Scenarijus juokdario ašarai

Gyvenimas žiaurus ir negailestingas, kaip ir visos šitos per daug įdomios grupės, iškepusios tiek daug albumų, kad bijai, jog neužteks gyvenimo jų visų suvalgyti. Galbūt būtų lengviau jei nebūtų naujos muzikos, kurią irgi norisi peržvelgti. Senų grupių (nors, tiksliau, senų dainų) sunku klausytis, nes jų klausantis visada jautiesi lyg persikeltum į praeitį, o gyventi vis tiek reikia dabartimi, tad gaunasi tokia nemaloni priešprieša. Mes bandome eliminuoti viską, kas mums kelia nepatogumą. Bet kai kurių nepatogumų galbūt reikia – tiesiog priimti, kad nepatogu, ir tęsti. Ir galiausiai, gal nieko blogo yra gyventi šiek tiek praeitimi, jei su saiku.

Muzikai šiandien turime chronologiškai pagal šią tvarką išsidėsčiusias dainas: 1983 – 2003 – 2020, kurias beveik visas skiria po 20 metų. Pradedu nuo Marillion – Script for a Jester‘s Tear iš debiutinio 1983 m. albumo tokiu pačiu pavadinimu, pagal kurią ir buvo įkvėptas šio dienoraščio pavadinimas ir tematika. Komentarų nelabai turiu, apart to, kad šios dainos klausymo pasirinkimas (ir kitų vėliau) atspindi mano praeitos savaitės nuotaikas, tiesiog reikia klausytis... Ir pažiūrėti į šiuos žodžius:

„So here I am once more

In the playground of the broken hearts

One more experience, one more entry in a diary, self-penned

Yet another emotional suicide

Overdosed on sentiment and pride

Too late to say I love you

Too late to restage the play

Abandoning the relics in my playground of yesterday“

Mes gyvename audroje, ir gyvename dėl prošvaisčių, dėl trumpalaikių šviesos interliudijų šioje nesibaigiančioje griausmingoje tamsos simfonijoje. Kažkaip į galvą kyla gyvenimo jūroje vaizdiniai. Turbūt dalinai ir su music‘iečių įtaka, ir dėl žiūrėto serialo epizodo.

[Spoiler starts] „Outlander“ trečiojo sezono paskutinėje serijoje, Klerė ir Džeimis plaukia tuo pačiu laivu Atlanto vandenyne, tačiau staiga prasideda stipri audra. Džeimis kartu su kitais įgulos nariais desperatiškai bando suvaldyti laivo vairą, tik Džeimis bando dar ir apsaugoti Klerę, įtikinti slėptis į kajutę. O Klerė, būdama užsispyrusi, ir būdama gydytoja, ieško sužeistų įgulos narių, kad galėtų padėti. Staiga jie abu atsisuka ir pamato milžinišką, kataklizminio dydžio bangą, visiškai jau šalia. Tą trumpą akimirką jie tik spėja vienas į kitą pažiūrėti, suvokdami, kad tuoj mirs. Banga praryja juos visus. Tik kažkaip, Džeimis vis tiek sugeba išgelbėti Klerę, kai ji grimzta į vandenyno dugną, ir išplukdo juos abu į paviršių. Jie laikosi už laivo nuolaužos (scena iš tikrųjų primena „Titaniką“). Stebuklo ir likimo dėka, jie atbunda ir sužino, kad bangos juos išmetė Amerikos pakrantėje. Šis įvykis suartina juos dar labiau, nei viskas, ką jie iki šiol išgyveno. [Spoiler ends]

Įsivaizduoju gyvenimą kaip tokį plaukimą audringoje jūroje, kuri talžo tavo laivą į visas puses, o tu visąlaik bijai, kad vanduo nudauš tave, prievarta pasiims tave kartu su laivo nuolaužomis, paliks sužalotą, nubrozdintą, atims sąmonę. Tai nuolatinė kova su nenumalšinamomis bangomis, nuolatiniu nerimu ir baime. Kiekvienas išgyvenimas – tai nedidelė pergalė, kurią švenčiame. Bet ar kada nors bus laimėtas karas? Kai mes mirštame (literaliai), galbūt atgimstame kitai kovai, ir taip tęsiasi šitas ciklas. Bet galbūt, tik galbūt, vieną dieną numirę mes susijungsime su šaltiniu, iš kurio atėjome, ir į kurį turime sugrįžti. Bent jau aš taip įsivaizduočiau pergalę.

Norėčiau įdėti kokią nors dainą su laivo motyvu, kaip Genesis – Your Own Special Way, kuri gal labiau atspindėtų „Outlander“ scenarijų. Bet ji neturi tos energijos įkrovos ir neatspindi mano nuotaikų, tad paliksiu ją nuošalėje. Vietoj to dalinuosi Gazpacho – Sea of Tranquility iš debiutinio albumo „Bravo“ (2003 m.), kuri gal nėra pati įspūdingiausia daina iš pirmo klausymo, bet Gazpacho mane patraukė savo sluoksniais, kurie tikrai jaučiasi „Bravo“ albumo dainose, ir tie sluoksniai taip pat apima tikrai gražius dainų žodžius, kuriuos taip ir knieti pabandyti paversti. Vokalisto balsas yra toks banguojantis, tarsi rami jūra. Pasiklausius daugiau išgirdau netgi aliuziją į Depeche Mode su tuo tamsiu haunting sintezatoriaus skambesiu, ir Dave Gahan vokalą – ypač su šiais ašiniais dainos žodžiais:

„Nobody, nobody will ever love like I do,

Nobody, nobody will ever love you like I do“

Skirtumas tarp optimistų ir pesimistų tas, kad optimistams gyvenimas iš esmės šviesus su tamsos akimirkomis, o pesimistams tamsus su šviesos akimirkomis. Aukso viduriuko čia nerasta. Aš niekada negerbiau pesimizmo, nes net kai aš buvau pesimistė, nemėgau to apie save. Pesimizmas duoda mažai naudos, stabdo progresą. Jis kaip ir ta banga – stengiasi tave praryti. Optimizmas, jeigu nepersipina su idealizmu, gali duoti naudos. Bet jo trūkumas tas, kad optimizmas gali padaryti tave kvailiu ir juokdariu pasaulyje, vedamame pesimizmo. Tačiau kažkas turi užimti juokdario rolę, net jei ir nenori, kad iš jo visi juoktųsi. Čia galvoje iškyla 2019 m. filmas „Joker“ (puikus filmas, beje, kuris yra pavyzdys, kaip turi būti rašomas antagonistinis herojus, kuriam tu nepritari, bet gali suprasti, įžvelgdamas savo paties tamsiąją pusę).

Tačiau aš jokiu būdu nenorėčiau tapatintis su Joker‘iu. Iš tikro tai nežinau, su kokiu norėčiau, nes neturiu savo herojų. Gyvenimas išmoko, kad net ir žmogus, kurį gali laikyti sau artimiausiu ir nekalčiausiu, vieną dieną gali durti tau į nugarą, ar paaiškėti, kad jis ne tas, kuo dėjosi esantis. Bet nei vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo tapimo žmogumi, kokį patys smerkiame. Neretai mes turime tų pačių savybių, to net nematydami. Mes visi esame hipokritai. Ir gyvenime esame kiekvienas už save. Bet tai nėra blogai, kai dėl to tampame labiau įsižeminančiais, nepriklausomais, pilnaverčiais individais. O vienišumas yra butaforija. Teatras neapsieina be butaforijų. Mes niekada nesame iš tikro vieni – nei kai paliekame teatro sceną, nei ant jos. Nei vieną momentą.

Pabaigai, kaip ir žadėta, daina iš 2020 m., iš R&B karaliaus The Weeknd. Pastaruoju metu labai daug jo dainų klausiau (kas yra pavojingas žaidimas su ugnimi, nes po kurio laiko žiūri, kad pradeda tave gramzdinti į melancholiją), todėl reikėjo laiko apsispręsti dėl vienos dainos parinkimo. Vis dėlto širdis gravituoja link „After Hours“, kurią aš galimai dėčiau į mėgstamiausios The Weeknd dainos vietą. Čia vėlgi, nėra daug ko pasakyti, tik įsiklausyti.

	4			Marillion - Script for a Jester's Tear
	1			Gazpacho - Sea Of Tranquility
	1			The Weeknd - After Hours