Tobulas eilėraštis? Ieškau ir randu.

Įdomus man Tomas Venclova kaip poetas, literatūros tyrinėtojas ir vertėjas. Jo knyga "Tekstai apie tekstus" mane paakino domėtis poezija. Norėčiau dar kartą ją paskaityti, bet niekur negaunu.

Tomas Venclova vienas tų švietėjų, kurie lietuviams dovanoja šiolaikinės poezijos klasikų reikšmingus kūrinius. Prie Aleksio Churgino, Broniaus Railos, Antano Miškinio, Sigito Gedos dedu Tomą Venclovą kaip užsienio klasikinės poezijos vertėją.

Štai vienas jo meistriškumo pavyzdžių šioje veikloje- Richard Wilbur eilėraščio "The Beautiful Changes" vertimas.

O grožis keičias

Kada brendu rudens lanka, nulinkę

Laukinių morkų lapai lyg lelijos

Tvenkinyje, aplinkui

Nedrąsiai plakas, vandeniu pavertę

Žoles, ir tavo tolimas šešėlis

Atskleidžia sąmonei žydrų liucernų erdvę.

O grožis keičias, keičias tarsi girios

Kada chameleonas keičia spalvą;

Kada vabzdys, apmiręs

Ant medžio lapo ir su juo sutapęs,

Giliausiu žalumu staiga nudažo

Kasdienę žalumą, kada lapoja lapas.

Tavųjų rankų palytėtos rožės

Ne vien tik tau priklauso; ir iš lėto

Kitėja grožis,

Kas valandėlę geisdamas atskirti

Ir vėl sujungti daiktus ir jų sielas,

Trumpam netekti ir vėl laimėti širdį.

The beautiful changes

One wading a Fall meadow finds on all sides

The Queen Anne's Lace lying like lilies

On water; it glides

So from the walker, it turns

Dry grass to a lake, as the slightest shade of you

Valleys my mind in fabulous blue Lucernes.

The beautiful changes as a forest is changed

By a chameleon's tuning his skin to it;

As a mantis, arranged

On a green leaf, grows

Into it, makes the leaf leafier, and proves

Any greenness is greener than anyone knows.

Your hands hold roses always in a way that says

They are not only yours; the beautiful changes

In such kind ways,

Wishing ever to sunder

Things and Thing's selves for a second finding, to lose

For a moment all that it touches back to wonder.

Ir dar, jo paties eilėraštis „Sankirta“ - disidento, aplankiusio tėviškę, reminiscencija, iššaukta gamtovaizdžio.

Sankirta

Nuo plento takas leidosi į drėgną

pievutę. Dubury matei, kaip gęsta

saulėlydis, užgavęs tviskią vielą.

Dryžuotą stulpą vainikavo herbas,

cementą brūžino šiurkšti svėrė.

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,

kantri šalis, jau sveikinanti naktį.

Alksnyno nuokraštyje stirna skabė

lapiją. Už akiračio bemaž

atspėjai ežerą, kurio pakrantėj

tamsoki vandens atspindėjo vaiką,

sutampantį su tavimi. Daina

vingiavo virš nendrynų, liepto, datos

užžėlusiame antkapyje. Laikas,

išsprūdęs atminčiai ar biografui,

turbūt visų svarbiausias, nes yra

drauge ir sunkmena, ir talismanas.

Į kairę tvyrojo laukinis miškas.

Jame švytėjo proskyna – plyšys,

atvėręs pelkę ar tiesiog purvynus,

kur spietės neįžiūrimos būtybės,

gauruotos, šypsančios, prasimanytos

bepročio grafiko. Labai toli

juodavo lankos ir įgriuvę tiltai.

Žvarbus kanalas siekė marių ribą,

nerasdamas nei miesto, nei laivyno.

Žinojai: kūdikiai tenai užgimsta

tam, kad pavartėse dalytųs švirkštais,

pagieža, sperma, nuorūkom, skatikais.

Už nugaros – balkšvi sodybos dūmai,

ir amsi šunys, sergėdami ūkį

nuo neprašyto svečio. Jau vėlu.

Tarp įdubų ir piliakalnių sukas

beveik nepravažiuojamos keliūtės,

ir netinkuotas mūras dengia ugnį.

Na ką gi, jei likimas lėmė, būk

šiame krašte prie pat gimtinės durų,

kurčioj trilypėj sankirtoj, kur stūkso

stulpai, išlikę iš kitų laikų,

kadaise mirtini, ir atšiauriu

lanku dykynę kerta viadukas.

Palieski vėstančią vaikystės žolę.

Esi namie. Trilypė jūra ošia

nakties kriauklėj. Tau buvo dovanota

nyki era, sargybinis, kurio

nebėr, ir balso išsiilgęs oras.