The Skys 30-mečio koncertas klube „Tamsta“ – įspūdžiai

Įžanga. Ką tik grįžau iš „The Skys“ koncerto Vilniuje, klube „Tamsta“. Šis koncertas uždarė grupės mažą turą po Europą, kuris buvo surengtas grupės 30-mečio proga. Man asmeniškai tai jau trečiasis matytas „The Skys“ koncertas. Pirmą kartą grupę mačiau per jos 20-metį 2015-aisiais, kai jie grojo klube „New York“ (dabar „Legendos“) ir surengė bene mini festivalį su keliomis vietinėmis grupėmis ir atsivežė kompanijai britų grupę „Lifesigns“, kuri tuo metu man buvo vienas didžiausių nuostabių dalykų praėjusio dešimtmečio progresyviojo roko scenoje, nors galbūt ją mažai kas ir žino. Po poros metų, 2017-aisiais, „The Skys“ koncertavo „Tamstoje“ kartu su naujai atsikūrusiomis legendomis „Saulės laikrodžiu“, kurie pristatinėjo ir savo naujausią albumą „Subliminal Messages“. Labai šilti prisiminimai iš abiejų koncertų, grupės rovė stogą man tuo metu dar labai jaunam progroko klausytojui. Bet nuo 2017-ųjų „The Skys“ Lietuvoje niekada nekoncertavo... iki šiandienos. Tad negalėjau praleisti jų sugrįžimo į „Tamstą“, klubą, kuris turi grupei sentimentalią prasmę, kur grupė dėjo pirmuosius savo karjeros žingsnius, įrašė pirmąjį albumą Civilized 1997-aisiais. 

„The Skys“ yra įdomus, bet turbūt neretas progroko scenoje fenomenas, kuomet grupė neturi didelio pasisekimo gimtojoje žemėje, bet gauna visai nemenką palaikymą užsienyje ir važinėja apšildydama didelius atlikėjus. Štai šią vasarą „The Skys“ apšildė Tarją... taip, tą pačią Tarją Turunen, prieš daugiau nei porą dešimtmečių išgarsėjusią kaip „Nightwish“ vokalistė. Prieš tai turėjo nemažai koncertų Japonijoje! Grupė yra kviečiama į įvairius progresyviosios muzikos festivalius: štai lapkritį keliaus į Lenkiją ir į Jungtinę Karalystę, kur jau daug metų vyksta „HRH Prog“ festivalis, kuriame „The Skys“ sceną dalinsis su tokiomis legendinėmis grupėmis kaip „Asia“, „Curved Air“, „Focus“ ir tie patys „Lifesigns“. Man tai primena fenomeną, kai „Barclay James Harvest“, „Manfred Mann's Earth Band“ ar „Van der Graaf Generator“ buvo daugiau žinomi ir vertinami kontinentinėje Europoje negu Britų salyne... pas mus, deja, progroko kultūra niekada neįsivažiavo, ir sunku rasti daugiau šio stiliaus vėliavnešių negu „Saulės laikrodis“ sovietmečiu ar „The Skys“ jau modernesniais laikais. 

„The Skys“ pasirodymas. „The Skys“ pasirodymuose yra gan įdomi tradicija kitas žvaigždes iš užsienio palikti dūzgėms (taip pat buvo su „Lifesigns“ 2015-aisiais). Šiandien užsienio žvaigždės buvo japonių duetas „AINAKANNA“, bet apie jį truputį vėliau. 20:00, labai punktualiai, „The Skys“ jau buvo susiderinę instrumentus ir sveikinosi su publika. Ir iškart pradėjo savo pasirodymą labai klasišku „Colours Of The Desert“ numeriu – ši daina patapo „The Skys“ koncertų atidaromoji vizitinė kortelė ir tai, be abejo, yra nuostabi daina, visuomet smagu ją išgirsti gyvai. Pirmas įspūdis buvo garso kokybė: net grupės lyderis Jonas Čiurlionis šiek tiek atsiprašinėdamas sakė paminėjo, kad daug garso šįvakar. Taip, galbūt iš pradžių jis trenkė stipriai, bet kita vertus, vienintelė problema man pasirodė būgnų garsas, kuris tokiai mažai erdvei buvo per trankus (ir neaišku, ar buvo galima kažką dėl to padaryt). Boženos Buinickos klavišai skambėjo optimaliai, kaip ir nesiskundžiau Steve Vantsis (taip, to paties, katras daugybę metų groja su Fish) bosu. Jono Čiurlionio gitara visuomet įgarsina kiek tyliau negu įprastai tikėtumeis iš solinės gitaros, tačiau tai irgi yra vienas iš The Skys stilistinių skiriamųjų bruožų. Tad bent tris ketvirtąsias garso tikrai buvo galima toleruoti, o ilgainiui susigyventi ir su paskutine ketvirtąja.

Toliau sekė tai, kad tapo mano pagrindine motyvacija apsilankyti šiame koncerte: paskutiniojo albumo „Automatic Minds“ dainos: titulinė daina ir „The Guardian Of The Water Tower“ – Božena papasakojo realią istoriją, kaip dingus vandeniui sekmadienį jie skambino į vandens bokštą, kurio prižiūrėtojas labai susirūpinęs pasakojo apie tai, kaip vandalai nusiaubė bokštą ir kaip jis nesugebėjo jo nusaugoti, kas tapo įkvėpimu šiai dainai – kartais būna sunku patikėti, kad tokie buitiniai nuotykiai tampa įkvėpimu tokioms didingoms kompozicijoms. Abi jos skambėjo smagiai, ypač „The Guardian...“, patiko pirmą kartą išgirsti gyvai. Tik gaila, kad daugiau dainų iš „Automatic Minds“ setlist'e nebuvo (neskaitant kiek senesnės, bet vis tiek į albumą įtrauktos dainos „Love Of Life“), nes nors 2019-ais ir turėjau kiek skepticizmo, bet retrospektyviai į jį žiūriu kaip į puikų albumą.

Pasirodymo ašimi tapo „The Wings Of The Night“ / „Walking Alone“ medlis. Pirmoji daina yra labai klasiškas numeris dar iš senosios „Civilized“ albumo eros, o „Walking Alone“ – didysis opusas iš turbūt esminio „The Skys“ diskografijos albumo „Colours Of The Desert“. Kas man patinka „The Skys“ pasirodymuose labiausiai, tai žiūrėjimas, koks yra kompleksiškas muzikavimas, kurio galbūt net neįtari klausydamas gan atmosferiškai, pinkfloydiškai skambančių studijinių įrašų. „Walking Alone“ ritminė sekcija, atliekama japonų būgnininko (atsiprašau, neužfiksavau vardo) ir Steve Vantsis, mane nerealiai prikaustė, nors ši daina specifiškai yra vienas labiausiai atmosferinių gabalų „The Skys“ repertuare. Taip pat bendrai paminėsiu, kad gyvi pasirodymai man taip pat primena, kokie kieti instrumentalistai yra Božena ir Jonas – jų pirštai per klaviatūrą ir gitaros kaklą vaikšto kaip per sviestą, atrodo lyg grotų be pastangų ir išgautų visą tą nuostabią garsų paletę. „The Skys“ gyvai vien dėl to yra daug įdomesnė patirtis negu klausytis jų studijinių įrašų (kuriuose, būkim nuoširdūs, yra tam tikrų kiek atmušančių produkcijos niuansų). 

Publika buvo kukli („Tamsta“ tikrai kartais būna pilnesnė), bet aktyvi, nuoširdi, skatinanti, būta pasirodymo metu smagių replikų apsikeitimo tarp Jono ir jo buvusio studento apie tai, kiek dar dainų liko sugroti ir pan. Buvo ir daugybė „The Skys“ grupės kolegų, įskaitant ir „Saulės laikrodžio“ legendas. Grupė mielai pasakojo įvairias istorijas apie savo dainas, pvz, kaip grojant „When The Western Wind Blows“ pakilo nuožmus vėjas ir pradėjo skraidyti visų palapinės, išskyrus pačių „The Skys“. Man patinka, kad bendravimas su publika būna apie dainas, o ne apie orą ar apie politiką. Manau, kad progrokeriai mėgsta kalbėti apie savo dainas, ir tai yra gerai. Ypač kai esti toks imtymus ryšys su publika kaip buvo šįvakar. Dainos metu galvojau, kad norėtųsi, kad „The Skys“ Lietuvoje rinktų arenas – nebūtų tokios geros atmosferos koncerte, bet jų muzikinį talentą turėtų gerbti didesnė mūsų visuomenės dalis. 

Galiausiai vakaras buvo uždarytas su dar viena sena daina „Virtual Reality“ beigi Boženos sukurta „Love of Life“, kuri įkvėpta sutiktų kanadiečių aukso ieškotojų, kurie net per savo paieškas ir žygius aukoja gyvybes stingdančiame šaltyje... vėlgi, man buvo labai įdomu sužinoti kai kurių dainų kontekstą, kurio prieš tai dar nežinojau. „Love of Life“ pasirodymas buvo labai malonus ausiai, bet štai, grupei pagrojus valandą ir dar kelias minutes, pasirodymas baigėsi. Norėjosi daugiau, ir publika ta vokaliai išreiškė, bet gaila, kad „The Skys“ nebuvo pasiruošę daugiau žudyti save ir aukoti energijos dėl publikos norų, nes jų repertuare yra nuostabių dainų, tik grok ir grok.

„AINAKANNA“ pasirodymas. Kodėl „AINAKANNA“ groja po pagrindinių vakaro žvaigždžių, o ne apšildo jas? – šis klausimas man vis sukosi galvoje per pertrauką. Bet jų pasirodymas man į šį klausimą atsakė. Gerą užuominą metė ir Jono Čiurlionio replika, kad neišsiskirstykit, nes dvi mažos japonės duos daug energijos. „AINAKANNA“ afišuojamas kaip dviejų japonių (klavišininkės / vokalistės ir būgnininkės) powerpop duetas. Powerpop yra giliai su 70-ųjų muzikos tradicijomis surištas žanras, kuris šiais laikais mažai bepraktikuojamas (arba paskendęs kitų stilistinių srovių jūroje), tad turėjau klausimų, kaip tai atrodė. 

Japonės jau nuo pirmos dainos pademonstravo, kad tą „powerpop“ etiketę reikia priimti literaliai – tai bus pop muzika, atliekama power režimu. Labai gyvybingas grojimas elektriniu pianinu ir būgnais, energija kokius 10 kartų pramušantis atmosferišką „The Skys“ dvasią. Gan ekscentriškas vokalo stilius, kartais pereinantis į rėkimą (iš tikrųjų dažnai japonai tokį dainavimo stilių praktikuoja) taip pat krito į ausį – tai nebuvo taip radikalu kaip Yoko Ono, skoningiau priderinta prie muzikinio dueto profilio. Visai kitokio charakterio pasirodymas, tikrai labiau tinkantis dūzgėms negu apšildymui. Kai klavišininkės / vokalistės dekoratyvus plaukų lankelis dar per pirmąją dainą nuo galvakračio nukrito ir niekada nebebuvo pakeltas, tai žinojai, apie ką bus šitas pasirodymas. Buvo visko: ir sambos ritmo dainų su švilpuko įžanga, ir „Bohemian Rhapsody“ įžanginės dalies koveris, ir dainos, kuri iš esmės pastatyta ant dviejų natų (kaip kokie „Du gaideliai“). Nors apibendrinčiau, kad tai ne mano stiliaus muzika didžiąja dalimi, tačiau buvo nuoširdžiai įdomu stebėti tą veiksmo kupiną 40 minučių performansą, buvo tikrai linksma. Duetas žino, ką daro ir kokią nišą užpildo. Linkiu merginoms sėkmės!

Taip ir užsidarė šis atmosferinio ir sentimentalaus progroko ir ekspresyvaus pop festivalio vakaras. Abu pasirodymai patiko, aišku, ypač „The Skys“. Jonai, Božena, kurkit daugiau ir, svarbiausia, pagrokit Lietuvoj dažniau. Mūsų nedaug, bet mes lojali publika ir tikrai ateisim palaikyti!

16

The Skys