Pliurpraštis 3

Šiandien vyksta visa tai, kas prieštarauja neklystančiai fizikai. Tai pačiai fizikai, kuri mums reguliuoja, kas negalim įveikti traukos arba kad veidrodis negali sugerti šviesos. Saulė šviečia, o aš kažką dūmoju prie kompiuterio klausydamas muziką. Vadinkime tai paradoksu. Pavėjui važiuoti pavargau, o prieš vėją mažiau pavargau. Antras ir labai prieštaraujantis fizikai paradoksas. Klausau muziką, kurią klausau itin retai, bet jaučiu, kad sumušiu perklausų rekordą. Kelintas paradoksas? Pasimečiau... Lyg ir trečias. Ir dar ne viskas, tik užmiršau... Ai va, dar vienas: sušalau tokią šiltą dieną... 4 paradoksas. Žodžiu, paradoksų lavina mane prirėmė žemę. Dar betrūko, kad atsispirčiau nuo žemės ir pradėčiau skristi. Oi, skrendu. vos psieku klvitūr ...

Skrydis buvo nekoks, tik pliumpt į lubas ir bumt ant žemės. Dabar skauda alkūnę, kelį ir labiausiai galvą ant kurios greičiausiai gūzas išdygs... "Kažkam labai pasisekė" sakysit. Taip, man šiandien sekasi. Dabar duokit Nobelio premiją už tai, kad iškovojau pergalę prie gravitacijos dėsnį. Ir jau ne pirmą kartą.

- Oi, ačiū ačiū. Labai dėkingas. 

Visa mano pliurpraščio pradžia dvokia neskaniais paradoksais ir paprasta ironija. Labai pamėgau ironiją ir sarkazmą. Niūrus pasaulis be šių dviejų išradimų būtų. Žiūrėkit, be šių dviejų dalykėlių nebūtų sukurtas nė vienas anekdotas apie Chuck Norris'ą. Nepamirškit skelbti jo žodžio, tada bent jau ne skausmingą mirtimi mirsit. 

Kodėl vakar aš jūsų visų neiššaudžiau. Juk turėjau. Taip teigė vakar dienos dienoraštis. Jūs visi gyvi. Prakeikti šliužai. Vis tiek aš jus sutrypsiu, arba paversiu jus savo tarnai. Prisiminiau RockPrincess parašą: "Aš samdau žmones, kad jie mane garbintų. True story". Tik su manim bus žiauriau...

Ką aš čia visai nusišneku... 

Kadangi visai išprotėjau, tai net nieko nebežinau, ką bedaryti... Uždarykit mane į beprotnamį. Kad aš ten supūčiau ir nenervuočiau jūsų su tais pliurpraščiais. Pats jaučiu, kad nusišneku. Rašau viską, kas man tik galvoje gimsta. Bet manęs jūs niekad nesuprasit. Aš pats ne visada pralendu pro tuos galvoje vinguriuojančius voratinklius ir kol reikiamas mintis susirandu. Manau, čia tokių proftelepatų nėr... Kitaip, jei mane suprantat, aš nusižudysiu:

Aš turiu išlikti paslaptingas ir nenuspėjamas, kitaip aš nebūsiu unikalus. Neturėsiu kokių nors ypatingų savybių. O žmogui be ypatumų sunkiau gyventi. Kiekvienam geriau turėti kokį nors talentą. Ar ne (kreipiuosi į didžiausius music'o filosofus)? 

Šiandien tik... nebesuvokiu nieko, net pamiršau, tai ką prieš akimirką norėjau parašyti. Išseko mano minčių saugyklą. Laukite kito pliurpraščio. O aš išeinu...