Šiaurės aušra

O Dieve, matei, kokia graži yra Lietuva. Aišku ne, tu visą laiką buvai pesimistas. Siuntei mums rusus, lenkus ir nacius, krizes ir paukščių gripus, baudžiavas ir kubilizmą. Dieve, aš dar prisiminsiu Jonines prieš keletą metų, kada laužas buvo neperšokamas. Kada tu supleškinai kaimo puošmenas - dvi daržines. Kaitra lupo mano veido odos sluoksnius, žiežirbos tada svaidėsi į visas puses.

Bet tai tik prisiminimai. Bet tu, Dieve, kam tu mane nubaudei. Nedavei man pašokinėti per Joninių laužą. Nieko, spėsiu tave prakeikti. Sukursiu pats tą laužą jaukiausiame mano gamtiniame Pasmilgio labirinte, iškepsiu tave ant iešmo ir atiduosiu tave pabaigti savo plėšriesiems liūtui, paršeliui ir lapei. Kerštas veikia. Visada.

Baltosios naktys. Nuolatinis jausmas, kad ten, šiaurėje, kyla saulė ir vis nepakyla. Jaukiausias laikas. Laikas, kada gyvenu - šiaurės aušra. Jaukiausia vieta tokiu laiku būtų sėdėti ant menkai apšviesto Smilgos kranto ir ieškoti įkvėpimo. Jis prapuolė. Jo nebeatgaunu.

Bet visada smagu prisiminti savo patį mieliausiąjį kambarį, kur per naktis eina televizorius ir klaviatūra nesustoja spaudoma abiejų rankų pirštų, iš kurių teka minčių lavinos. Afterwards magija visada keri ir leidžia be savo mielojo upelio surasti šiokių tokių minčių iš pačių giliausių galvos šaltinių.

Varpas skambėjo prieš kiek daugiau nei valandą. Skelbė naujos savaitės pradžią. Pakerėtas nepilnai nusileidusios saulės aš esu priverstas palikti dienoraštį ir kartu su Afterwards stebėti ją.

Skiriu šį dienoraštį Dievui, kuris niekada neišklausys manęs ir jo valdomam gyvenimui. Būtent jam ir reikia padėkoti, kad sukūrė gyvenime matomo ir girdimo grožio

Girdimas grožis grojaraštyje, o matomas grožis yra visai čia... tik pažiūrėkite pro langą.

Pasirašau savo inicialu: E.S. (jis toks pat, kaip daugybės asmenų ir mano brolio toks pat, bet tikiuosi, kad niekas nepavogs mano inicialo, tuo labiau, kad vienas iš nedaugelio esu music'e ir tai, kuris pasirašinėju dienoraščius inicialu)

IKI