Visas statistikos pluoštas apie mano klausymus 2016-aisiais.

Elgiuosi lygiai taip pat, kaip pernai — apžvelgiu įdomiuosius savo klausytos muzikos kriterijus — stilistinį pasiskirstymą, kūrinių trukmę ir išleidimo metus. 

1. Mano klausoma muzika pagal laikotarpius.

Savo 400 reikšmingesnių klausytų dainų katalogą suskirsčiau pagal išleidimo metus — į dešimtmečius nuo 1940-ųjų (nes 5-ajame dešimtmetyje buvo pristatyta mano intensyviai klausyta Olivier Messiaen'o "Turangalila Symphony") iki pat 2010-ųjų. Šį dešimtmetį išskyriau į 2016-uosius ir likusią dalį, nes visada įdomu pažiūrėti, kokiu dažnumu pas mane rodėsi būtent naujausios dainos. Rezultatai primena pernykščius — nors šiemet santykinai daugiau 7-ojo dešimtmečio (matyt ant psichodelikos užsivilkimas metų gale pridėjo), bet jo vis tiek nykstamai mažai palyginus su klasikiniais 8-ojo ar 9-ojo dešimtmečio kūriniai. Skirtumas nuo 2015-ųjų tas, kad naujojo amžiaus pirmasis dešimtmetis ne taip mano grojaraštyje dominavo 2016-aisiais, bet gerokai ryškesnės paskutiniųjų šešerių metų įtakos. 2016-ųjų stulpas gali beveik lygiuotis su 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečio stulpais ir 2016-ųjų muzika sudarė daugiau nei šeštadalį visos tais metais klausytos muzikos. Žinoma, tenka priminti, kad aš aktyviai domiuosi eurovizine veikla, todėl atitinkama 2016-ųjų stulpo dalis yra eurovizinės dainos. Bet diagrama įrodo, kad klasikiniai kūriniai vis dar išlieka man labai įtakingi. Palyginimui pirmoji diagrama yra 2015-ųjų duomenys, o antroji — 2016-ųjų.

Dainų trukmės.

Šito tyrimo, kiek suprantu, pernai nebuvau viešinęs music.lt (tik facebooke matyt). Tiek 2015-ųjų, tiek 2016-ųjų kreivės atspindi tas pačias charakteristikas. Aš esu kaip statistinis klausytojas ir mano repertuaro reikšmingiausią dalį sudaro būtent 4-5 min. ilgio dainos, o po to didėjant trukmei palengva krenta ir dainų skaičius. Bet faktas, kad gana didelė dalis yra dainos virš 6 minučių arba net virš 10 minučių daug ką pasako apie mane kaip gigantų mėgėją. 2015-aisiais gigantai buvo didesnis, buvo kūrinių ir virš 20 minučių, buvo ir >40 min, netgi buvo Green Carnation — Light of Day, Day of Darkness, kurios trukmė yra visa valanda. 2016-aisiais kiek saikingiau tokio dydžio kūrinių klausiau, didžiausias 400-uke buvo Magellan — The Great Goodnight (34 min.), tačiau buvo ir keletą kūrinių >20 minučių trukmės, ir nemažai tarp 10-20 min., ypač 10-12 min. tarpe. Taip pat skirtumas, kad 2016-aisiais diagramos pradžia (trumpos dainos) yra kylanti palaipsniui, vadinasi, trumpų dainų formatas man nebuvo toks svetimas koks buvo 2015-aisiais (ten šuolis į piką staigus). Apibendrinimas: 2016-ieji buvo trumpesnių dainų metai palyginus su 2015-aisiais, bet tendencijos išlieka panašios.

Stiliai.

Šią dalį visada atlikti sunkiausia, nes pasiimi kokią Bjork ir bandai suprasti, kokia stilių begalybė yra jos kiekvienoje dainoje. Skirstydamas pagal stilius bandžiau kuo bendriau apibrėžti net ir labai universalias dainas (ta pati Bjork daugumoje atvejų pas mane patenka į kategoriją "electronica" ir pan.), bet net ir sutraukiant stilių repertuarą diagrama gaunasi gana įvairiaspalvė. Pamatysite skirtumą nuo 2015-ųjų, kad aš nebetaikau art rock kategorijos (daugumoje atveju aš tai galiu traktuoti kaip tiesiog progressive rock arba progressive rock ir pop rock mišinį, todėl nusprendžiau, kad art rock yra šuniui penkta koja ir neprideda jokio aiškumo stilistinio pasiskirstymo diagramoje). Taip pat nepalikau neoprogressive rock kategorijos, sujungiau su progressive rock.

Dar viena svarbi naujovė: 2016-ųjų diagrama daryta sumuojant ne dainų skaičių, o jų "reikšmės koeficientus", suskaičiuotus pagal tai, kiek perklausų jos turi suvestinėje ir kurią vietą užėmė top150 sąraše, todėl ši diagrama daug geriau atspindi ne klausyto stiliaus kiekybę, o kokybę (įtaką) man. Tačiau diagrama vis tiek gavosi gan panaši. Na, progresyvaus roko dalis didesnė dėl "kokybės" koeficientų ir jungimo su artroku bei neoprogresyvu, tačiau progresyvaus metalo dalis išaugo manau ne vien dėl kitokio vertinimo, išties progmetalyje gal netgi 2016-aisiais atradau daug daugiau inovatyvaus skambėjimo ir kompozicijų nei progroke. Toliau rikiuojasi elektronika ir synthpop'as, nes tikrai buvo daugybė elektronikų (New Order, Depeche Mode, Aphex Twin, Bjork ir t.t.), kurie darė didžiulę įtaką 2016-aisiais. Tiesa, labai didelė dalis poproko, nes metų pradžioje 80-ųjų progresyvistų kolektyvai (Asia, GTR ir pan.) mane užgriuvo, taip pat Peter Gabriel ir 80-ųjų Genesis, 80-ųjų Yes kai kurie kūriniai, o kur dar kartkartėmis apsireikšdavę Fleetwood Mac, David Bowie popsai ir pan. Toliau buvo nemažai sunkaus ir eksperimentinio roko (Styx, ZZ Top ir Iron Butterfly daugiausia dėl pirmojo, o King Crimson ir David Bowie'o paskutinis albumas dėl antrojo). Pop muzikos nemažai dėl užsikabinimo ant Sia kūrybos ir Eurovizijos. Jazz fusion ir jazz rock kategorijos yra baisiai artimos, bet jų įtakos ryškios (pirmoji dėl Return to Forever bei dalį vertės skyriau dėl Atheist ir Cynic eksperimentų, o antroji dėl VdGG naujo albumo džiazinių improvizacijų, King Crimson ir Soft Machine). O kitų smulkmenų jau neaptarinėsiu, pasižiūrėsite diagramoje 2016-ųjų jų pasiskirstymą.

Stilių grupės.

Esminiai skirtumai — kiek daugiau roko, vos truputėlį mažiau sunkiosios muzikos (labiau susikoncentravau į progresyvą, bet pamiršau visokius juodmetalius ir kitas rūšis...). Labai ryškūs pokyčiai prasideda toliau — elektronikos smarkiai padidėjo (mano ausį vis labiau užgauna modernesnis skambesys), pop muzikos padidėjo irgi reikšmingai (poprokiški skambesiai + netikėtų atradimų pačiame popse daugiau), užtat kelis kartus smuko alternatyva (kažkaip mažiau gaudžiau visokius stoner / post / alternative / avant-garde atlikėjus 2016-aisiais, nors kiek atsimenu, 2015-aisiais prie alternatyvos priskyriau visokius eksperimentus, avangardus ir t.t. sveikomis dalimis, o 2016-ųjų statistikoje jei pamačiau alternative rock užrašą, jau skėliau per pusę lygiomis dalimis priskirdamas tiek rokui, tiek alternatyvai, todėl gal "pilkoji" dalis taip sumažėjo). Rimtoji muzika beveik nepakito ir toliau jos didžiąją dalį sudaro jazz fusion (ką priskiriu rimtajai muzikai), pačios klasikos gan mažoka. Hiphop'as toliau tik dėl Eminem'o ir kelių pavienių atvejų dar egzistuoja skritulyje. Išvados: kaip ir galėjau tikėtis, elektronikos gerokai padaugėjo mano repertuare, bet ji padidėjo alternatyvos sąskaita, ko turbūt 2016-ųjų pradžioje numanyti negalėjau. Pop muzikos įtakos sustiprėjimas irgi yra nelauktas, bent jau 2016-ųjų pradžioje man neatrodė, kad metų eigoje taip mane veiks tiek paprastas popsas, tiek poprokas. 

Mėgaukites rezultatais, ir įmetu truputį muzikos