Alvydas1

Labiausiai nuvylusi naujiena. Albumas skamba kaip parodija Nirvanai, o dainoje California savo "dumblu" teškia į RHChP. Vokalisto dainavimo maniera ir žodžių tampymas erzina. Perklausiau albumą Sahjos metodu, punktyriškai, ir neturiu noro smulkmeniškai jo išklausyti. 6 balai.

Kaip suprasti:"K ad i laimė veda seima tai kad ir tu turi sąvokos kai tik jis tau ja iš laikyt" ?

Tikra tiesa, darbas kelia savivertę ir tiesiogiai užtikrina pragyvenimą. Šeima yra viso pagrindas ir generatorius. Mirtis neišvengiama ir jos nepaveiksi jokiais kulbitais. Geriausiai, kad ji būtų staigi ir nereikėtų graužtis dėl to, ko nebuvo.

Seniai jau negirdėjau old schoolinio gero death metal albumo, išleisto pastaruoju metu. O štai, iki šiol dar negirdėta neregėta žanro senbuvė pateikė tikrai solidų darbą, kuris dar ne kartą suksis mano grotuve. 

Vokoderizuotas vokalas nemalonus ausiai, o dar tas pseudo funky.

Deja, Adventure Cargo kvadrologija priklauso Dianai Arkenstoun.  Following the Equator yra paskutinė serijos dalis.

World žanras New Age stiliumi gerai klausosi žiūrint dokumentiką. Specialiai tokios muzikos neklausau, bet ir nesibodžiu.

Šis epizodas albumo formate bene įdomiausias. 

Garažinis pankas su aukšta įtampa. Nuotaikos kurstytojas ir šiaip padedantis atsiplėšti. Perklausiau vienu ypu, nors tai visai ne mano skonio muzika, bet kuris laikas jaučiausi prislėgtas, tad troškau bet kokio "busterio". Norėjau naujo Ministry albumo, bet panašu, kad jį nukėlė vėliau, todėl The Hives netikėtas albumas atliko ano paskirtį. 9+, geras pasirinkimas prie alaus ir šašlyko.

Sladžas, dūmas ir stoneris vienoje puokštėje su greitesne vieta per vidurį. Įsiminė šis gabalas dar Velnio Akmenyje '14 metais. Turėtų būti video iš to pasirodymo.

Panašu į Tuxedomoon. Bosinė gitara su būgnu priekyje, visa kita atitraukta į šešėlį. Reggy ritmas ir pabaigoje maištaujatis saksafonas, tikrai nuskambėjo labai neįprastai, užtat momentaliai prikaustė dėmesį.

Ačiū Einarui, kad įkėlė šią grupę. Pats niekaip neprisirengiau to padaryti, nors seniai norėjau. RPWL mano akyratyje nuo "Beyond Man and Time' albumo, kurį bene labiausiai mėgstu iš grupės diskografijos. Tiesa, iš šių metų albumo girdėjau tik "Life in a Cage" ir ta klaustrofobiją kelianti daina gerai įsiminė ir sudomino. Reikės perklausyti visą albumą.

Man RPWL muzika artima Big Big Train, Porcupine Tree skambesiui. Aišku, jaučiasi ir Pink Floyd ankstyvos kūrybos melancholiškumo šleifas. Mėgstu šią grupę, jos dainų Spotify nuolat pakiša man į dienos mix'ą.

Deivido Linčo ir Hičkoko "suspend" auros garso takelis japonų siaubiakui Jigoku. Kiaurai persmelkia bloga nuojauta.

Konceptualus albumas, primenąs The lamb lies down on Broadway. Čia tokio albinoso nuotykiai, kur taipogi dalyvauja visokio plauko marginalai. Siužetas įdomus, muzika iliustratyvi, muzikinis išpildymas aukšto lygio, gal kiek priekaištų turėčiau vokalistui Nylui Morsui, - įgarsinant skirtingus personažus norėtųsi platesnio charakterių spektro.

Ir šiaip, sunkus albumas, varginantis, visai kaip Therion - Beloved Antichrist. 8 duočiau iš karto, bet gali būti, kad vertas jis daugiau, tik reikia laiko, kad geriau įsikirsčiau į temą. Bet čia kitam kartui, jei jis ateis.

Priedainis gadina bendrą dainos įspūdį. Bondžoviška arogancija tarp progresyvaus skambesio instrumentalo ir posmų glumina, ypač kai po to seka Gentle Giant stiliaius vokalas ir Camel lygio pabaiga.

Duočiau 10, bet minėta kliautis sodina iki 9 su minsu.

Nu, visiškai Foreigner pamėgdžiojimas.

Šio singlo instrumentinė versija pritaikyta kompiuteriniam žaidimui Zombicide: White Death.

Wiki nurodo, kad dar šiemet išgirsime naują Lacuna Coil albumą. Jei jame bus tokio lygio dainos, kaip ši, būsiu nepaprastai patenkintas. Kristinos balsas išlieka nepriekaištingas ir duete su Andrea jis suspindi visu grožiu.

Mano viena iš mėgstamiausių hawkwind'iškų dainų. Galingas ritmas, per vidurį truputį psichodelikos su saksu. Labai įtraukianti daina.

Mėgstamiausia albumo daina. Pop rokas lengvas ir gaivus kaip brizas Karibų jūros baseino salose. Akyse stoja vaizdas: paplūdimys, šezlongas ir margarita aukštoje stiklinėje su skėčiuku. Tačiau dainoje kalbama apie dvasinės pusiausvyros atradimą, išsaugant meilę ir prisirišimą  prie artimiausių tau žmonių, arba tikėjimo šaltinio.

Šiek tiek lengvo bardakėlio, į viską žiūrėta gan nerimtai, tiesiog paikiojo vyrukai ir mėgavosi tuo. Įsimintinas Vaito būgnų solo ir žaismingas vargonėlių čirpavimas. Paskirai nuo albumo kitų kompozicijų dvelktelėjo vėjavaikiškumu, lyg paprasčiausiai džiaminų studijoje.

Šiandien pirmą kartą išgirdau per radio laidą "Žvaigždės žiūri į žemę". Reanimuotas 1988 metų nebaigtas mėginimas albumui "Miracle". Garso operatoriai ir visi trys Queen nariai prisidėjo prie to, kad iš fragmentėlių būtų atgamintas ir užbaigtas tada dar su Fredžiu pradėtas darbas. Pasijutau lyg spiritistiniame seanse.

"Your life is your own

You're in charge of yourselfMaster of your homeIn the end, in the endYou have to face it all alone" - taigi, Fredi, jau tada gana tiesmukai pasakei, kad kovoji su artėjančia mirtimi.

Apsaugok ir apšviesk. Jau skersai gerklės  ta Spotify reklama.

Progresija iš melodingos melancholijos į viltingą šviesią netgi džiugią nuotaiką. 9 su pliusu. 

Kol kas trumpai: grupė atgamino nostalgiją visomis jos formomis, muzika įvairi, lengvai įsavinama be aikčiojimų, perduodanti Džeimzo reminiscensiją.

Čia po vieno perklausymo. Gal vėliau bus daugiau.

Atsiprašau, ponia vokaliste, nežinau vardo, betgi galite neperspausti, kai norite. Čia viskas ok.

Dabar jau bando mėgdžioti Kate Bush, bent man taip atrodo, nes panašu. Vis geriau, nei kitose vokalinėse kompozicijose,  kur daininikės (nežinau pavardės) balsas skamba lyg brandi moteris mėgintų mėgžioti mažametę mergaitę. Jos balsė "i" žodžio gale lyg yla iš maišo tiesiai man į ausų būgnelius. Sunku klausyti.

Rikai, blemba, negi tau tas nekliūna? Geriau būtum žmonos paprašęs padainuoti.

Pats popsiausias Asylum Pyre albumas, primenąs Amaranthe, arba Ghost ir Evergrey hibridą. Grupė savo muziką apibudina išvestiniu terminu - Modern and Traditional Power Speed Electro-Pop Metal (With Tribal Touches) Jie sako, jie žino. Perklausiau visus 5 Asylum Pyre albumus ir visi jie gan skirtingi, varijuoja nuo power metalo per šiokį tokį progresyvą iki gotiško  epinio metalo ir galiausiai šiame albume iišvirsta į electro-pop metalu užtaisytą etninį powerį.

Moteriškės vokalas yra grupės centrinė ašis, kitas svarbus aspektas yra su kiekvienu albumu vis labiau įmantrėjančios oranžuotės ir tuo pačiu linkstama prie konceptualumo. Tekstai ilgi apie globalines žmonijos bėdas. Jau pats pavadinimas "Call me inhuman" duoda užuominą, kad visų planetos nelaimių priežastis yra žmogus.

Nepaisant rimtos temos albumas skamba bravūriškai linksmai, ypač paminėtina daina "A teacher, a scientist and a diplomat", bei sarkastiškoji "Happy Deathday".

Electro-pop progresyvaus skambesio kompozicija "There, I could die" verta mano pagyrimo. Joje  be puikios vokalinė dalies ir priedainio yra nuostabi gitarinė interliudija. Etninio, world skambesio "Virtual guns" būtų neblogas bandymas, jei nebūtų persūdyta sutirštinant spalvas.  "The true crown" antras kertinis albumo akmuo jau pastiprintas groulu ir lėtesnio tempo su pompastišku a la Manowar svoriu ir virtuoziška gitara gera atsvara lengvai bravūrai. Aplamai, man patiko tai, kaip komponuojamos dainos atrandant savitumo ir išlipama iš power žanro klišių.

Silpniausios albumo dainos yra "Joy ir Sand Path". Titulinė ir užbaigiančioji albumą daina kelia sumaištį - tai ir nevilties ir apgailestavimo antspaudas po visos tos pompastikos, verčia susimąstyti. Albumui 9 .

Mano muzika, kiekvienas niuansas be blokavimo.  Vienos krypties tėkmė, lengvai aprobuojama mano testuose, panašiai kaip Barclay James Harvest. Žinoma, nelyginama, bet turi panašų proveržį pro mano barikadas.

Man šis Kosheen albumas priminė Broods - Don't Feed the Pop Monster. Specialiai tokios muzikos neklausau, bet jei teko... ką gi, priimu ir vertinu teigiamai. Šiam albumui 9 -

Man silpniausia daina čia yra Big Riff and Mando, o Another Christmas Song netgi labiau patinka už Chrismas Song 72. Ji tokia šviesi, šventiška ir nerūpestinga... ir paguodžianti. Paprasta, netgi supaprastinta, sakyčiau, kad legviau pasiektų kiekvieną, ypač vaikus.

O taip, The Whaler's Dues yra emociškai stipri. Strange Avenues turi labai gerai išplėtotą įžangą ir gražią melodiją. Ears of Tin man panašios savo nuotaika su Rock Island -  jos skleidžia vienišumo jausmą.

Seniai klausiau, reikės atšviežinti atmintį.

Esu nusikopijavęs jo albumų topą. Jis toks:

1. Black Sabbath — Sabotage

2. Led Zeppelin — Physical Graffiti

3. Queen — Queen

4. The Dictators — Bloodbrothers

5. Rainbow — Down to Earth

6. Thin Lizzy — Renegade

7. Black Sabbath — Sabbath Bloody Sabbath

8. Gillan — Mr. Universe

9. King’s X — Dogman

10. Thin Lizzy — Johnny the Fox

11. UFO — The Wild, the Willing and the Innocent

12. Love/Hate — Wasted in America

13. Blue Öyster Cult — Cultösaurus Erectus

14. Accept — Balls to the Wall

15. Trouble — Manic Frustration

16. Agents Of Oblivion — Agents of Oblivion

17. The Tea Party — The Interzone Mantras

18. Dio — The Last in Line

19. Sepultura — Roots

20. Deep Purple — Purpendicular

21. Metallica — Ride the Lightning

22. Judas Priest — Hell Bent for Leather

23. Aerosmith — Rocks

24. Opeth — Still Life

25. Black Sabbath — Born Again

Gal tik kokį kartą klausytas albumas. Be geros "Sometimes I Feel Like Screeming" ir neblogos "A Touch Away" likusias albumo dainas laikyčiau fiasko. Blekmoro pasitraukimas nusinešė DP veidą. Tikrai grupė pasuko 90 laipsnių kampu. Neišspaudžiu daugiau nei 7 balų. Nesuprantu, ką Martinas Popoff'as jame rado, kad vertina jį geriausiu grupės albumu.

Man absoliučiai svetima muzika. Kompiuterinė kokofonija, nulis jausmo.