Priklausomas nuo nepriklausomybės

Paskutinis blog'as man, manau, buvo į sveikatą. Šios savaitės eigoje galvojau, kad norėčiau pakartoti šitą procesą, o galbūt net ji paversti periodiniu dalyku, kaip dariau prieš dešimtmetį ir net daugiau. Tiesa, aš visada mąsčiau, kodėl man norisi labiau rašyti blog'ą, bet asmeninis dienoraštis man niekada neatrodė patraukli opcija. Esu kelis kartus savo gyvenime bandęs rašyti asmeninį dienoraštį, tiek parkeriu į fizinį sąsiuvinį, tiek vėliau elektroninę versiją laptope, bet ta patirtis kažkokia nepilnavertė. Galbūt aš ne visai sąmoningai noriu kažkokio pripažinimo ir palaikymo iš bet kokio skaitytojo. Galbūt didžiąją gyvenimo dalį gyvenu su kažkokiu nepilnavertiškumo kompleksu ir man reikia išorinio validavimo, bet niekada iki šiol to nesupratau? Ir kas įdomiausia (vėlgi, iš serijos „antagonistinės mintys“), kad visgi tie parašyti mano blog'ai būna įdomiausi skaitiniai sau. Nemanau, kad jie yra labai įdomūs kitiems, ir dažnu atveju kiti skaitytojai gal net nesupranta mano minčių tėkmės. Ir kažkodėl tai man nerūpi. Tad tikrosios priežasties, kodėl aš tuos blog'us iki šiol rašau, aš taip ir nežinau, o gal to žinoti net ir nėra būtina. Kai kuriuos klausimus gyvenime tiesiog verta palikti neatsakytus. Neatsimenu kas, bet neseniai pokalbyje buvo iškėlęs seną gerą „gyvenimo prasmės“ klausimą. Jo jau senokai negirdėjau savo ausyse, bet tai irgi vienas iš klausimų, kurio gvildenimas tik vargina ir nėra konstruktyvus jokia prasme.

Praeitoje pliurpologijoje skundžiausi, kad neturiu sveiko balanso tarp darbo, kuris padeda pragyventi, ir darbo, kuris yra širdžiai mielesnis. O dar labiau neturiu laiko įdomiems hobiams ir kultūriniam gyvenimui. Kovo 11 d. buvo laisvadienis, tad nusprendžiau šią puikią Lietuvos valstybės šventę išnaudoti tiek pagal jos paskirtį, tiek ir šiokiai tokiai asmeninei atgaivai. Nuėjau kelti savo kultūrinį išprusimą ir patriotinę dvasią į Signatarų namus. Ten yra labai šauni paroda apie Stasį Lozoraitį ir jo šeimą bei svarbiausius jų darbus prisidedant prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Buvo ir ekskursija, truputį griežiau dantį ant gidės, kuri daug ką skaitė iš planšetė ir vis sumaišydavo kažką (pvz, Stasį Lozoraitį tėvą su sūnum arba metus neteisingus nurodydavo). Bet nepaisant to, pati paroda labai įdomi ir verta aplankymo. Toliau, suvalgęs ledų porciją Gedimino prospekte, nuvinguriavau iki Seimo šiek tiek paklausyti ten koncertavusių vaikų ansamblių ir pažiūrėti Seimo rūmų fojė pristatomų parodėlių. Nebuvo taip įdomu, bet pasikultūrinau. Tiesa, galbūt labiausiai patriotinius jausmus sukėlusi akimirka buvo išėjus iš Seimo ir pakėlus galvą, pamačius trijų Baltijos sesių vėliavas.

Po to susitikom su kolega D.V. Kolega yra didžiulis vaikščiojimo entuziastas. Aš truputį mažiau prijaučiantis tokiai veiklai, tačiau ką tikrai mėgstu, tai aplankyti vietas, kuriose jau seniai buvau arba išvis nebuvau. Tad pasiūliau pasileisti į ilgą pasivaikščiojimą po mano labai mylimą rytinę Vilniaus miesto pusę. Kirtę senamiestį, praėjom pro Rasų koloniją, Markučius, Tuputiškes, Žemuosius ir Aukštuosius Pavilnius, galiausiai Gurius ir Kalnėnus ir savo žygį užbaigėme Kinologijos centro stotelėje prie Minsko plento. Labai panašų keliolikos kilometrų žygį man jau teko eiti, kai buvau antrame bakalauro kurse, o tai jau buvo prieš 8 metus. Būtent tada labai įsimylėjau Pavilnių regioninį parką ir jo įspūdingus reljefus, bei visus gyvenamuosius rajonus šalia šio parko arba jame. Šie privačių namų kvartalai yra tykūs, ramūs, truputį padeda atitrūkti nuo to intensyvaus sostinės gyvenimo, kuriame įprastai verdu. Man ypač patinka seni gyvenamųjų namų kvartalai, išsidėstę ant Markučių ir Rasų kalvų, abipus geležinkelio trasos. Primena tikrą lietuvišką provinciją, bet tai yra sostinėje. Tiesa, Markučiai ir Rasos, mano vertinimu, į bendrą Vilniaus miesto paveikslą įsipaišo puikiai, kitaip nei senosios Šnipiškės, kurios, jei iškirptum iš konteksto, gal ir turi panašių ypatumų į Markučius ir Rasas, tačiau visgi visame Vilniaus centro kontekste yra lyg riebus ir baisus apgamas, kuris prašosi chirurginio šalinimo. Žemiau pateikiu būtent Markučių ir Rasų gyvenamųjų namų vaizdų, taip pat pakeliui į Pavilnius užfiksavome gražią Vilnelę, kuri turbūt vienintelį kartą metuose yra mėlyna, nes neša šviežia atlydžio vandenį. Paskutinė fotografija yra iš Gurių, kurie plinta beprotiškai greitai, ir ten begalinio ilgumo gatvės (tokios kaip fotografijoje), iš abiejų pusių apstatytos naujos statybos namais ir kotedžais, yra jau įprastas reiškinys. Guriai ir Kalnėnai prieš aštuonis metus atrodė daug ramiau ir buvo gerokai kuklesni.

Nors vakare jaučiaus, lyg nebeturėčiau kojų (nes iš viso buvo nueita daugiau nei 18 km), o batai buvo visiškai nepadorios būklės dėl pietryčių Lietuvos smėlėtos dirvos, bet visgi tai buvo viena labiausiai į save ir savo gerbuvį nukreiptų dienų per pastarąjį laiką. Viena iš geriausiai praleistų kovo 11-ųjų. Dabar vėl tenka grįžti į labiau rutininius darbus, bet jaučiuos šiek tiek atsišviežinęs, su šiek tiek švaresne galva.

Galiausiai, muzika. Kolega I.G. mane labai įtraukė į diskusijas apie naująjį Lady Gaga darbą Mayhem. Tai jis tapo bene pagrindiniu pastarųjų dienų klausiniu. Dar nesuformulavau galutinio įvertinimo, bet jau dabar galiu pasakyti, kad tai vienas originalesnių ir įdomesnių pastarojo dešimtmečio pop muzikos darbų. Galbūt ši nuomonė nuskambės kontroversiškai, tačiau man tai atrodo kaip bene brandžiausias Gagos darbas, pretenzingesnis negu jos žymieji Fame ir Born This Way albumai. Komerciškai jis tikrai netaps tokiu sėkmingu, tačiau tikrai galiu suprasti, kodėl Metacritic albumas jau gavo 84/100 agreguotą vidurkį. Gali girdėti labai įdomių įtakų, albume girdi ne tik klasikinio Gagos garso, bet ir įtakų iš labai įdomių frontų: girdi Madonną (ypač vėlyvesnių laikų), vietomis Avril Lavigne, Paramore, Jennifer Lopez ar net Michael Jackson. Pavyzdžiui, J-Lo ir MJ man "rėkia" šioje dainoje – gan greitos, kapotos vokalinės frazuotės, derančios su R&B stiliaus ritmika, man juos du būtent labiausiai ir primena.

1

Lady GaGa - Shadow of a Man