Nevertheless

Aš esu sugriuvęs žmogus. Na, taip, kai pirmą kartą pastarąjį mėnesį gauni gerai išsimiegoti (ta prasme, 10 valandų, nors po tokios pertraukos ir 12 gavosi) ir vis tiek lieki kažkuo nepatenkintas (ale laiko nebelieka nei kažkam pasidaryti), tai tikrai labai blogai. Esmė tame, kad veikiamąją laiko dalį aš praleidžiu visiškai veltui. Ok, Karlsenas Anandą vėl aplošė (supras šachmatų fanatai), dėl to labai apmaudu, nes Anandas atrodo žymiai taktiškesnis, tik vėl klaida endgeime viską sušiko. Pažaidžiu (užsižaidžiau). Pradėjau skaityti knygą - skaičiau gerokai daugiau nei porą valandų (pabaigiau I tomą, sėkmingai einu savo planu knygą perskaityti prieš pasibaigiant atidavimo į biblioteką terminui). Ir štai, netyčiom atėjo vakaras, jau pusė vienuolikos, o naktinėti šį savaitgalį nenoriu, nes pradėjau branginti miegą. Tuo labiau, ateina košmariškos dienos, kada mokslai neduos man taip dykinėti. Istorija, biologija, literatūra - bebaigiu užsiknisti su tais mokslais. O iki atostogų dar penkios savaitės. Norėtųsi spjauti, bet mano aukšta kartelė, negaliu atsileisti. Tada visiškai rezignuosiu likimui ir prarasiu menkiausią valios jausmą, kurio ir taip tetrūksta. Va, neseniai aprašytas incidentas su "Teisingiaja karaliene" tebuvo, kaip visi sakys, kova dėl labai vertingo aštuoneto. Bet ne, esu tam tikrų principų žmogus. Man teisybė reikalinga visur visada. Deja, viską nubraukia teisingas mamos realizmas: "tiesos prieš vyresnį niekada neįrodysi". Kartais, tokiais beviltiškais momentais, kurių, galiu pasidžiaugti, mano gyvenime tikrai labai reta, norisi skųstis švietimo sistema, bet... Negaliu skųsti vieninteliu negatyvu pozityvioje aplinkoje. Žmogaus prigimtis kartais reiškiasi, skųstis linkę kiekvieną kartą, kai kurie net sočiai pavalgę ir gyvendami nuosavam name ir už šildymą grašius bemokėdami. Bet aš jau pereinu į filosofiją iš socialinės pusės, todėl čia ir baigiu, vengdamas plėstis, nenorėdamas dienoraščio padaryti filosofijos traktatu.