Po dviejų savaičių pertraukos grįžta reguliarusis "Anapus FM". Šią savaitę net du dideli simfoninės muzikos leidiniai, gotikinės scenos lyderių "Tiamat" sugrįžimas, nauji kabareto ir trip hopo albumai.
Shining yra ta grupė, kurią nebijodamas galiu pavadinti progresyvaus juodojo metalo lyderiais. Per savo istoriją, grupė išleido ne vieną šedevrą, kuriuos galima vadinti stilių nusakančiais pavyzdžiais.
„Redefining Darkness“ pasirodo po paskutiniojo, kiek silpnesnio albumo, ir pasirodo labai solidžiai. Shining groja viską, kas apima progressive black metal kategoriją. Nušlifuotą ir švaraus garso juodąjį metalą bei progresyvaus roko ir metalo mišinį. Dainos, dažniausiai, susideda iš kelių dalių. Ritmas kinta nuo greito blastbeatiško iki lėtesnio, neretai, akustinio skambesio. Akustinės ir progresyviosios vietos skamba panašiai į Opeth, Primordial ir Agalloch, tačiau be folk motyvų, būdingu pastariesiems. Linija tarp sunkių ir akustinių vietų yra tikrai plonytė ir kompoziciškai tai skamba vientisai. „Redifining darkness“ puikiai apibūdina šio albumo muziką – iš naujo pažvelgiama į tamsiąją muziką, randama naujų priėjimų prie progresyvios sunkiosios muzikos.
„For The God Below“ ne tik puikiai iliustruoja šio albumo nuotaiką, bet ir turi turbūt geriausią šių metų gitaros solo partiją.
Kai jau atrodė, kad šiemet Two Steps From Hell savo vardą pateisinančio albumo nebe išleis, iš niekur atsirado „Skyworld“. Lyginti TSFH albumus nelabai galima, nes Thomas Bergersen visada žiūri į priekį ir visada ieško naujų komponavimo galimybių, naujų stilių mišinių. Šį kart simfoninės muzikos apsuptyje girdime ir ispaniškų motyvų, ir puikių roko muzikos kompozicijų ir net saikingo dubstepo. Būtent netradicinis elektroninės muzikos panaudojimas su simfonine muzika, yra nuolatinis faktorius, kurį Thomas vis bando patobulinti. Šįkart tai pavyko visai neblogai.
Puikus ir skirtingas albumas, norintiems nepaleisti naujausių rimtosios muzikos madų.
Praėjo keturi metai nuo paskutiniojo, vienų iš gotikinės scenos lyderių, Tiamat albumo, o niekas labai nepasikeitė. Grupė tęsia su „Amenethes“ pradėtą darbą, kur jie tikrąjį tamsų gotikinį roką maišė su progresyvaus roko (a la Pink Floyd) skambesiu.
„The Scarred People“ šio progresyvumo liko mažiau, tačiau būtent šios stiliaus įtaka, suteikia naujoms Tiamat dainoms šarmo ir įdomumo. Visas albumas labai melodingas ir tamsiai šviesus. Nors ir bandoma sukurti tamsią atmosferą, bet dainos gana pakilios.
Tiamat yra grupė, kuriai nebereikia įrodinėti savo vertės ir su šiuo albumu jie tik patvirtina, kad jų geriausios dienos, tikrai dar ne praeityje.
Wax Poetic iš dalies nėra itin žinomas vardas, tačiau savo diskografijoje jau turi sėkmingų leidinių bei yra bendradarbiavę su tokiais atlikėjais kaip Norah Jones, kuri buvo šios grupės narė iki savo debiutinio albumo pasirodymo.
Naujasis grupės diskas „On A Ride“ yra trip hopo, roko ir elektronikos miksas, kuriame girdime ir nemažai gyvų instrumentų, ir kokybiškos elektronikos. Muzika varijuoja nuo Blue Foundation ar Lamb stiliaus trip hopo iki naujos kartos džiazo ar net bliuz-roko. Albumas išsiskiria plačiu kviestiniu vokalistų spektru iš kurių vėl labiausiai švyti Norah Jones. Jos įdainuota daina „Fall Away“ vienas gražiausių mano girdėtų šių metų kūrinių.
Pradėdamas šią rubriką, tikėjausi daug daugiau rašyti apie šiuolaikinį kabaretą, tačiau šie metai nebuvo dosnūs šio makabriško stiliaus vaisiais. Birdeatsbaby yra kabareto, roko ir folk muzikos atlikėjai, kurių muzika primena Rasputina ir Emily Autumn.
„Feast of Hammers“ yra kokybiškiausias tiek įrašo, tiek kūrybos prasme, grupės albumas. Kabaretas, pasižymintis kiek suterštomis chansono melodijomis, šiame albume dar yra pagardintas ir rokovomis aranžuotėmis, kas muzikai suteikia aštrumo. Yra ir lyrinių, tradicinio cirko nuotaiką atitinkančių melodijų, bet yra ir kietesnių, vietomis net industrinį roką primenančių kompozicijų.
Originalus ir nenuobodus leidinys, šiemet tikrai galintis tapti geriausiu kabareto albumu.
Manau, su šia grupe apsišovė ne tik fanai, bet ir grupės leidykla. Whyzdom debiutavo prieš trejus metus su mini albumu „Daughter of the Night“ ir taip suteikė simfoninio metalo fanams viltį, kad atsirado nauja grupė, kuri prikels stilių, kurį grojo Tristania, Therion ir kitos kultinės grupės. Pirmasis pilnas albumas buvo neblogas, bet dainos jau skambėjo kiek kitaip nei debiute.
Šį kartą, atrodo, Whyzdom bandė perspjauti patys save, bet panašu, kad apsispjovė. Noras buvo gražus. Panaudoti profesionalių operų dermes ir melodijas, vengti visų įmanomų kičinių motyvų ir skambėti kaip etaloninės simfoninės muzikos atlikėjai. Deja. Vien stengtis, kad melodijos būtų ne visada harmoningos, kad vokalai būtų labai jau modernūs ir išmanūs, neužtenka. Šį kart yra jaučiamas tik procesas, bet ne rezultatas. Užmanymas puikus, bet man jau per daug snobiškas.
„Blind“, tiesiog, pritrūko ugnelės ir bent minimalaus užkabinimo, kuris tada jau priverstų žavėtis sumanymais ir koncepcija.
Jei kalbėtume apie laukiamiausią, treilerių muzikos bendruomenės, oficialų, plačiosioms masėms skirtą leidinį šiemet, tai „Trailerhead: Triumph“, be abejonės, atsistotų pirmoje vietoje.
„Triumph“ yra trečioji Trailerhead serijos dalis ir, kaip paaiškėjo, paskutinė. Panašiai, kaip ir Immediate projektas Globus, taip ir Trailerhead rinkiniuose yra peraranžuojamos ir perdaromos Immediate music filmų treiliariams sukurtos kompozicijos į labiau mainstreaminį skambesį. Tik šį kart be roko muzikos ir ne taip smarkiai perkurtos. Nepasakyčiau, kad šis albumas pateisino mano lūkesčius. Nesupraskit neteisingai. Yra labai puikių kompozicijų, bet jei esi jas girdėjęs, originaliuose Immediate rinkiniuose, jos labai nenustebins. Antrojoje trilogijos dalyje „Sagas“ dainos buvo tikrai naujai aranžuotos, pateiktos kitu kampu ir skambėjo labai naujai ir moderniai. Šįkart, vos keletas kompozicijų yra įdomiau peraranžuotos, o kitos daugiausiai tik perrašytos šiam rinkiniui.
Bet kokiu atveju, naujiems ir iki šiol daug Immediate muzikos neklausiusiems filmų muzikos mėgėjams, šis rinkinys turėtų būti privalomas.
Vis dar keista, kad klausau šito albumo ir dar keisčiau, kad jį čia aprašau. Bet, matyt, atėjusi nauja mada viską iš eilės maišyti su dubstepu, įskaitant ir klasikinę muziką, galiausiai davė ir neblogų rezultatų.
Lindsey Stirling yra smuiko atlikėja (dar nenoriu sakyti virtuozė). Šiame albume skamba jos sukurtos kompozicijos. Smuikas čia vaidina pagrindinį vaidmenį ir įgroja visas melodijas, tačiau fonas yra nevarginanti elektronika ir gana lengvas dubstepas. Yra labai paprastų kūrinių, bet yra ir visai kabinančių.
Manau, čia tik pirmas bandymas, bet ateityje ši atlikėja turėtų nustebinti.
StrangeZero – In The Center Of Being Electronic music
Elektroninės muzikos veteranai StrangeZero išleidžia naują albumą. Kaip visada, eksperimentuoja su gausybe elektroninių stilių, garso dizaino galimybėmis, sintezatoriais ir kitais instrumentais.
Šį albumą nusprendžiau pristatyti todėl, kad nors tai ir yra gryna elektronika, man „In the centre of being“ kažkuo primena Enigma.
Muzikinės dermės, melodijos ir atmosfera primena tą mistišką nuotaiką, kurią sukuria Mr. Cretu muzika. 90-ųjų sintetinė muzika, apvilkta modernesniu XXI amžiaus rūbu.
John Zorn – A Vision in Blakelight Avant-garde Jazz
Kaip avangardinio Džiazo veteranui, naujasis John Zorn albumas, gana lyriškas ir dar visai tiesmukas.
Tokio gryno interpretacinio džiazo mėgėjas nesu, tačiau „A vaision in Blakelight“ nuteikia visai maloniai. Sakyčiau - puikus įvadas į artėjantį Vilniaus "Mama Jazz" festivalį.
Su Shining tai jau cia stipriai perlenkta, kaip prasidejo grybavimas su Klagopsalmer taip ir tesiasi, nors pries tai buves ep parode kad galejo but gerokai blogiau
Nu ką, nemaža tikimybė, kad vistik My Dying Bride nebus Kilkim Žaibu, atšaukė beveik visus šių metų pasirodymus. Tik organizatoriai kažkaip neskuba pranešti ir toliau reklamuoja..
guess I did make my name out of my drumming, and I have the big drum sets, and I'm doing all these crazy, odd-time signatures, so, yeah, I guess drumming was very important to what made me popular.
Pirminis išdėstymas
„Music.lt“ narių reitingas
Layla
Dead and Gone
Bushido - kovotojo kelias
Live 4 Music
Back In My Life
Šiuo metu naršo narių: 0
Neregistruotų vartotojų: 297
Iš viso užsiregistravę: 73335
Naujausias narys: Ausriokas
Šiandien apsilankė: 32142
2012 m. lapkričio 13 d. 15:27:36
Už Two Steps from Hell, kaip ir panašios muzikos pristatymą - "laikinu".
2012 m. lapkričio 10 d. 17:42:52
Tiamat ir Two Steps From Hell patiko, o Lindsey Stirling, tai kaip ir būsimoji Vanessa Mae... gerai Jos sukurtos smuikelio kompozicijos kabina...
2012 m. lapkričio 8 d. 20:34:06
Tiamat albumas neblogas. Taip pat patiko Wax Poetic ir John Zorn.
2012 m. lapkričio 7 d. 19:04:48
Su Shining tai jau cia stipriai perlenkta, kaip prasidejo grybavimas su Klagopsalmer taip ir tesiasi, nors pries tai buves ep parode kad galejo but gerokai blogiau