju asmeniu — red. past. 2017-06-01] mažų gyvybių rūšimis, taip suteršdamas abiejų garbę [tapatybę, nes metalai neturi garbės — red. past. 2017-06-01]. Ir kažkodėl vakariniai traukiniai mane slegia daug labiau, nes tada pagrindiniai tikslai jau būna nukelti į rytdieną, paliekant tuščią vakarą, o ta dienos pabaigos beprasmybę aš giliai išgyvenu. Esu naktibalda, bet vis tiek rytą visada vertinsiu labiau. Pradėjimas lemia užbaigimą ir ne atvirkščiai.

Kol vakar buvau užsikrėtęs matematine beprasmybe, o rytoj laukia įspūdingo nemalonumo kova su angliškais „taskais“, šiandien esu lyg kažkokiam inkliuze ar tai spaudžiamas dviejų menamų stūmoklių ir viską šiek tiek palengvina musoniškas oras, kad lieknesni medžiai pasiduoda lenkiami į rytus. Kažkodėl mano prasminės diskusijos su savimi vyksta ne apie mano galimybes dalykiniuose iššūkiuose, kiek apie tai, kuo aš norėčiau užsiimti per savo atostogas. O iš čia kyla paprasta išvada: disciplina, ypač jei ne mano kontroliuojama, yra didysis kliuvinys, kad ir kaip bebūtų keista. Savo kolegoms jau esu minėjęs, kad išsilaisvinimas yra tai, ko reikia mano produktyvumui išauginti. Makropožiūriu esama socialinė sistema galbūt yra optimali, bet specifiniam mano atvejui tai du vaizduotėje gimę stūmokliai, traiškantys mane, įkalintą pareigybių gintare. Tik musoniškas laisvės vėjas gali mane išgelbėti!

2017-06-01

Turbūt jus suglumino tokios kontradikcijos kaip “noriu veiklos” (2016-12-17) ir “nebenoriu disciplinos” (2017-05-31) bei “idiliški vakarai troleibusuose” (2017-05-29) ir “vakariniai traukiniai mane slegia” (2017-05-31). Čia jaučiu pareigą išnaikinti visus inconsistency momentus.

Norėti veiklos yra mano prigimtyje, bet disciplina, kaip jau minėta, nors ir yra veiklos šaltinis, yra kliuvinys produktyvumui, todėl aš trokštu tik laisvos veiklos.

Idiliškas vakaras troleibuse būna maždaug tuo metu, kai baigi savo dalykinius reikalus ir tai būna ankstyvoji vakaro dalis, todėl visai kita nuotaika palyginus su vakariniu traukiniu, kuriuo važiuoji 20 valandą ir galvoji, kad rytoj tau egzaminas ar dar kažkas. Patys maždaug įsivaizduojate.

O kalbant apie šiandien, ką tik pravažiavau po Via Baltica, esu visai greta savo gimtojo miesto ir dėl to džiaugiuos. Taip džiaugiuosi, kad visas kreatyvizmas yra dingęs ir tik įvedinėju pastabas į senuosius dienoraščius. Ruošiuosi šias iškarpas paskleisti į viešumą, nes netikiu “dienoraščiu sau”. Aš visada rašau “dienoraštį visiems”, deja, kadangi daugiausiai nusimanau apie tą dalyką, kuris kitiems nelabai įdomus, t.y. apie save, tai tokie ir dienoraščiai, apie eilinį Einarą iš eilinės Lietuvos provincijos važiuojančiu pro eilinę chemijos gamyklą eiliniu “Lietuvos geležinkelių” griozdu, kuriame net eilinio internet nėra… Nu va ir tiltas per Obelies upę, ženklas, kad reikia ruoštis išsilaipinimui. Belieka tik puikieji Faith No More ausyse...

	27			Faith No More - Midlife Crisis
	4			Faith No More - Smaller and Smaller
	1			Faith No More - Ugly in the Morning
	4			Atheist - The Formative Years
	1			King Crimson - The World's My Oyster Soup Kitchen Floor Wax Museum
	66			King Crimson
	14			Atheist
	44			Faith No More