Samprotavimas: kultūra ir edukacija. Kas svarbiau?

Ką turėtų reikšti visi tie nesąmoningi dalykai. Balandį sėdėjai, miegojai, kažko klausei, vėl sėdėjai. Gegužės 2 d. - darbas, darbas, mokslai, darbas, rašymas, kalimas. Kažkokie paradoksai.

Viskas visada buvo keistai iškreipta. Aišku, o kam tas gyvenimiškas elementarumas. Visą laiką galvojame ne apie praktinį paprastumą, bet kaip kiekvieną dalyką padaryti sukčiau, gudriau. O po to skundžiames, kad galvas skauda. Nes nemokam smegenų taupyti. Ieškom to, kas gali neatnešti rezultato. Svarbu principas. Aš irgi labai principingas žmogus, bet ar praktinis paprastumas negeriau? Būtina atsisakyti tokių nesąmonių, po to vaikšto protiškai traumuoti kūnai. Va, ir man tas pats. Vemiu mokslais. Nes man jau vasara, nebepernešu visos tos masės. Kažkokia pieva, kažkokie paradoksai, žalojantys protus ir sielas.

Ir dabar susimąstau, kam ta edukacija reikalinga? Mano nuomonė kažkada buvo, kad kuo daugiau žinosi, tuo geriau. Dabar mano nuomonė tokia, kad tavo intelektas priklauso ne nuo to, kiek pas tave galvoje informacijos yra, bet kaip tu tą informaciją moki panaudoti praktikoje. O pasirodo, šiuolaikinis švietimas to moko labai mažai. Kodėl? Norim būti ale protingais. Bet kaip jums socialinių mokslų daktaras, nemokantis įsukti lemputės? Ar tai vadinsime intelektu. Tai yra tiesiog nesąmonė.

Ir vakar teko susimąstyti klausimu: kas vertingiau: edukacija ar kultūra? Visą laiką kėliau edukaciją kaip itin vertingą dalyką. Kažkada mano nuomonė apsivertė aukštyn kojomis. Kultūra yra vertingesnė. Čia panašiai, kaip lyginti meną ir mokslą. Du visiškai skirtingi dalykai. Sakysime, kokie mes būtume nuobodos, jei nebūtų meno. Mūsų kultūrinis intelektas būtų smukęs. Mes neturėtumėme jokių pomėgių ir malonumų. Per meną gimė originalūs dalykai. Mokslas mums pastatė žinojimą. Bet kas iš to, jei mūsų intelektas nemoka to panaudoti praktiškai. Gal mokslas palengvino mūsų gyvenimą, bet buitinis palengvėjimas jokiu būdu neprilygsta dvasiniam. Iš čia vedu išvada, kad menas atstovauja dvasinį, moralinį intelektą, o mokslas - protingumą, žinojimą, tiesioginį intelektą. Ir kas svarbiausia žmoguje - dvasia. Kūnas mums visiškai nerūpi, nebent yra tokių, kurie vertina TIK išorinį grožį. Bet tokie žmonės tiesiog netaktiški, nes visa žmogaus esybė yra viduje. Dar vienas dalykas - reikia išmokti žmogų pažinti. Taigi, jei išties menas labiau nei mokslas turtina dvasią, tai juk ir susiję su kultūra. Ne tik ta menine kultūra, bet ir socialine kultūra. Daugiau menas ją ugdo, o ne tai, kad tu mokėsi apskaičiuoti medžiagos masė. Tai neugdo mūsų socialinių kriterijų. O socialiniai kriterijai yra visi gyvenimiški kriterijai. Turbūt svarbiau gyventi, nei žinoti. Mano nuomonė bus tokia, kad pirmiausia reikia tvarkytis kultūrą. O po to tik mokytis biologijos, fizikos, matematikos ir kito šlamšto.

Ir be to, žinant mūsų lietuviškąją kultūrą, tai tuo labiau reikia ugdyti visuomenės kultūrą. Tik kyla klausimas: kaip priversti žmones nebūti agresyviais. Jie agresyvūs namuose, senamiestyje, kavinėje, kelyje, net valdžioje. Ar nereikia pradėti rodyti kažkokį kultūringumo pavyzdį. Gal čia turėtų prisidėti žiniasklaidą. Žinant tokias laidas, kaip Kakadu ir panašiai, tai mūsų dvasinis intelektas jas žiūrint tikrai smunka. Gaila man, kad televizija taip morališkai regresavusi ir moko jaunimą, kaip būti kuo modernesniais, t.y. nekultūringesniais, bjauresniais. Aš, kaip konservatyvių pažiūrų žmogus, negaliu pripažinti šiuolaikinės "anticenzūriškos" mados. Vėl grįžtame prie cenzūros, apie kurią net ir šiame tinklalapyje prasidėjo diskusijos. Bet kokiu atveju, žiniasklaida neturėtų skatinti moralinio visuomenės regreso. Reikėtų pradėti mąstyti ne apie įdomų laidos / reklamos / filmo pateikimą, o apie tai, kaip tai toli nuo kalbos kultūros ir kaip tai reikėtų pataisyti. Taigi, visą tai, ką mes žiūrime ir ką girdime, atsispindi mūsų pačių kultūroje. Pabandyk prieiti prie žmogaus ir paklausti ko nors:

a) Lietuvoje

b) Anglijoje

c) Prancūzijoje

d) Vokietijoje

Taigi, garantuoju, kad a) atveju sulauksi mažiausiai malonumo ir daugiausiai nusikeikimo, nepasitenkinimo. Visada smagu Anglijoje ir Vokietijoje, kur žmonės tikrai labai maloniai padeda. Ten yra išugdyta kultūra. Na, Anglijoje gal kai kurios nuostatos nelabai geros, bet žmonių bendras charakterio lygis tikrai geresnis. Prancūzijoje teko būti labai neilgai, tačiau pastebėjau, kad ten kultūra prastesnė nei Anglijoje ar Vokietijoje. Vis tik, turbūt geriau nei Lietuvoje. Lietuvoje jei prireiktų, turbūt bijočiau kokio nors žmogaus ko nors paklausti. Aišku, visada yra gerų žmonių. Bet bent jau teko būti Vilniuje ir kai reikėjo paklausti, kaip nusitekti iki ten ir ten. Tai iš kokio n-iasdešimto žmogaus normalaus atsakymo sulaukėm. Įvairiose situacijoje teko matyti burbuliuojančius nepatenkintus žmones.

Mes tikrai per daug agresyvūs. Ir dabar vis galvoju, kas dar be žiniasklaidos cenzūros galėtų mums padėti ugdyti mūsų kultūrą. Tikriausiai, geriausias vaistas iš visų yra mūsų pačių savimonė. Kad mes kartais per daug grubūs, sugadinti aplinkos, tiesiog supūvę. Bet tą supūvimą reikia kažkaip bandyti atitaisyti. Stengtis patapti geresniu, malonesniu žmogumi. Tiesiog reikia bandyti. Nes be pastangų niekada nebus rezultato. Reikia patiems pradėti ugdyti savo kultūrinį intelektą. Ir vėl grįžtu prie priešpriešos su edukacija. Dabartinius vaikus agresyviais daro ir... nepasitenkinimas mūsų turima edukacija. Iš tikro, tai yra didelis nesąmonių krovimas į galvą, kurių gali gyvenime net neprireikti. Mūsų edukacija išties labai puiki ir aš ja džiaugiuosi, bet tuo pačiu, labai netaktiška ir tai priverčia mane nemaloniai susimąstyti. Kaip žmogų ugdyti tiek kultūriškai, tiek moksliškai? Reikėtų pradėti ieškoti būdų, kaip mūsų visuomenę nuo pat mažens mokinti kultūros, o po to tik siekti kažkokių mokslinių aukštumų. Gerai, mes turime menų pamokas: dailę, muziką ir pan. Bet jos irgi yra "suedukacintos", sumokslintos. Reikia mokinti žmogų ne piešti, o domėtis piešimu. Tai jau yra kultūrinis ugdymas. Aš visom keturiom ir už pamokas, kur būtų mokinama kultūros - pvz, etiketo pamokos. To mūsų augančiai kartai tikrai reikia.

Ir manau, daug ką pasakiau apie kultūrą. Tai yra mano nuomonė. Prašau diskutuoti komentaruose, išsakyti savo nuomonę. Galite prieštarauti, galite pritarti.