Maras, maliarija, marinavimas, marinimas, marinizmas...

Marinuos savo paties gyvenimo koše, it tai būtų tiek Dievo rykštė (angl. plague - smagiau skamba), it tai būtų saldus OBUOLIŲ pyragas. Ta košė tai visa mano praeities įvykių virtinė nuo pirmo ligi pat paskutinio, dabartis spalvinga ir tikroviška, ateitis nemaloni ir nelaukiama. Lyg tai būtų viskas, ką aš turiu. Bet lemtis nėra tai, kas žmogų sendina. Bet ką sendina tik paties jo poelgiai. Sensti su lyg pasidavimu gyvenimo tėkmei. Kol tu maištingas - tu jaunas. Niekas neliepia gyventi praktiškai, tačiau tiesiog privalu kažką daryti. Jei tu sėdi dėl to, kad kojos neneša - fiziškas senis. Jei sėdi dėl motyvacijos stokos - ei, dvasiškai nuvertėjęs žmogau, tu žlugęs. Leisk tavo sielai užsakyti karstą iš drebulės. Ąžuolinio gaila, tavoji siela tokio tvirto medžio neverta.

Maliarija susirgau. Ir įkandęs vabzdys buvo ne kas kitas, kaip tik gyvenimo rutina. Taip, kiekviena diena vis tokia pati ir nieko neišsiskirianti. Gal kada ir pasitaiko pribloškiančių nutikimų, bet viskas po keletos valandų ar dienų nuplaukia palei gyvenimo užmaršumo srove ir viskas galop grįžta į savo vėžias, o toji upė toliau plukdo nuo tavęs visus gyvenimo potyrius, joje skęsti ir supranti, kad kiekvienas kubinis metras vandens tėra tas pats vanduo, ar aukštupis, ar žemupis bebūtų. Kada ir tave nuneš į plačiąsias jūras, ten bangos tave priplos, žūsi purslams tyškant ant tavo skęstančio kūno. Tavo savastis ir darbai nugrims į ošiančios jūros dumblą ir gyvenime nebeišvysi savo dienų saulės.

Marinuoja agurkus tik fabrikai, aš jų (marinuotų) nei nemėgstu. Apskritai, kas tas agurkas? Tik dar vienas bevertis biologinis darinys, kuriam kiekvieną vasarą lemta užaugti ir būt nuskintam. Pražiopsotas per neapdairumą jis praranda savo saldų skonį ir pernoksta. Todėl ir nepalaikau jaunystės eliksyro bei amžino gyvenimo idėjų. Viskas turi vykti natūraliai. Ta pati likimo upė neturi būti sustabdyta, nes ji yra upė, tekanti šimtus metų. Sustojus ji pataps ežeru be jokio judėjimo, lyg būtų viskas sustojęs. Ir viskas toje monotoniškoje ežero platybėje praranda spalvą ir grožį, tiesiog nevertingai viskas atvirsta. Viskas būtų pernelyg kitoniška ir blanku. Rinkčiaus upę bet kokiu atveju. Nenoriu gyventi tris šimtus metų vien dėl to, kad 80 % iš jų būsiu senis.

Ar teisinga man būtų numarinti didžiausią priešą dėl geresnio gyvenimo. Supūvusios sąžinės atveju, tai net labai teisinga, tik aš, jos dar negyvai užraugt nespėjęs, padaręs tokį žygdarbį stumčiau Sizifo akmenį ligi ąžuolinio karsto. Sąžinė vienas svarbiausių žmogiškumo rodiklių, ir tik ji daugiausiai geba pasakyti apie gailestį ir abejingumą, šaltumą ir jautrumą, tvirtumą ir karštakošiškumą. Turiu opią ir silpną sąžinę, dėl to esu kiek jautrus ir reaktyvus daugelyje situacijų, nors apėmus kritiniam įsiučio ar pasitenkinimo taškui, tai pamirštu visą savo tikrąjį ego. Mano antrinis ego yra stiprus ir tvirtas. Ir galiu pasakyti, kad pirminis ir antrinis ego dažnai mainosi, kartais į tą pačią repliką galiu numoti ranka ar karštai atsikirsti, priimti diskretiškai ar liet ašaras. Kiekviena asmenybė yra dvilypė. Viskas yra dvilypu - greičiausiai geriausias dalykas, kurį supratau savo gyvenime.

Ar verta plėšytis dėl plataus gyvenimo okeano, gyvenimo be įsipareigojimų, bet pertekę prabangos srauto. O gal geriau susiriesti į savąjį kuklų guolį ir gyventi iš to, ką turi. Diskutuotina dilema. Tačiau neverta ieškoti kažko naujo tokiu atveju, jei mielą savo gyvenimo kertelę jau suradai. Aišku, bet jei savo vietos gyvenime dar nepavyko atrasti, būtina ieškoti naujovių, lįsti į tą okeaną, nardyti ir pagauti tą žuvelę, kuri simbolizuotų tavo gyvenimo laimę ir dūšios romumą. Ir jei savo kampo nesuradęs pasiduosi, kaip sakiau, patapsi motyvacija praradusiu seniu. Reikia judėti tol, kol pajusi laimę.