Kritinė fazė

Kaip jau pastebėjote, mušu rekordus. Kur taip matyta, kad tarp dviejų mano dienoraščių būtų 22 dienų skirtumas. Žinant mane, tai nerealiai daug. Bet pakaltink tu aplinką, vargšas likimo elemente, niekuo neišsiskiriantis, pasiduodantis tiems patiems dėsniams.

Taigi, visą netvarką dabartiniame mano buitiniame gyvenime galėčiau pavadinti buitine krize. Net mano kambarys yra rytų pusėje, kur pučia rytų vėjas (spėkit, kodėl mano kambaryje yra antihumaniška temperatūra). Tačiau nekalbant apie tai, turiu pakalbėt apie kai ką kitą. Vėl, kaip prieš du metus, pradėsiu skųstis laiko stoka. Tik šįkart turbūt neturėčiau tirštinti spalvų, nes realiai, prieš du metus negalvojau, kad atsidursiu tokiam kosmose, gal netgi singuliarume, kokiame esu dabar. Esu kažkur tarp beprotybės ir superdidelio užimtumo, susijusiu su tuo, kad turėčiau mokytis, tačiau žmogaus jėgos ir motyvacija ribota, todėl jau pradedu nuleisti rankas ir galvoju, kad nepersiplėšiu visur (o norėčiau). Tai nekainuoja nervų, tačiau kai turi ruoštis šitam, anam, trečiam ir kas svarbiausia - dar trigrašį kiša eiliniai mokyklos darbai, tai norisi paimti ir susprogti, išsitaškyti į visas puses. Galvojat, aš labai noriu pirmadienį rašyti rašinį. Galvojat, aš labai noriu ruoštis viešajam kalbėjimui. O dabar jaučiuos kaip apopleksijos ištiktas invalidas - tave muša, o tu net piršto nepajudini. Bet nori, kažką nori padaryti. Krūvis egzistuoja ne tik fizikoje, ir buityje. Visa tai veda į žmogaus depresavimą, kad motyvacijos trūksta, dėl to ir laikas yra ėdamas sparčiai. O ne, šitos mintys pradeda mane žudyti, kaip ir visos kitos idėjos. 

Matot, kokį nervų kamuolį iš žmogaus padaro aplinka. Tokia ta mano kritinė fazė, kuri dar garantuotai tęsis pastarąją savaitę, o bendrai paėmus, iki kokio balandžio. Nedaug liko, tik pergyvenkim tą šaltą laikotarpį. Šiaip, aš mėgstu šaltį, bet po kurio laiko jau jis užknisa ir norisi šilumos, vasaros. Realiai, tas periodas man jau atėjo, nes kai kiekviena diena dviženklės temperatūros (na, pastaruoju metu jau nebe), tai toks klimatas palaipsniui ir vėžį gali įvaryti. 

Šiaip, sausis buvo toks mėnuo, kuris atnešė daugybę mikropermainų mano gyvenime. Griūvo mano teorijos apie pilkąją masę ir supratau, kad kiekvienas esame užsidarę savo mikrokosme, interpretuojančiam savo priklausomybę NE pilkajai masei, tačiau kiekvienas subvienetas, kuriam save priskiri, yra pilkoji masė. Būti išskirtiniu reiškia būti ne žmogumi. Tik tarpusavyje žmonės šalutiniais požymiais yra skirtingi, bet mąstymo mechanizmas yra visiškai tas pats. Svarbu yra tai, kad kai esu pabuvęs keliose grupėse, tu jau gali gana blaiviai įvertinti, kuri tau priimtiniausia. O svarbiausia tai, jog bet kuris normalus žmogus supras, kad bet kada yra geresnė, jam priimtinesnė aplinka už tą, kurioje jis dabar gyvena. Nes šiam reiškiniui galima pritaikyti ir posakį "uždraustas vaisius skaniausias". 

Bandau iš objektyvaus kampo pažvelgti į savo mąstymo permainas. Ir kas mane labiausiai stebina/žavi/domina, tai faktas, jog aš, praėjusius du metus dažnai samprotavęs apie žmogaus vidinę egzistenciją, tą tokį subjektyvų, dvasinį, abstraktųjį elementą aš buvau motyvuotas nagrinėti. Man kažkiek paaugus, vis dažniau atkreipiu dėmesį į žmogaus praktinį, socialinį, buitinį, kitaip sakant, realųjį būvį. Tai galbūt yra toji psichologinė žmogaus transformacija, plačiai žinoma paauglio brendimo sąvoka. O galbūt kažkas kitas padarė įtaką tokiems mano galvosenos pasikeitimams. Gal vis didesnė įgaunama patirtis taip išlenkė mano minčių orbitą. 

Katastrofiškai puiku yra tai, jog dabar šeštadienis ir yra puiki laisva diena viską apmąstyti ir apibrėžti tam tikromis ribomis. Anksčiau ignoravau bet kokias ribas, sakydamas, jog mes negyvenam koncentracijos stovykloje ir nesam apriboti mūrinėmis sienomis. Jei ir esam, bet kokios sienos ne tik mechaniškai, bet ir dvasiškai pramušamos. Nereikia savęs nuvertinti ir reikia plaukti... vėjais. Štai ir lūžis, vis dėlto, viskam yra ribos. Net ir lakiai žmogaus vaizduotei kurią galima apriboti nuo mintyse besisukančios nešvankios, sakykim, ekshibicionistinės pornografijos iki pseudotragiškų teroristiškų išžudymų. Juk niekada neįsivaizdavom, kas galėtų būti už Visatos ribų. Tai tiesiog sveiku protu nesuprantama. Mane psichiniai ligoniai žavi tik iškreipta fantazija. Dėl viso kito... jie daržovės, jie nenormalūs, jų socialinės, buitinės, galbūt ir dvasinės ribos dar siauresnės. Nei filosofai, nei fizikai negali atrasti viskam pritaikyto prado, kuris apibrėžtų viską, būtų etalonas ir sektinas pavyzdys bet kam. Niekada nesiplaikstykite vėjais, kas žino, už kurio kampo jūsų laukia supratimas, kad jūsų pačio galimybės yra visiškai ribotos. Rekomendacija: pirmadieniais išeidami į pamoką/darbą/paskaitą arba šeštadienio vakarą išeidami į pasibūvimą/vakarėlį/pasivaikščiojimą ir bet ką kitą darydami nepamirškite į rankinę/kišenę arba elementariausiai - ant kaklo užsimauti galvos. Tai neišvengiamai svarbu.

Ir štai, praėjo tas ciklas, kada aš perkračiau savo mikrokosmo paslaptis ir paverčiau jas keliolika kilogramų raidžių. Dievinu dienoraščių rašymą su sąlyga, jei turi, ką pasakyti. Deja, ne visada visi turi laiko. O dabar muzikos momentai, kurie savo impresija gali pritrėkšti. Tikiuosi, mano dienoraštį beskaitant jūsų dar nepritrėškė ta raidžių siena, kuria jūs turėjote išvysti atsivertę šį pliurpologišką traktatą apie nieką. Ate.