Klausykit išmintingojo varno, garbinkite jį

Prastai. Kažkokie negeri vėjai pučia. Kamuoja keisti jausmai, kurių neįkandu. Kodėl per kiekvienas atostogas man vyksta keisti ir neperprantami emociniai lūžiai. Trūksta protinio darbinio krūvio? Nejaugi aš būsiu tapęs mokslo žiurke. Kol kas mano intelektą lavina tik knygos. Kažkada music'iečiai kalbėjo apie V. Mykolaičio-Putino "Altorių šešely". Sakė, kad pirma dalis visiškai neįdomi (t.y "Bandymų dienos"). Ale iškart iš pirmų žodžių pamačiau, kokį autorius intelektą turėjo. Na, aišku, jis kandęs seminarijos duonos ir turėjęs savą discipliną, bet, na, tiesiog sunku surasti žodžių apibūdinti jo puikiam emocinio pasaulio perteikimui.

Na, bet ne apie knygas man lengva kalbėti. Aš mėgstu pliurpti niekus, dejuoti apie prastas arba geras savijautas bei nuotaikas.

Taigi: lietus puikiai aplaistė viską, kas tik ne po stogu. O aš tuo metu buvau užsikrėtęs blogo oro manija. Ir išvedžiau teoriją: tie, kam mielesnė saulė nei lietus, tie tiesiog "pilki" žmonės. Man meniškų sielų labiau sekasi atrasti mėgstančiųjų lietų tarpe.

Dieve mano, būtent ant vakaro prasigiedrijo oras. Aišku, tada būtent ir įkvėpimas dingsta. Dingsta mano iškalbingumas ir pliurpumas. Užsidarau sandariai po gelžbetonio sarkofagais.

Na, bet vis tiek ne man čia pliurpti, vis tiek niekas mano dejonių, kurias dažnai net interpretuoti teisingai nesugebate, neskaito. Todėl laikas hardroko dozei: