Ne(be)rutiniškas plaukimas pasroviui

Kurį laiką buvo praėjęs noras rašyti dienoraščius. Velniai žino, kas čia gaunasi. Jie nei blogai, nei rašiniai, nei dar kas nors kam nors naudingo ar įdomaus. O ir laiko kaip ir pritrūksta. Dabar pats darbymetis. Ir dar pašonėje visokie reikalai, kuriuos reikia tvarkyti. Ir tos nelemtos rutinos darbai, užimantys bent 50 % laiko.

Galvoju apie šių įrašų ilgį. Kažkodėl visada gaunasi jie kuo ilgesni, bet galvoju, kartais pasiilgstu senų įrašų nerūpestingumo, lakoniškumo. Juk kartais keliais sakiniais galima pasakyti daugiau nei paklodėmis. Vis dėlto, kažin ar tai mano stilius. Net mano senieji blogo įrašai, kurį rašydavau „Blogspot“ paauglystėje, visada būdavo bent kelios geros pastraipos. Realiai aš daug nekalbu. Bet labai priklauso. Jei pasitaiko nešnekesni pašnekovai, tada mėgstu imtis iniciatyvos, tačiau jeigu nesulaukiu atgalinio ryšio, tada nebesivarginu, o ir žodžiai išsenka. O taip pat aš visada daugiau observuoju viską ir sugėrinėju. Kaip Kempiniukas. Bet kai reikia išsigręžti, būna, upeliai srūva.

Taigi, ir kadangi žodis man yra vos ne sakralinis dalykas, aš taip pat ir nesišvaistau juo. Jei sakau, kad ką nors padarysiu, tai ir padarau. Nebent...

Šiaip nemeluosiu, šioji savaitė buvo... kažkas. Kartais sunku suprasti, verkti ar juoktis reikia? Bet dėl visko kaltinkime supermėnulį, ir kitus dangaus kūnus ir jų ryšius. Jie VISADA susimokę prieš mus.

Dabar beveik kas vakarą geriu šaltmečių arbatą. Ilgą laiką jau bandau stebėti ar visokios arbatžolės gali būti išties veiksmingos. Taip, tau pasakys, „gerk šitą nuo to, gerk tą nuo ano“, bet kas iš to, jei nejaučiam jokio skirtumo. Dar nusprendžiau pavartoti matcha arbatas. Ar kaip daug kas pavadintų – „ištirpusį Šreką“. Pirmą kartą išbandžiau ją šią vasarą kažkokiam coffee shop‘e, ir man visai patiko. Mano kompanionas nebuvo gerbėjas, ir ką galiu pasakyti... fair enough. Ji arba patinka, arba ne. Bet aš sakau, duokite man tuos antioksidantus. Ir kitus gerus dalykus.

Dar šiuo dienoraščiu norėjau padaryti vieną dalyką. Klausite, kokį? Ogi, paminėti M. K. Čiurlionio – mūsų valstybės genijaus, kompozitoriaus ir dailininko, kuris, manau, ginčytis neverta, tikrai įeina į amžinąjį šalies kanoną – 150-ąsias gimimo metines. Viso įrašo skirti negaliu, tai bent jau dalelę jo atiduosiu jam, ir pasidalinsiu jo šiuo metu labiausiai imponuojančiais dailės kūriniais.

Tai trys „Jūros sonatos“ (1908) dalys – allegro, andante ir finale (nebūtinai eilės tvarka).

Tik kompozitoriaus muzika nesidalinsiu, atleiskite... Žinau, išdavystė. 

Bet čia yra kitas puikus kompozitorius.

Ačiū už skaitymą / žiūrėjimą / klausymą, mielas skaitytojau. Meilės ir ramybės.😊

2

Nick Cave and the Bad Seeds - Galleon Ship