
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Tu būni laimingas, paskui Tu būni piktas. Pyksti daug ir dažnai, ant visų ir visada, vėliau jau taip nebegalima, todėl pyksti giliai, užgniauži pyktį kaip karštą anglį kumštyje ir gyveni. Bet gyveni. Tada, vieną <..> Tu pajauti tokį pyktį, tokį aštrų, kuris išsilieja iš tavo širdies į visą organizmą, pasklinda tarp plaučių sienelių, atsimuša į kepenis, užkemša porą arterijų ir suardo nervų sistemą. Tu pradedi nuodyti save, Tavo galvoje išnyksta viskas, apie ką įmanoma galvoti, lieka tik Tu ir Data. Yra Diena. Būtent tokia, kai diena prasideda, tą sekundę dienos nebelieka. Dienos Nėra. Skaičiai yra viskas, ką Tu šiandien gali atsiminti. Į skaičius nereikia gilintis, jiems nereikia paaiškinimo. Įsiminti juos Tau yra lengviau, negu sugalvoti protingą sakinį ir pasakyti jį tinkamu momentu. Šiandien skaičiai Tau yra viskas ir nieko, kas Tave įprasmina. Jie egzistuoja šiandien, o Tu šiandien tik juos matai. Tu įprasmini skaičius šiandien. 1. 13215002 Tai Tau buvo data, kuri manei bus paskutinė. Tu vaikščiojai po kambarį ir galvojai, ar bus įmanoma ištverti. Vaistų Tau niekas neduoda, kodėl neduoda? Argi gaila? Vis vaikštai, nes nežinai, kaip kitaip nusiraminti. Tau veidu srūva vanduo, nes niekaip kitaip nemoki pašalinti to skausmo. Protas sąstingyje, akys mirksi ne taip, kaip turėtų, vis žiūri į valandas ir skaičius, einančias minutes, jos vis greičiau Tave priartina prie dienos galo, o jis baigsis nauja pradžia. Ar ta pradžia ateis Tau, Tu nežinai. Velniop viską, Tu paimi ir išgeri vaistų dozę ir po to daugiau nieko neatsimeni. Nebežinai, kaip atėjo nauja pradžia, tik žinai, kad kažkokią valandą, jau kitą dieną, nebe datą, Tu žiūrėjai filmą su Švarcu ir nieko nejautei. Atėjo nauja pradžia, Tu gyveni nauja diena. 2. 60109002 Tai Tau buvo data, kuomet pajutai aplinką. Tu sėdėjai ir klausei, kaip kažkas kalbėjo berods apie egzaminus, o Tu vis nužvelgdavai tą erdvę paklaikusiomis akimis ir bandydavai kažką suvokti. Beviltiška. Nieko nėra, tik sekundžių ir rodyklių prie skaičių sekimas, laukimas visko galo. Taip, Tu žinai, kad tu išbalęs, kad Tau alkūnę kumščiuoja šalia sėdintis asmuo, kad pora žmonių linki Tau nenualpti. Tu jauti, kaip organizmas pradeda veikti priešingai, kaip kraujas suteka į kiaurymę tavyje ir todėl Tu pamažu imi nejausti tirpstančių rankų ir kojų, kaip Tave purto šaltis, o paskui užplūsta karštis. Per vieną sekundę Tau išdžiūsta burna, vidus tampa svilinantis, Tavo kvėpavimas padažnėja nuo plūstančios ugnies kraujyje. Paskui suvoki, kad kalba pasisuka ir apie Tave, Tu su niekuo nesutinki, nes nesupranti, kas Tau sakoma, vėliau nusileidi ir jau magišku būdu būni sugalvojęs planą, kaip dingti iš čia. Tu paskambini ir prasideda Tavo laukimo valandos, kuomet nutirpusiais pirštais bandai skaičiuoti minutes, kad tik visai nesustingtum ir galėtum iš čia išeiti savomis kojomis. Nepameni nieko, nei kaip Tu išėjai, nei kaip grįžai, atsimeni tik tai, kad atėjo kita diena ir skaitliukų nebeliko. 3. 40309002 Tai Tau yra data, kuri Tau nusako, kad šiandien Tu negyveni. Tu tik įprasimi skaičius, datą, kurioje išnyksti ir neprisimeni nieko. Tu sapnavai, kad pasakojai draugui apie nuostabų Tavo matytą vaizdą. Tu užėjai į parduotuvės pagalbines patalpas, kur buvo daug dėžių su maisto produktais, o aplink jas buvo koncervuotų agurkų ir žirnelių skardinės. Tarp jų Tu vos galėjai įžiūrėti mažą berniuką ilgokais plaukais, kuris lankstė popierinius laivelius ir dėjo juos ant skardinių, visur. Tai buvo tarsi jūra. Pats berniukas atsisuko į Tave ir Tu pamatei, kad jis ant savo marškinėlių buvo nusipiešęs laivelį, tokį patį, kaip visi kiti. Tu papasakojai tai draugui. Draugas nesuprato, kaip nesuprastų ir realybėje. Bet ne tai buvo svarbu. Tau reikėjo papasakoti, jam reikėjo išklausyti. Realybėje jam rūpi. Sapnas pasibaigia, Tu atsikeli kaip Fantomas iš operos. Šis tavo skausmas skamba kaip su alkūne į saulės rezgingį pataikyto žmogaus, nuvirtusio ir suparaližuoto ant kieto grindinio vos girdimas alsavimas ir bandymas kvėpuoti. Ir atrodo veikiausiai kaip iš jo akiduobių virstančios akys, perpildytos ašarų, kurios plauna tą patį grindinį. Paraližuotas ir apmiręs kūnas nejuda, tik nevalingai tarpais supurta. Bet koks tai jausmas, Tu manai, kad tam palyginimo nesurastum. Nebent gal tiktų kūno susinaikinimo ir bandymo perkrauti sistemą principas. Autoimuninė liga, kuomet organizmas naikina save. Bet Tu žinai, kad rytoj ateis Diena. Tu Datuoji mane šiandien. Tu tas, kuris kenčia. Chester Bennington - The Morning After |
![]() |
![]() ![]() ![]() |