Walt‘as Whitman‘as „Žolės Lapai“ (Leaves of Grass)

Tas poezijos rinkinys tai konkretus monster magnet.  Mano atostogoms pridėjo punktą „turiningas laiko praleidimas“. Esu dėkingas Viltei už šį 19 a. novatorių. Šiaip nesu baltų eilių mėgėjas, tačiau Vitmenas A. Miškinio vertime skaitant lėtai taip, kad girdėčiau galvoje skambantį savo balsą, turi rimą, nesvarbu, kad ne eilutės gale. Jo strofa man primena Donelaitį, Homerą, netgi Majakovskį. Skaitosi visai lengvai, ko absoliučiai nesitikėjau, pabandęs kelis eilėraščius anglų kalba. Eilėraščiai, kuriuose jaučiasi dedikacinis tonas, kažkiek primena Bibliją, savo griežta pamokslautojo poza, tačiau be jokio religinio tikėjimo suabsoliutinimo. Didesne dalis eilėraščių tai neišsemiamas gamtos, tėvynės, žmogaus, kaip sudėtinio kūno dalių mechanizmo, jo fiziologijos, poelgių ir t.t. visumos garbinimas.

Rašo Vitmenas nesikuklindamas absoliučiai apie viską. Net masturbacija jo ‚Dainoje Apie Save‘ (28) tarsi antpuolis ir kova, kančia su kaltės jausmu ir galiausiai išvaduojanti egzekucija.

Man pasirodė itin grakštus eilėraštis (11) apie senmergės ar našlės godas. Noriu juo pasidalinti.

Dvidešimt aštuoni jaunuoliai maudosi prie pat kranto

Dvidešimt aštuoni jaunuoliai, ir visi taip draugingi;

Dvidešimt aštuoni metai moteriškės gyvenimo, ir visi – tokie vieniši,

Jos gražūs namai pakrantės šlaite,

Ji slepiasi užu langinės – graži, pasirėdžiusi puošniai,

Kuris tų jaunuolių labiausiai patinka?

Ak, ir patsai paprasčiausias yra jai gražus.

O kurgi jūs taip, gerbiamoji? Juk aš jus matau.

Jūs pliuškinatės vandeny, nors ir stovit tyli kambary.

Štai, šokdama ir kvatodama, per pliažą praėjo jinai, dvidešimt devintoji,

Tie jos nematė, bet ji matė visus ir mylėjo.

Šlapios barzdos jaunuolių blizgėjo, per ilgus jų plaukus tekėjo vanduo,

Čiurkšlės bėgo jų kūnais.

Nematoma ranka taip pat prabėgo jų kūnais,

Nuo smilkinių ir nuo šonkaulių ji virpėdama slinko žemyn.

Jaunuoliai plaukia ant nugarų, balti jų pilvai pakrypę

      į saulę, nė vienas neklausia, kas taip godžiai griebia čia juos,

Jie nežino, kas uždusęs prie jų pasilenkia,

Nė nemano, kad tą jie aptaško purslais.