Štai mano Top 50. Dauguma jų išgirdau, kai jie buvo išleisti, tais pat metais. Todėl jie esminiai gyvenimo albumai, o ne collectable items

https://www.music.lt/?user_top;id.926/

Sakai, nebūtinai mėgstami. Nu aš sunkiai įsivaizduoju, kaip top10 įtaką padariusių albumų sąraše būtų mažai mėgstamas albumas. Man galbūt prioritetus sudėlioti būtų labai sunku, todėl bandysiu chronologiškai pagal atradimo laiką. Mano pagrindiniai kriterijai yra du: arba albumas pats iš savo turinio padarė didžiulį smūgį (teigiama prasme) man, arba albumas padėjo atverti iki tol sunkiai suvokiamą muziką. Bandau:

1. ZZ Top - Eliminator (įtaką darė kažkur apie 2010-us, kai man buvo 11-12)

Iki tol, kol neužsiroviau iki ant klasikinio roko, kurio rinktinių dainų buvo tėčio grojaraštyje, tol ir nelabai muzika iš esmės jaudino, o apie albumų klausymo nėr ką ir kalbėt. Tiesa, prieš tai, sakyčiau, didelę įtaką padarė Depeche Mode, bet juos taip pat klausydavau palaidom dainom. Visgi kertinis akmuo buvo ZZ Top - Sharp Dressed Man, kuri man atrodė tobulai struktūruota ir skambanti daina. Galbūt dabar tai nėra mėgstamiausia ZZ Top daina, tačiau išlieka sentimentai. Ji davė stimulą perklausyti Eliminator albumą, šis - visą ZZ Top diskografiją ir taip ZZ Top patapo turbūt svarbiausia grupe pradedant kelią iš žmogaus, kuriam muzika nerūpi, į žmogų, kuris gali save drąsiai vadinti melomanu. Ir Eliminator iki šiol yra vienas mėgstamiausių ZZ Top albumų.

2. The Who – Who's Next (2011-ais metais)

Mano pirmoji nesąmoninga pažintis su The Who buvo CSI muzikytė, man patiko ir CSI: Majamis (Won't Get Fooled Again), ir CSI: Niujorkas (Who Are You) ir dar kažkuris CSI (kur buvo Baba O'Riley). Tiksliau, man muzikytė patiko labiau nei CSI. Po to jau sąmoninga pažintis su The Who buvo daina Eminence Front, kurią išgirdau žaidime GTA: San Andreas (žinau, siaubingus žaidimus vaikystėje žaisdavau ). Ir ji man iš pradžių nelabai patiko, keiksnojau, kas čia per keista grupė The Who. Bet po to cinktelėjo. Ir perklausiau Who's Next albumą. Ir taip klausau Baba O'Riley, ir galvojau, kur aš tai jau girdėjau. Nu ir Who's Next lėmė tai, kad The Who išstūmė iš mano mėgstamiausių grupių pozicijos ZZ Top ir galiausiai ne tik įtvirtino mane kaip klasikinio roko mėgėją, bet ir davė pradžią domėjimuisi artroku ir galiausiai progresyviuoju roku.

3. Jefferson Airplane - Surrealistic Pillow (2011-ais metai, lygtais ruduo)

Lygiagrečiai su ta stadija, kai The Who buvo mano dievukai, aš atradau psichodelinį roką. Jau buvau girdėjęs nemažai Pink Floyd repertuaro, tačiau manau, kad mane galutinai pramušė San Francisko scena ir labiausiai Jefferson Airplane. Tikrai gerai atsimenu periodą, kai klausiau labai daug Surrealistic Pillow ir pavienių dainų iš kitų JA albumų. Kartu su Quicksilver Messenger Service, Strawberry Alarm Clock, Steppenwolf, Cream ir netgi ankstyvaisiais Hawkwind jie sudarė mano grojaraščio pagrindą baigiantis 2011-iesiems ir tas neilgas gyvenimo periodas buvo mano psichodelinis periodas.

4. King Crimson - In The Court of The Crimson King (2012-ųjų pradžia)

Galiausiai, benaršydamas Rolling Stone'ų geriausių gitaros dainų 100-uką atradau King Crimson dainą Red. King Crimson vardas man jau buvo kažkur girdėtas ir matytas, bet jų muzikos dar ragauta nebuvo. Ir aš labai gerai prisimenu pirmąją Red perklausą. Galvoju, wow, va čia tai įdomu. Nors tuo metu jau buvau klausęs šiek tiek Yes, Rush, didžiąją dalį Pink Floyd repertuaro, bet manau, kad būtent King Crimson pramušė ledus ir galutinai užtvirtino mane kaip progfaną (kas iki šių dienų yra labiausiai išreikšta mano savybė kalbant apie melomaniškąjį "aš"). Ir nors Red daina ir galiausiai visas albumas man labai patiko (ir dabar yra vienas mėgstamiausių visų laikų albumų), manau, kad debiutinis KC albumas manyje tuo metu paliko didesnę žymę. Net nulėmė mano avatarą music'e bei pirmąjį profilinį fb paveikslėlį (nes tai neabejotinai yra vienas įspūdingiausių albumų viršelių ever). 

5. Van der Graaf Generator - Godbluff (2012-ųjų balandis)

Apie VdGG tuo metu jau irgi žinojau. Buvau girdėjęs jų smuiko eros dainas (Lizard Play, Last Frame), bet man jos nelabai įsikirto. Raktiniu momentu patapo V3rtig0 (senbuviai šį music'ietį, aišku, dar prisimena, nors jo jau senokai horizontuose nesimato) siūlymas dienos dainoje: kaip vakar atsimenu, jis siūlė VdGG "The Emperor In His War-Room". Ir man buvo super įdomu, tai buvo super intriguojantis progrokas. Bet dar labiau mane užlaužė daina "Arrow", kurią išgirdau iškart įlindęs į VdGG playlist'ą. Ir nors pradžioje didelį smūgį sudavė atskirų VdGG dainų popuri iš įvairių albumų, tačiau galiausiai didžiausius laurus bėriau tam pačiam albumui, iš kurio yra ir "Arrow": "Godbluff". Iki šios dienos VdGG yra mano grupė numeris vienas, o Godbluff yra albumas numeris vienas, grupės lyderis Peter'is Hammill'is yra mėgstamiausias tekstų autorius, o kiti grupės muzikantai patenka tarp mėgstamiausių savo instrumentų valdytojų.

6. Mahavishnu Orchestra - The Lost Trident Sessions (2013-ieji)

Nors sulig VdGG, King Crimson ir Gentle Giant atradimu 2012-aisiais mano skonis stabilizavosi ir tolesnės variacijos jau ne tokios žymios, tačiau nelikau vien tik progfanu. Natūraliai, kai įlendi į progresyvų roką, ten pamatai, kad žmonės dažnai džiazuoja. O ir šiaip džiazas buvo gan intriguojantis stilius. Vis tik sunkiai pasiduodantis suvokimui. Tačiau visišką džiaugsmą man atnešė Mahavishnu Orchestra ir būtent tas albumas, kurio net MO fanai nebūtinai žino: The Lost Trident Sessions, klasikinio Mahavishnu penketo įrašytas albumas, bet išleistas tik praėjus 26 metams po įrašymo. Man tas albumas yra visiškas jazz fusion topas, nulėmęs tai, kad Mahavishnu Orchestra buvo 2013-ųjų metų grupė numeris vienas man, o ir atrakinusi visą jazz fusion žanrą, padėjusi atrasti Weather Report, Return to Forever, Trio of Doom, kiek vėleliau: Chick Corea Elektric Band, Keith Jarrett, o galiausiai ir dar klasiškesnius Miles Davis ir Herbie Hancock.

7. Dream Theater – Train of Thought (2013-ųjų antra pusė)

Dream Theater man atvėrė sunkesnės progresyvios muzikos vandenis ir jie mane pradėjo intriguoti 2013-aisiais, kuomet ėjo kalbos apie jų naująjį albumą "Dream Theater". Visgi Train of Thought sunkumas, aštrumas ir kompleksiškumas mane papirko labai stipriai. Dar iki šiol atsimenu, kai savo pirmojo meet'o su music'iečiais (o gal ir vienintelio, dabar tiksliai nepamenu) 2013-ais metu diskutavom apie Dream Theater, jie buvo paskelbę apie savo atvykimą į Lietuvą, ir ten su tuo pačiu Karoliu (V3rtig0) ir Deividu (lacunacoil) nutarėm, kad Train of Thought greičiausiai yra paskutinis puikus DT albumas (su kuo turbūt ir dabar bent jau dalinai sutinku). Na tai šis albumas, po to visa diskografija ir vizitas jų koncerte nulemė, kad aš dabar klausau ir progresyvaus metalo, momentais net dar daugiau nei progresyvaus roko.

8. David Bowie - Blackstar (2016-ųjų sausis)

Šitas albumas ne tiek savo stiliumi, kiek savo išleidimo tragišku kontekstu labai sujaudino mane. Iki šiol, kai užsidedu Blackstar ant grotuvo, ta klausymo patirtis yra labai emocinga, kiekviena šio albumo perklausa yra gili, nunešanti į tam tikrą transą, vėl iš naujo išgyveni tai, ką Bowie sėkmingai sudėjo į šį albumą prieš atsisveikindamas su šiuo pasauliu. Nors Bowie nėra mano mėgstamiausias muzikantas, tačiau jo gulbės giesmė yra vienas puikiausių dalykų modernios muzikos istorijoje, mano galva. 

9. Ulver - Perdition City (2018-ųjų sausis)

Vėlgi, šitas albumas man neatvėrė kažko naujo, tokio braižo eksperimentinės muzikos aš jau karts nuo karto paklausydavau. Bet Ulver turi kažkokios transcendentinės magijos, kurią man žodžiais sunku nupasakoti. Jų kuriama muzika yra labai vaizdinga, be galo atmosferiška, panašiai kaip ir Blackstar įveda į transą, tik visiškai kitokį emocine prasme. Ir tai yra ne tik Perdition City savybė, bet tuo metu, 2018-ųjų sausį, man Spotify tiesiog pasiūlė Perdition City ir tai buvo šalta sausio diena (aš bastausi po Vilnių, lauke gal -18 pagal Celsijų) ir tie norvegai man iškart cinktelėjo, labai surezonavo tuometinė mano būsena erdvėje ir laike ir to albumo skambesys.

10. Death - The Sound of Perseverance (2020-ųjų vasara, nors atrastas anksčiau)

Paskutinis reikšmingas pokytis mano klausomoje muzikoje, mano galva, įvyko praėjusią vasarą, kai aš pradėjau kabintis už ekstremalesnių metalo formų. Iki tol man juodmetalis, mirtmetalis ir kiti panašūs stiliai buvo labiau epizodiškas reikalas. Aš jų nesibaidžiau, bet man retai būdavo nuotaika jiems. Vis dėlto, aš pernai vasarą daug praleidau kapstydamas norvegiško juodmetalio šaknis, ypač užkabino bažnyčių degintojo ir kolegų muzikantų žmogžudžio Varg Vikernes projektas Burzum. Bet sakyčiau, kad šalia juodmetalio dar stipriau kirto mirtmetalio legendinė grupė mirtis. Aš jų nemažą dalį diskografijos jau buvau atradęs ir gerokai anksčiau (gal dar kokiais 2014-ais ar 2015-ais), tačiau The Sound of Perseverance, nors savo natūra nėra tolimas progmetaliui, vis tik įtvirtino manyje, kad mirtmetaliu galima mėgautis ne tik epizodiškai, bet ir reguliariai, kad mirtmetalio albumai gali būti įdomūs ir neišblunkantys iš atminties. Aišku, keista, kad šituo atveju renkuosi ne Opeth albumą, bet Opeth, net jei kalbėsime apie My Arms, Your Hearse ar Still Life, man niekada nebuvo labiau mirtmetalis nei progmetalis. 

Norėjau įtraukti ir daugiau progroko/progmetalio įtakingų veikėjų (Gentle Giant - In A Glass House, Pain of Salvation - The Perfect Element, Pt. 1, Pink Floyd - Animals, Queensryche - Operation: Mindcrime, Kingdom Come - Journey, Cosmograf - The Man Left In Space, Anekdoten - Gravity ir pan.), taip pat Faith No More - Angel Dust, melodinio juodmetalio briliantą Dornenreich - Hexenwind, psichodelinio juodmetalio banginį A Forest of Stars - The Corpse of Rebirth, kažką iš Led Zeppelin, meilę klasikiniam rokui įtvirtinusius Fleetwood Mac, neseniai į džiazroką (bet tikrą džiazroką, o ne fusion) mane panardinusius Steely Dan, Depeche Mode - Songs of Faith And Devotion, Talk Talk - The Colour of Spring, Madonna - Ray of Light ar netgi Andriaus Mamontovo Šiaurės Naktis. Pusė Penkių, kurie man parodė alternatyvią pop muziką, bet jau vietos nebeliko.

Svarbiausi, daugiausiai įtakos muzikiniam skoniui, gyvenimui ar dar kam padarę albumai, nebūtinai mėgstami. Pradedu:

10. The Killers - Hot Fuss. Ko gero viena iš pirmųjų grupių, kurios dainas pats savarankiškai parsisiunčiau įvedus įnternetą mano užkampyje, ir suspaudęs įrašiau į telefoną, kuriame tilpo ~25 MB muzikos, bet nuo to ir prasidėjo mano pažintis su tikra muzika. Dabar neturiu net šio albumo tarp mėgstamų, atradau artimesnę sau muziką, bet visada liksiu dėkingas.

9. Within Temptation - The Silent Force. Pirmas susidūrimas su symphonic metal, per radiją girdėjau tik nepatikusią Stand my Ground ir baladę Memories. Bet kažkada senais gerais laikais draugas turėjo mašiną, tik su magnetinių kasečių grotuvu, paprašė, perrašinėjau jam iš CD į kažkurią savo seną kasetę šį albumą užsikabliavau ir prasidėjo mano kelionė šia kryptimi.

8. Nightwish - Century Child. Albumas, po kurio įsymylėjau Nightwish ir pradėjau kelionę po sunkesnę muziką su gothic atspalviu. Matyt ir Tuomui šios dainos daug ką reiškė, neįmanoma nesusigraudinti, kai paskutiniame koncerte su Tarja, ji atlieka Ever Dream, ypač retrospektyvoje..

7. Of the Wand and the Moon - The Lone Descent. Albumas vienatvei, kažkiek nuramina, padeda užsimiršti, susitaikyti su tuštuma. Galbūt vienintelis, kuriame patinka visos dainos, be fillerių.

6. The Cure - Disintegration. Kokius 5 kartus atradinėjau The Cure, vis iš kitos pusės, o šio albumo fenomeno vis nesuprasdavau. Turbūt reikėjo suaugti ir patirti, kad nepaisant geriausių norų ir pastangų vis tiek dažnai ne viskas pavyksta. Daug artimų dainų, tarp kurių populiariausios Lullaby ir Lovesong turbūt mažiausiai mėgstamos..

5. Nick Cave and the Bad Seeds - No More Shall We Part. Labai asmeniškas, kitoks nei visi iki tol, Nicko Cave’o albumas parašytas netrukus po jo ilgos ir sunkios kovos su priklausomybe heroinui (apie tai bent kelios dainos), kurios metu jam labai padėjo jo žmona, kuriai, manau jis jį ir parašė. Man tai pats geriausias pavyzdys dviejų žmonių meilės ir draugystės (o viena be kito negali egzistuoti ilgalaikėje perpektyvoje) nepaisant visų sunkumų, nesutarimų, tragedijų ir egzistencinių ir religinių klausimų, bandant bendrai surasti atsakymus.

4. My Dying Bride - Songs of Darkness Words of Light. Bjaurus albumas padėjęs ištverti daug skausmingiausių akimirkų ir juodžiausiu dienų. Šiaip neklausyčiau, bet vis tenka vėl prie jo sugrįžti..

3. Draconian - Where Lovers Mourn. Pirmas ir paprasčiausias jų albumas, be įmantrių tekstų, galbūt būtų niekuo neypatingas. Bet jau paklausius ir suprantant vėlesnius albumus, ir šitame jau yra jaučiamas gnostiškų idėjų (nors pačiam jos ir ne prie širdies) persmelktas būties skausmas, nors ir dar neišreikštas žodžiais. Grynų tikrų emocijų sankaupa tiesiai iš širdies į širdį.

2. Agalloch - The Mantle. Turbūt sudėtingiausias ir ilgiausias dainas turintis Agalloch albumas. Ilgiausiai užtruko jį prisijaukinti, bet, kai pagaliau pavyko, tapo mėgstamiausiu. Itraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Filosofinis albumas tiems, kam nesvetimos panteizmo idėjos, bet šiaip visoms progoms, nuo saulėtų nerūpestingų vasaros dienų iki žieminių pasivaikščiojimų miške prieblandoj po rūką ar sniegą. Ir viršelis labai gražus. Šiame albume turbūt man artimiausia ir geriausiai apibūdinanti daina I am the Wooden Doors

wir haben unsere welt verloren

was übrig bleibt schleppen wir jetzt in koffern

durch halb europa

an alle welt uns ausgeschenkt!

vom leben unbesiegt

was uns eint ist der verzicht!

Mes praradome savo pasaulį

tą, kas liko, dabar velkam lagaminuose.

Per pusę Europos

Išbarstė mus po visą pasaulį!

Nenugalėti gyvenimo

Kas mus vienija - išsižadėjimas!

Verti paminėjimo:

Death in June - But What Ends When the Symbols Shatter 

Tristania - Widows Weed

The Cure - Bloodflowers

Depeche Mode - Playing the Angel

My Chemical Romance - Three Cheers for Sweet Revenge

Keane - Hopes and Fears