
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Laikas ėjo per greitai, nieko nespėdavau, tarsi bandžiau gyventi kito žmogaus gyvenimą, nesuvokdama, kad jis turės virsti tarsi rutina, rakinančia mane nuo senojo pasaulio, palikto namie. Atrodė, kad grįšiu iš čia kaip iš sapno, kad visgi čia nėra realybė. Buvo įdomu, keista, smagu, neįprasta. Naktimis neišsimiegodavau, nieko nebe sapnuodavau, veide po mažu ėmė mažėti teigiamos mimikos, daugiau nuovargio, kuomet supratau, kad įstrigau čia, kažkur viename mažame bute, siauroje erdvėje, esu įsispraudusi dėžė lentynoje, nebegaliu kvėpuoti taip, kaip galėdavau namie, plačioje erdvėje, kurioje jaučiausi atitrūkusi nuo žemės. Kur nebuvo skubėjimo, buvo daugiau gamtos. Nebenoriu ten grįžti, nes kai grįšiu atgal, man bus vėl taip pat sunku. Susitaikyti. Dabar laikas eina taip, kaip ir turėtų. Akys jau priprato prie vaizdo, vienu metu jau įmanoma darytis pusryčius, krauti telefoną, dėtis sąsiuvinius, dar perbraukti šukomis plaukus. Viduje jau lengviau, pagaliau jaučiu erdvę, kurioje esu, ji manęs nebe atmeta, o įsiurbia į savo sudėtį ir padaro sava. Vėl sapnuoju, miegu ilgiau ir ilgiau, pamažu vidus atgauna tą ramybę, kurią turėjo namuose, jis susiderina, nebelieka įtampos, nei pragariško nugaros skausmo. Po ilgo laiko vėl pradėjau piešti. Piešiau bažnyčią, kuri geriausiai matosi nuo mėgstamo kalno. Bažnyčias pateisinu vien dėl tos priežasties, kad jose geriausiai atsispindi įvairūs architektūros stiliai. Piešiau dvi dienas, tada atėjo ramybė. ![]() The Verve - Bitter Sweet Symphony |
![]() |
![]() ![]() ![]() |