Liepos pirmoji - dėkoju, rašau ir dedikuoju

Liepa? Taip, bet nesijaučia. Oras, verčiantis iš klumpių visus, mane toliau žavi. Bet iš po vakar nemielo oro mano kambarys tiek prikaito, kad net ir šiandien neprasivedina. Mano svečiai vos netapo žarijomis.

Svečiai, svečiai ir dar kart ... (ne nebereik sakyti). Jau pastarąsias dienas pas mane ateina pusbrolių, pusseserių ir jų draugų kompanijos. Mane tai kartais net nervuoja. Vakar dar spėjau prisiliesti prie knygos ir kaip keista, perskaityti net 80 psl (namuose retai tokiais rezultatais skaitosi, mat, nerasta susikaupimo), o šiandien ją atsiverčiau tik pasižiūrėti į raides ir neperskaičiau nė žodžio. Bet tai gerai, kad vis dėlto turiu su kuo pabendrauti, nes nedaug būtų trūkę iki pūvimo.

Ech, vasara yra vasara, mažai veiklos... Gerai, kad yra svečių, kurie mano dieną padaro ganėtinai turiningą. Pūčiau ir pūčiau savo achromatiniame kambaryje, kurį kaskart pamatau kitomis, nebe pilkomis spalvomis.

Och tu prakeikimas, vakaras ir vėl saulė lenda. Šuo juodas, pats neberanda sau vietos nuo puolančios kaitros.

Vakaras tai vakaras, bet kai saulė nyksta tik apie pusę dvylikos, tai tik į nuotraukas žvalgytis. Aišku, gali paspoksoti ir taip, juk valandų tiek sulauki, bet miestas - nėra to grožio. O tokiu laiku neišlėksi kur jo pasižvalgyti. Ai, ir taip, prisižiūrėjau.

Mjo, ale kai gerai, kai yra muzikos. Deja, ne visi svečiai ją mėgsta. Nėra kada paklausyti, nėra netgi kada pavalgyti. Bet alkanas vasarą niekada nesijaučiu, prapuol apetitas išvis.

Dėkoju visiems, kurie balsuojate už mano dienos dainos siūlymą "La Rossa". Prašau, paklausykite ir prabalsuokite, negi taip gaila.

Skiriu šitą dienoraštį savo netikrai pusseserei, kuri, tikiuosi, mano muziką kada nors pakęs ir taip pat dėkoju, kad apsilanko pas mane ir pažiūri, ar aš dar gyvas. Bei pusbroliui, kuris nors ir ožys, bet aplanko mane ir mėgsta mano muziką.

Iki visiems.

Pasirašo: saulėlydžio krauju nudegintas Einaras.