TOP 150 mano mėgstamiausių kūrinių 2015 metais (150-121)

Šiandien pradedu savo metų muzikos apžvalgą savo mėgstamiausiu būdu: pateikdamas sąrašą, net trigubai didesnį nei pernai, iš 313 kandidatų atrinkęs 150 vertų topo ir dar šiek tiek paminėsiu tų, kuriems nedaug trūko. Šis sąrašas tęsis iki pat gruodžio 31-osios. Pateikimo planas toks:

gruodžio 26: garbingi, bet nepatekę ir 150-121 vietos.

gruodžio 27: 120-91 vietos.

gruodžio 28: 90-61 vietos.

gruodžio 29: 60-31 vietos.

gruodžio 30: 30-1 vietos.

gruodžio 31: grupių/atlikėjų TOP 30.

Pradedam! Pirmiausia paminėsiu 20 kūrinių, kurie yra pakankamai įdomūs, kad jų nepaminėčiau, bet nesugebėjo patekti į topą:

*Midnight Oil - Beds are Burning (1987) (pop rock)

*Machine Head - Halo (2007) (thrash metal)

*Hozier - Take Me To Church (2014) (indie rock)

*Yellow Magic Orchestra - Behind the Mask (1978) (electronica/synthpop)

*Rammstein - Du riechst so gut (1995) (Neue Deutsche Härte/industrial metal)

*Snoop Dogg - Gin and Juice (1993) (rap)

*Pain of Salvation - Reconciliation (2000) (progressive rock)

*Seinabo Sey - Pretend (2015) (soul pop)

*Magma - De Futura (1976) (zeuhl / experimental rock)

*Herbie Hancock - Watermelon Man (1973) (jazz funk)

*Primus - Professor Nutbutter's House of Treats (1995) (funk / progressive rock)

*Blondie - Rapture (1981) (funk pop / rap)

*Saulės Laikrodis - Medūzos šokiai (koncertinė versija, 2010) (progressive rock)

*Radiohead - Idioteque (2000) (alternative rock)

*David Gilmour - Rattle That Lock (2015) (classic rock)

*Genesis - Dance on a Volcano (1976) (progressive rock)

*Camel - Echoes (1978) (progressive rock)

*Pain of Salvation - Used (2000) (progressive rock)

*Lana Del Rey - High By The Beach (2015) (baroque pop)

*Gong - Master Builder (1974) (jazz fusion)

Dabar pradedu formuoti patį Top 150.

150. Pain of Salvation - The Perfect Element (2000) (progressive rock/metal) Topas pradedamas dideliu ir progresyviu 10 minučių ilgio kūriniu, kuris yra turbūt vieno pačiausių „Pain of Salvation“ albumų šerdis, taip pat vienas mėgstamiausių kūrinių iš to albumo, kuris vadinasi „The Perfect Element, Part I“ (2000). Reikšmingą vaidmenį atlieka ir kaip nei vienam kūrinyje ryški gitara. Melodingumas irgi drasko vidaus organus. Bet aš mėgstu sunkumus, todėl 1:53 prasprogimas mano mylimiausia kūrinio vieta.

149. Queensrÿche - Welcome to the Machine (2007) (progressive metal) Tai vienas iš tų koverių (orig. „Pink Floyd“), kurių paklausęs nebegali daugiau klausyti originalios versijos. Tokių tėra vienetai, bet šįkart Queensrÿchei galima ploti.

148. Rush - Chemistry (1982) (progressive pop rock) Rush mane labai rimtu cunamiu užgriuvo tik prieš mėnesį ir tai prasidėjo nuo šio kūrinio. 9-ojo dešimtmečio klasiškumo pavyzdys, tačiau Lifeson'o gitara ryški, aštri ir įdomi. Tekstas taip pat įdomus, kadangi per tiksliųjų mokslų aksiomas bandoma paaiškinti visuomeninius / žmogiškuosius santykius.

147. The Skys - Colours of the Desert (2011) (progressive rock) Šitas kūrinys jau ne naujiena mano repertuare. Aš The Skys klausau jau kurį laiką (kelis metus). Ir šitas kūrinys yra vienas topinių. Jo klausymą šiemet inicijavo „The Skys“ koncertas, kuriame teko apsilankyti. „Colours of the Desert“ — baisiai įdomus ir dinamiškas pusaštuntos minutės trukmės opusas.

146. Cynic - Veil of Maya (1993) (jazz/progressive metal) Cynic yra problematiška grupė— stilius lyg ir toks pat kaip „Atheist“, tačiau kažkoks per daug orinis, skystas... Nuteka per paviršių ir daugiau nebeužkabina. Išimtis: debiutinio albumo pirmas kūrinys „Veil of Maya“, kurį dievinu. 5 minutės meistrystės jums.

145. Sepultura - Subtraction (1991) (thrash metal) Su Sepultura iki žinios apie jų atvykimą į Vilnių bendravau labai vangiai, tačiau žinojau, kas tai per vieni. Todėl ir bilietą nusipirkau beveik be abejonių. Ir tik po to pradėjau gilintis labiau. Tai „Arise“ ir išliko klausomiausias, kuriame ši daina yra vieną mėgstamiausių. Sunku, tranku ir smagu.

144. Blue Öyster Cult - Vengeance (The Pact) (1981) (hard rock) Su Blue Öyster Cult irgi ilgai nedraugavau, kol savaime neužsikabinau iš didesnių grupės hitų. O neseniai, vos prieš kelias savaitės, mane nubloškė„Fire of Unknown Origin“ albumas. Ir štai, atsiranda albumo atstovų, kurie jau užkariauja ir pozicijas metų tope. Šį kūrinį išnarpliojau nuo ašakos iki pat mažų kaulelių, tiek, kad jau net jo skambesys dabar įgriso. Tačiau struktūriškai labai efektingas kūrinys: pagrindinė dalis, tempas greitėja, aktyvioji dalis, kulminacija ir repriza. Ir ta animacinė filosofija kažkiek cinkelio prideda. Tikrai įdomus kūrinys.

143. Genesis - The Cinema Show (1973) (progressive rock) Genesis kažkaip vaidenosi tik po truputįšiais metais, ir daugiau tik antroje metų pusėje. Tai sunki grupė. Matyt, dėl to ir vertinama tarp progresyvistų, kad tokia sudėtinga, kad net aš, didelis prog'o klausytojas, vis negaliu priimti ir suvirškinti Genesis idėjų pilnai. „The Cinema Show“ — eilinis didelės apimties kūrinys iš mėgstamiausio mano albumo iš „Genesis“ repertuaro, tačiau iki šiol neturiu apibrėžtos nuomonės apie kitus albumus, tad geriau tylėt ir mėgautis tuo, ką sugebu pasisavinti.

142. Supertramp - Bloody Well Right (1974) (progressive rock) Su „Supertramp“ santykiai atšalo, tačiau ne visiškai. Šitas smagus džiazroko ir poproko perpūstas kūrinėlis man patinka ir jis mane džiugino metų eigoje.

141. Machine Head - Locust (2011) (thrash metal) Naujoviškesni „Machine Head“ skamba kietai ir užtikrintai. Man labai patinka šios dainos skambesys. Nu bet klipas tai tikrai neapetitingas 

140. Sepultura - Dead Embryonic Cells (1991) (thrash metal) Dar vienas „Sepulturos“ perlas iš„Arise“ albumo. Įžangoje skambanti gitaros partija turbūt visų gerbėjų genetiniam kode įrašyta.

139. Operation: Mincrime - Hearing Voices (2015) (progressive metal) Naująjį Teito ir ko albumą recenzavau, ir viską išnagrinėjus pasirodė, kad šitas gabalas skamba kietai ir mechaniškai. Šiek tiek neša net į industrinį metalą, bet man tas užbrėžtas tiesmukiškas sunkumas čia labai tinka. Penkios minutės aštraus padažo.

138. Opeth - Porcelain Heart (2008) (progressive metal) „Watershed“ yra vienas sunkesnių, tačiau paskutinis metališkas Opeth albumas. Bet jame visos dainos yra žiauriai geros. Šią vasarą klausiau „Porcelain Heart“. Ir šiandien išgirdus ją vėl išmušė iš vėžių. Didelis ir stambus kūrinys. Sunki gitara ir ypač meistriškos būgnų partijos kerta.

137. Steven Wilson - 3 Years Older (2015) (progressive rock). Iš pradžių labai patikęs kūrinys iš naujojo albumo, tačiau vėliau nuomonė pradėjo smukti. Nors nesumaliau su dvėseliena šito, tačiau albume, nepriklausomai nuo jo trukmės ir daugiaplaniškumo, jis tėra vidutinis, tad įsivaizduokit Wilson'o albumų kokybę ir gerumą. Ekstramelodingas daiktas.

136. Marillion - Jigsaw (1984) (neoprogressive rock) „Fugazi“ yra albumų albumas. Pernai užkabino, nebeatplėšė. Ir šiemet jaučiu didelę jo įtaką ir nemažai dainų sukosi mano grojaraštyje. Čia viena iš jų — turbūt paskutinė iš „Fugazi“ albumo, kuri prasiaubė per mano ausis. Įsivaizduokit, koks geras albumas, jei dainos tiesiog viena po kitos mane „taršė“. Posminė dalis lig ir galėtų būti lopšinė, tačiau priedainis melodingai/sentimentaliai galingas. Stipru.

135. Slipknot - Psychosocial (2008) (alternative metal) Kartais mėgstu populiariąją muziką. Kartais populiarioji muzika yra sunki. Kartais aš klausau sunkiąją muziką. Šie trys teiginiai sudaro loginį trikampį, iš kurio išplaukia išvada: kartais aš mėgstu Slipknot. Aštru ir įdomu.

134. Sparks - Dick Around (2006) (art rock) Neišgėręs nesuprasi šitos dainos idėjos ir teksto. Jau pavadinimas pasako daug ką. Daug kam tai nepatiko, įskaitant BBC. Man patinka struktūrinė ir muzikalioji kūrinio pusė — Queen'ų bohemiškoji rapsodija (kurios vis dar nesugebėjau pamėgti) turbūt ne tokia pompastiška ir kompleksiška kaip šitas epas, nors trukmė panaši. Hardrokinis motyvas 3:10-4:00 yra ekstremalus dainos taškas. Su „Sparks“ artimai nebendrauju, bet šito kūrinio atradimas mano nuomonę apie šituos tiesiog apvertė. 

133. Mahavishnu Orchestra - Vision is a Naked Sword (1974) (jazz fusion) Ir „Mahavishnu Orchestra“ mano sentimentai dar galutinai neišblėso. Šitas orkestrinis 14 minučių gigantas verčia prakaituoti ir linguoti galvą. 

132. Leprous - Coal (2013) (progressive metal) Tai labai stiprus „Leprous“ darbas ir jų naujojo albumo išleidimas mane grąžino ir prie ankstesniojo „Coal“. „Leprous“ jau spėjo pakankamai nuveikti per savo egzistavimą, net sugebėjo mane sumaišyti ir iki šiol nežinau, katras jų albumas geriausias. Bet „Coal'o“ titulinė daina mane vasarą labai veikė. Aš jos net paryčiais klausydavau, koks pamišimo lygis būdavęs.

131. A Forest of Stars - Drawing Down the Rain (2015) (avant-garde metal) Šitą albumą („Beware the Sword You Cannot See“), kaip ir Wilson'o „Hand. Cannot. Erase“, aš nusipirkau. Ir nesigailiu. Daug gerų kūrinių. O šitas dar tik vidutiniokas, mano galva. Vasario mėnesį su šituo ir visais kitais kūriniais sėdėjau. A Forest of Stars specifika man patinka. Matyt, sudėtingumu, ausiai maloniu juodmetališkumu ir smuiko panaudojimu.

130. Dornenreich — Der Hexe Flammend' Blick (2005) (melodic black metal) Austrai „Dornenreich“ yra dar vienas unikumas, tik šį aš jau atradau šiais metais („A Forest of Stars“ jau klausiau prieš trejus, o gal mačiau jau ir prieš ketverius metus). Tas melodingumas, maštabiškumas kažkokią įdomią ir patrauklią atmosferą sukuria. Nepaaiškinamos priežastys gaubia mano simpatijas. Paryčiais irgi varvinau akis klausydamas nuostabaus „Hexenwind“ albumo.

129. Omega - Ejfeli koncert (1977) (progressive rock) Gerb. music.lt nario Alvydo dėka užsikabinau ant Omegos tiek pačioje pradžioje, tiek prieš porą mėnesių ant šito kūrinio ir viso „Omega 7: Időrabló“ albumo. Jam privalau išreikšti padėką. Ejfeli koncert yra labai puikus kūrinys. 6 minutės kaip nieko, net nepajunti. Lengvas sintezatorinis skambesys nuplukdo per laiko dimensiją.

128. Blue Öyster Cult  - Veteran of the Psychic Wars (1981) (hard rock) Dar vienas BÖL kūrinys, išdrįsęs per kelias savaites įsiveržti į visų metų topinę statistiką. Kažkoks įdomus, nepaaiškinamą atmosferą, kaip Dornenreich ar A Forest of Stars moka, sudarantis kūrinys, tačiau pakankamai klasiškas. Man labai patinka.

127. Änglagård - Gånglåt från Knapptibble (1992) (progressive rock) Änglagård yra instrumentalistiniai žudikai, savo eksperimentais metų pradžioje man nunešę galvą. Tai kad ir šiandien, metų pabaigoje paklausau, ir iškart įsisuku į muzikinį transą. Šita kompozicija yra iš tų keletos, kur Änglagård dar panaudoja vokalą. Bet ne mažiau įdomi. Netikėtumo sindromas valdo kompozicijose. Pirmąkart vartojant Änglagård rekomenduoju pasitarti su specialistais. 

126. Queensrÿche - Neue Regel (1986) (progressive metal) Pati įdomiausia, ekscentriškiausia „Rage for Order“ albumo kompozicija, kurioje jaučiamas Queensrÿche polinkis į progresyvizmą, kuris jau greitai pasireikš. Kadangi recenzavau jų naująjį albumą ir nuosekliai klausiau visą diskografiją, tai pastebėjau tokius perliukus kaip šis. Turbūt vienas įdomiausių grupės kūrinių apskritai. Ko jie rūkė, įdomu? 

125. Marillion - Emerald Lies (1984) (neoprogressive rock) Da viens iš„Fugazi“. Nu super. Tekstas žvėriškai įdomus. Turbūt poetika yra stiprioji ankstyvųjų Marillion pusė.

124. David Bowie - How Does The Grass Grow? (2013) (alternative rock) Kol kas paskutinis Bouvio alternatyvistinis darbas „The Next Day“, kuriam jau dveji metai su viršum, mane vis dar stipriai veikia. „How Does The Grass Grow?“ yra vienas mano mėgstamiausių to albumo kūrinių, tas specifinis acid skambesys man labai simpatiškas. Kažkokie psichodelizmai. Bouvis ir senatvėj, matyt, kažko mėgsta užrūkyt...

123. Gentle Giant - No God's a Man (1974) (progressive rock) Po Gentle Giant triumfo pernai šiemet jų įtaka smarkiai sumažėjo, teliko mano klausomų sąrašuose tik albumas, kurį vertinu dviprasmiškai: „The Power and the Glory“. Ir šitas visiškai ramus kūrinys kažkuriuo metu prasisuko mano galvoje ir štai jis sąraše. Tie lengvieji GG gabalai turi kažkokį cinkelį.

122. Camel - Nimrodel / The Procession / The White Rider (1974) (progressive rock) Turbūt mano mėgstamiausia „Camel“ kompozicija. 9 minutės subtilios įvairovės. Labai estetiškas kūrinys. Na, Camel turbūt ir buvo didžiausi klasikinio progo estetai. Vėliau juos pralenkė Marillion.

121. Dornenreich — Der Hexe Nächtlich' Ritt. (2005) (melodic black metal) Dar viena panaši „Hexenwind“ albumo kompozicija, bet truputį sudėtingesnė (mano supratimu) ir tamsesnė. Man praeitoji ir šita abi patinka labai panašiai, norėjosi aukštesnių pozicijų tope, tačiau konkurencija nežmoniška. Tuo šiandien ir baigiam.