Laukuose mintys, o aš pabūsiu Einšteino žodžio skleidėju

Jau artėja 200 dienoraščių riba. Nejaugi tas laikas tikrai taip greitai bėga. Greitai jau švesiu ir pirmąsias buvimo music'e metines. Tiesiog laikas veja į laukus, kur visiškai nesiorientuoji. Čia spalis, čia birželis. Čia paryčiai, čia jau vakarienė. Akimirka trunka mėnesius, metus, mano atžvilgiu.

Ir jau nebeįsivaizduoju, kaip aš anksčiau galėdavau tiek daug parašyti dienoraščiuose. Tiesiog atėjo vasara ir mano kūrybinis įkvėpimas dingo toli toli, nubėgo į tuos laukus, kurie paveikslėlyje vaizduojami. Tiesiog ši vasara ne tokia miela, gal netgi antipatiška, negu turėjau prognozuoti. Karšta, nuobodi, slegianti - štai kokia nusimato šįmet. Nors pagalvojus apie n-tąjį zapadlo dėsnį (vis norisi kitokio metų laiko), tai visiškai normalu, ir neturėčiau pykti.

Arba...

Visada yra antra išeitis, bet jos kažkodėl nebėra. Ir visai pamiršau, ką aš dar norėjau pratęsti. Aš tiesiog labai užmaršus. Ką padarysi, net ir Izoakas Niutonas buvo itin užmaršus. Bet sugebėjo būti ne tik fiziku, bet ir teologu. Keistos asmenybės tie mokslininkai.

"Ar aš, ar visi kiti yra bepročiai?" - ir toks beveik retorinis klausimas, pasaulį išvydęs iš Alberto Einšteino lūpų, tinka labai šio dienoraščio pabaigai.

Iki.