
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
![]() * Mes bėgame. Aš ir jis. Kas jis toks? Nežinau. Bėgame, ir mums padeda. Išskraidina, kažkur toli toli į nežinomą salą. Pakeliuj matau, kokia ji: žalios vejos, mėlynas vandenynas, baltos sienos, labirintas... Ne, ne labirintas, o kambariai... Kambariai be lubų... be grindų... ir balti žmonės... Ar jie laimingi? Nemanau... -Tai kalėjimas,- tarė man,- jus paleisiu miške prie kitų, bet stenkitės nepakliūt, nes tada mes būsim bejėgiai. Mus išleido... Tiesiai į pasalą, apie kurią niekas, deja, nežinojo. Ginklai, kamufliažas, ką gi mes padarėme? Prabundu kambaryje baltomis sienomis, virš galvos dangus, balsvi debesys greitai skrieja virš manęs. Apsidairau. Savo daiktus paslėpiau po atsarginiais rūbais. Pinigai, ID, dar kažkas nebereikšmingo... Dairausi toliau. Jis vis dar čia. -Kas su mumis dabar bus? -Aš išsiaiškinau, kad mums įmanoma ištrūkti. Aš per ilgai, matyt, miegojau. Vėliau mums priskyrė kažkokius darbus, per kuriuos turėdavome kontaktų su išorėje gyvenančiaisiais. Pavykdavo gauti duonos, nebaltų rūbų, bet juos velniškai sunku išsaugoti nepastebėtus... Kažkada man teko išeiti ir į vadinamąją 'laisvę', tik nepamenu ko. * ** Mes bėgame. Kažkur tarp medžių, blausiose džiunglėse. Apsiniaukę, niūru. Mes - tai aš, jis, ji, jis, ir dar kažkas. Likome trise. O kasgi mus vejasi? Pribėgus proskyną, tiksliau - skardį, nuo kurio toliau sekė tik pačios medžių viršūnėlės, o šalimais stūgsojo apgriuvęs, vos besilaikantis, didelis medinis namas, galų gale išvydau Tai. Nežinau, kas Tai buvo, bet jausmas, kurį Tai sukėlė, buvo širdį stingdantis. Juoda, gauruota būtybė, dydžiu pralenkianti ir tą dabar jau mažiuką namuką, riaumojanti taip, lyg mes ją būtume supykdę nebegrįžtamai. Mūsų žvilgsniai su juo susitiko tik labai trumpam, ir, jos klyksmo lydimi, įlėkėm į namą. Stebėdama kur dedu kojas, pamečiau jį iš akių. Po kelių sekundžių tai, ką pamačiau, buvo jau nebe jis: nors akys ir žvelgė tos pačios, bet visa kita... Balta, pilkšva oda, juodos gleivės lyg pusiau skysta smala, teka iš visur, kur dar yra bent viena kraujagyslė, viskas nuo rankų kaulų krenta žemyn lyg nesilaikanti tešla, pusė veido tiesiog plaukia, tįsta žemyn... -Kas man?- jis klausia. Mane apėmusi katatonija nebeleidžia ištarti daugiau nieko, tik žvilgsnis į mano pačios irstantį ir juoda smala virstantį kūną pašiepė bet kokias viltis... ** ![]() *** Staiga gražią dieną vyresniųjų giminių namuose sugadina Kažkas. Jis kėsinasi į mus visus. Mane, jį, ją, juos. Mes užsirakinam viršutiniame aukšte, kambaryje, kuris toli gražu neatrodo saugiai. Kažkas dingsta. Atvykus pas savo kolegę detektyvę, ji supažindina mane su trečiu tyrimo nariu. Jis dirbs su mumis. Kodėl? Nežinau. Toks nurodymas iš vyresnybės. Noa. Jo vardas Noa. Po ilgos dienos dėliojant sumanaus žmogžudžio bylos įkalčius, po truputį visi linkstame ink miego. Aš nevalingai prisiglaudžiu prie jo, pati dar nesuvokdama koks svarbus man tas žmogus taps po keleto savaičių. Jo nematyti jau geras mėnuo. Noa neatsakė į niekieno skambučius. Buvo išieškoti visi įmanomi taškai, bet jokios žinios, jokios užuominos, kur jis dingęs... Aš jau praradau viltį jį kadanors pamatyti. Nesupratau, ar tai darbas jį išsiuntė dėl mūsų santykių, ar tai... kas nors baisiau. Sėdėjau miesto šventėj, priešais įėjimą į Vytauto bažnyčią, ir mąsčiau... Kaip įprastai prie manęs priėjo elgeta, apdriskęs, su medžiaginiu maišeliu rankose, prašė smulkių... Jau būčiau jį nusiuntus tolyn, bet mano akis užkabino tas žvilgsnis. Geriau įsižiūrėjus mane apėmė šokas. -Noa, čia tu?! Jis buvo visas purvinas, iš rūbų likę tik drapanos, nosis akivaizdžiai sulaužyta ir pati apgijus, sumuštas ir susivėlęs... Nenuostabu kad aplinkuj besibūriuojantys mano kolegos jo neatpažįsta. Nusivedžiau jį prie bažnyčios kampo, atrėmiau į sieną tiesiai po vandens lygio matuokliu, pati atsisėdau priešais ir, kai jau susizgribę žmonės atnešė vandens, daviau Noa. -Tu juk buvai pas jį, ar ne? -Aš atsiprašau. Tu juk žinai kad jis man liepė čia ateit. Taip, aš žinojau, supratau tą pačią akimirką, kai pamačiau jo akis. Jam buvo liepta čia ateit, ir ta geruoju nesibaigs. Sulig tomis mintimis pamačau. Nuo krantinės pusės, tiesiai į mane, bėgo žmogus. Vilkėjo jis juoddus rūbus, juodą apsiaustą, ir didelę moliūgo galvą, ironiškai besišypsančią. Jis bėgo greitai ir tikslingai, atrodo, lyg žmonės jam būtų davę kelią. Paskubomis bandžiau nustumti Noa toliau nuo bažnyčios kampo, tačiau Kažkas su moliūgo galva spėjo perbraukti peiliu jam per gerklę. Pusės sekundės momentas tepraėjo ir aš pajutau ašmenis ant savo kaklo, karštą srovę kraujo. Dar pamenu, kaip debesis užstojo besilenkiančios žmonių galvos... *** ![]() O kas, jei tai būtų tikra?... ![]() |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
Pasiūlė | Daina | Mėgsta | |||
DjVaids | ![]() Agnes Carlsson |
||||
einaras13 | ![]() Kanye West Turbūt vienas geriausių gero samplinimo pavyzdžių - sample\'as duoda tik atspirties tašką, bet virš jo einančios melodinės ir vokalinės idėjos yra šviežios ir įdomios |
||||
malia | ![]() Ava Max |
||||
Konditerijus | ![]() Chris Cornell |
||||
PLIKASS | ![]() Flipsyde |
||||
Silentist | ![]() Tony Hadley Bee gees dainos koveris |
||||
Alvydas1 | ![]() Rome |
||||
Sahja | ![]() Vera Brezhneva |
2012 m. sausio 21 d. 02:59:53
Net jei ir priskirčiau kokį, nemanau kad dauguma interpretuotų jį taip pat, ir galbūt jis, reikšdamas kažką tik man vienai, sugadintų bendrą šito, ką parašiau, vaizdą ir spalvą.
Nėra ir reikalo mėginti industriniais perliukais žymėti nuotaikos, nes jie visi praskiesti, o klasikos gerų įrašų čia trūksta.
____________________
Kartais atrodo, kad šiais laikais tolerancija yra menas. Ir aš rimtai.
2012 m. sausio 20 d. 22:17:13