Alvydas1

Senas geras trešiukas. Gal priedainis kiek power metalo spalvos.

Katalonų jazz fussion grupės pirmas blynas, patekęs man tiesiai iš keptuvės. Nes jų girdėjęs, beje, ispaniškas prog'as man terra incognito, jei neskaityti Taratulos. Dainos albume ispanų kalba man labiau glosto ausį, nei tos angliškos, bet labiausiai pagyrų nusipelno gitarų improvizacijos, palaikomos subtilių klavišinių. Muzika iš dalies primena Yes ir Mahavishnu Orchestra. Labai stiprus darbas, džiaugiuosi, kad Spotify parekomendavo. 

Pats emocingiasias, švelniausias kūrinys šiame albume. Vokalas priminė Mastodon manierą, o muzika gryniausias progrokas, kaip aš jį suprantu. 9+

Su šia kompozicija Elder  toliausiai nuo savo šaknų. Į transą vedanti atmosferinė psichodelika vietomis užplaukia ant post roko rifų, kurie slypi kažkur giliau, po stonerio paviršiumi, ir beveik neįžiūrimi. Jaučiama įtampa, kuri per visą 14 min. tai atlėgsta, tai vėl įsisiūbuoja, ir tik nuo 11 - 13 min. netikėtai paleidžia visiškai, kad į pabaigą vėl imtų augti.

Sunku vertinti, gan ilgas kūrinys, kad spėtų pabosti, bet man to nenutiko, nes klausiau ir blusinėjau kiekvieną pasažą. 9 vertas.

Monumentalus Hamilio darbas, albumo svarbiausia daina ir apie ją seniai galvojau pasisakyti, paanalizuoti, prisidėdamas prie Einaro.  

Up Ahead – lyriškiausia siuitos dalis, saldi, bet ne iki koktumo. Pinkfloydiško  lyrizmo sutirštinimas iki absoliuto. Svajinga melodija prasideda saksofono garsais, panašiais į tolimą garlaivio signalą

Continental Drift – melodingumas slopinamas smarkiai artikuliuota dainavimo maniera, bet ir čia tylus refrenas (Preparing to go/come home...) prieš užciklintą pabaigą veikia kaip jungiamoji grandis.

The Twelve – toliau naikinami melodingumo likučiai. Loop tipo saksofono akompanimentą peraudžia kapoto ritmo vokalo partija. Asociacija, lyg šaudyklė nardo po audimo stakles, arba presas dirba štampavimo ceche. Labai vaizdingas ritmas, mechaniškai preciziškas, nesiimu teigti, bet man atrodo, jog saksofonas išgroja pilną chromatinę seriją, visus 12 tonų.

Long Light – keičiasi ritmas ir tempas, vokalas darosi šiurkštus, į unisoną su gitara ar pianinu . Muzika  ir toliau lieka kažkokia mechaninė, dirbtinė, grėsminga, pranašiška. Kvepia mistika.

Backwards Man – įdomiausia siuitos dalis, gimininga Ašero Namų Žlugimo arijoms. Muzika samba lyg juosta būtų grojama atbulomis. Groja smuikas ir ausys lydosi. Vokalas pakylėtas, jausmingas su spalvomis.

As You Were – toliau grąžina melodingumą, paremtą refreno fraze. Fortepijonas ir vėliau gitara „country slide“ technika ir smarkiai sušvelnėjęs vokalas perteikia nostalgiją, liūdesį, apgailestavimą. Jautru ir įtaigu.

Or So I Said – visiškai sugrąžina į pradžią ir užbaigia refrenu, taip uždarydama ratą.

A Headlong Stretch  muzikine prasme yra Hamilio sėkmė, bet kaip vertinti siuitos tekstą? Pirmiausia lyginsiu su kitais jo epiniais kūriniais, kuriuos gerai žinau. "A Plague of Lighthouse Keepers“ ir  „Still Life“ pirmiausia iškyla atmintyje. Čia įžvelgiu tolimų paralelių. Jūros, laivo, skendimo paveikslas su gyvenimo skonio pojūčio, ar jo nebuvimo, gyvenimo prasmingumo ir atgailos dėl klaidų tema. Tekstas sudėtingas kaip „A Louse is not a Home“ ir tiek pat laisvas savo rimavimo forma. Nauja man yra tai, kad savo pafilosofavimus, ir taip sunkiai suvokiamus, Piteris apsunkina metaforomis ir frazėmis iš biblijos ar Šekspyro, bei gryniausia šarada, kai tas pats žodis gretimai naudojamas skirtingomis prasmėmis (That'll end the sentence, the time I've served /A full stop to the sentence...).  Jau pats pavadinimas „A Headlong Stretch“ yra chameleonų chameleonas. „A Headlong Stretch“ skaitau kaip nuolat kartojamos frazės „thinking ahead“ veidrodine reikšmę. „Stretch“ (n)  gali būti laiko sąvoka, o (v) formoje – toliau kontekste reiškia tysojimą, ar rąžulį. O kur dar neįprastas žodžių grupavimas, taip ir spėlioji, ar laikytis gramatikos taisyklių, ar elgtis, kaip lietuvių kalboje, kur užtektinai laisvės.

Tiek to, svarbiausia – prasmė. Apie ką dainuojama?

Manau, kad apie gyvenimą. Apie neišvengiamą mirtį („Up Ahead). Po to pateikiama žmonijos geneze, jos siekiai, ambicijos, klaidos ir polinkis susinaikinimui („Continental Drift“). Reinkarnacijos ir dangiškas teismas („Twelwe“). Mirties apraiška „sušokti džigą“, „Šv. Elmo ugnys ant  rangauto“ ir perėjimo fazė („Long Light“). O tada atsiranda  galimybė pasukti atgalios ir grįžti į bazę („Backwards Man“).  Naujo ciklo pradžia ir atgimimas, arba visų ciklų pabaiga, jeigu Tenai bus užskaityta, kad karma sudeginta („As You Were“). Ir siuita baigiasi atgimimu, miglotai atsimenant buvusius gyvenimus  -„deja vu“, bet su didžiausiu ryžtu, nesusimąsčius pradėti naują etapą („Or So I Said“).

Nepaisant neitin kokios garso kokybės, ši "utelės" interpretacija man pati pačiausia. Hamilis teatrališkas iki užsimiršimo, o saksofono darbą sunku pervertinti. Bendra atmosfera arti transui. Kažkada rašiau 10 ir dabar galiu pridėti +

Čia gryniausias pavyzdys, kaip vokalisto pakeitimas atsiliepia albumo kokybei. Nors ne tragedija, bet lyginant su Karlu Viletu Deivo Ingremo groulas skystokas ir bespalvis. Visa kita išliko tame pačiame lygyje - įsimenami gitarų rifai, sudvigubintų bosinių būgnų kaskados, niūri atosfera veikia kaip ankstesniuose albumuose, net yra kelios superinės gitarinės solo partijos. Vis gi vokalas sodina bendrą įspūdį iki 8.

Tokia muzika gerai aba labai gerai kotiruojama koncertose, tačiau, surinkta į albumą, darosi inertine. Thrash death'as nėra ta muzika, kuria gali mėgautis išsidrėbęs fotelyje. Viena kita daina, na penkios, ir viskas - ausis užsikemša ir tolesnė medžiaga tiesiog apteka šonu, neužsikabindama. Atsimeni tik pirmus numerius. O koncerte- kitaip, čia veikia draugo, kaimyno petys, jo reakcija persiduoda tau ir sumuojasi, gali tas reikalas išvirsti į euforiją.

Aš dabar atradau sau metodą kaip nepragaišinti laiko amnezijai. Nebeklausau tokios muzikos albumų ištisai, bet po kelias dainas įterpiu į progresyvios, lengvo roko, klasikos, elektronikos, indie, pop muzikos rinkinukus. Suveikia puikiai, fiksacija garantuota. Štai ir dabar,  iš pirmo penketo perklausytų dainų ypatingo dėmesio sulaukė Born Of Satan’s Flesh ir Death From Above, nors ir anos trys neprastos, bet šios įdomesnės.

Sutinku su Einaru, kad albumas, taip kablevęs per pirmą perklausą, kad net užmečiau 10, vėliau prarado savo šarmą ir susitraukė iki aptakaus ir neįsimintino dainų rinkinio. Iš viso albumo nenublanko tik "Hold On", kuri turi Empire atmosferos. Klausantis ir žiūrint klipą efektas didesnis. Labiau pastebiu instrumentų spalvas ir jų derėjimo prie vokalo subtilumus.

Pralaidai eilutę "I got my back, I got my sex".

Nesupratau tavo "Ką apie dievą - niekas manęs nenueme". Tikriausiai norėjai pasakti: "to niekas iš manęs neatims"?

Pelenė klasikinio baleto formoje man patinka labiau, nei šiolaikinio šokio trupių interpretacijos. Labai prašmatnus ukrainiečių pastatymas.

Geras albumas, gal kiek per ilgas. Pirmoji dalis žymiai stipresė už trečiąją.

Muzikinio takelio filmui "Kell's Heroes" cover'is. Dažnai juo baigdavo koncertinius pasirodymus. Asoliučiai nebudingas grupės stilistikai, bet pakili dainos nuotaika manau būtina, kad prasklaidytų slegiančią, jei nesakt depresyvią, atosferą, kokią kuria CBP.

Dainos pradžia panaši į The Moody Blues 1967 - ais. Fleitos motyvas primena Klodą Debiusy. Tolesnė instrumentinė dalis apsunkinta Džekmeno fortepiono kapotais, smarkiai akcentuotais akordais a la Trent Gardner. Gan malonaus tembro Kriso vokalas ištirpsta joje, užbaigdamas melodingą periodą. Grubaus fortepiono ir elektroklavišinių veltynės kiek užtepmtos, 12 stygės gitaros beveik negirdėti, o bosas tik kiek švelnina situaciją. Į pabaigą kartu su vokalu grįžta melodigumas, nuimdamas įtampą. Kol rašiau su erziančiai stringančia klaviatūra perklausiau dainą 5 kartus ir prisipratinau prie Morazo ir Džekmeno šėliojimo, todėl balą nuo 8 kilsteliu iki 9.

Plokštelės ripas youtubėje. Grynas smagumėlis.

I pusė https://www.youtube.com/watch?v=u1YEU-d4r-4

II pusė https://www.youtube.com/watch?v=W4-nZeQuygQ

III pusė https://www.youtube.com/watch?v=DQY9YQPoQcE

IV pusė https://www.youtube.com/watch?v=pkZS4Iady-c

Sunkiai paklausoma muzika. Jei tektų klausyti visą dieną, ko gero apimtų suicidinės mintys. 

Kaip įdomu buvo matyti abu kolektyvus po vienu stogu. Man irgi teko juos matyti gyvai Devilstone, ir tiek kauniečiai tiek lenkai tada buvo dienos didvyriai. Beje, Rūta, kurie Batiuškos laikė mišias Lofto scenoje, Drabikovskio, ar Krysiuko? Sprendžiant iš nuotraukų, atrodo kad Drabikovskio vienuoliai, nes tie abitai jau man matyti.

Luctus albumas "Ryšys" grupės neabejotina sėkmė, trešinis juodmetalis vietom paspalvintas net punk dėmėmis ir turintis Mayhem atmosferos mano grotuve dažnas svečias. "Užribis" patvirtina, kad Luctus nesudrėkino parako ir "kala" kaip reikalas.

Standartinis ačiū už renginio recenziją.

Apima jausmas, kad man jau girdėtas motyvas su tuo hey, hey I lost my mind. Kažkiek panašumo į Big Big Train "Folklore" ar Pretty Reckless "Heaven Knows". Beje, pastarųjų grupių to motyvo panašumas stulbinantis, artimas plagijatui.

 Black Sabbath atmosferos daina, lyg iš Master of Reality ar Vol. 4. Mėgstu ją.

Priedainis ir Džefo gitaros solo yra geriausi dainos momentai. Na, ir dainos tema visai Ozziška. Jo paties žodžiais, ji apie Šaron ir jį patį.

Vienas geriausių Devilstone numerių. Grupės vokalistas Danielius moka išjudinti žiūrovus, įtraukti juos į avantiūrą ir ne tik savo dainavimu, bet ir pakurstymais. Beje, jis pat ir pasiūlė "lavonus" mesti už tvoros, todėl taip uoliai juos užtarė prieš apsauginius. Rūta atgaivino atsiminimus, ir, kol susidomėjęs skaičiau profesionalų interviu, vėl iš naujo pergyvenau Bury Tomorrow "nurautą" pasirodymą vakarų scenoje.

My flight was being served by an obviously gay flight attendant, who seemed to put everyone in a good mood as he served us food and drinks.

As the plane prepared to descend, he came swishing down the aisle and told us that "Captain Marvey has asked me to announce that he'll be landing the big scary plane shortly, so lovely people, if you could just put your trays up, that would be super."

On his trip back up the aisle, he noticed a well-dressed rather Arabic-looking woman hadn't moved a muscle. "Perhaps you didn't hear me over those big brute engines but I asked you to raise your trazy-poo, so the main man can pitty-pat us on the ground."

She calmly turned her head and said, "In my country, I am called a Princess and I take orders from no one."

To which, without missing a beat the flight attendant replied, "Well, sweet-cheeks, in my country I'm called a Queen, so I outrank you. Tray-up, Bitch."

Man, neypatingai mėgstančiam power metalą, Iced Earth niekad nebuvo dėmesio rate. Bet albumas „The Glorious Burden“ tapo daline išimtimi pirmiausia todėl, kad jame vokalisto postą užėmė Timas „Giltinė“ Owensas, sudainavęs Judas Priest albumuose „Jugulator“ ir „Demolition“, o antra – albumo koncepcija yra paremta karine tematika. Dominuojanti tema yra Amerikos istorija. Albumas prasideda Amerikos himno gitarine versija, gan metaline, tačiau nedeformuota, kaip Džimio Hendrikso.  Bonusiniame albume dainoje „The Devil to Pay“  „žvaigždėta vėliava“ atlikta epizodiškai, bet su gausesne instrumentuote ir autentiškesniu skambesiu man patiko labiau. Galingai patriotiškai skambanti „Declaration Day“ visiškai pateisina power metalo pompastiką, kuri čia išlaiko orumą neskubaus į skanduotę panašaus priedainio dėka. Amerikos išsivadavimo istoriją tęsia „When the Eagles Cries“ – jausminga baladė, kurioje Owenso balsas be jokios isterijos pasirodo galįs sugraudinti neprasčiau už Klausą Meinę. Vienintelė anksčiau girdėta iš šio albumo daina yra „The Reckoning (Don‘t Tread on me) jau turinti trash brazdinimo, todėl mano ausiai tiko be išlygų, be to vokalas su pritariančiais balsais suteikė įvairiausių atspalvių. Vienareikšmiškai geriausia albumo daina, ne be reikalo išleista singlu. Dainos terma - Pilietinis Amerikos karas. Jai įkandin sekanti „Greenface“ yra agresyvesnė, NWOBHM skambesio mažiau įsimintina, nors vokalo fintų negalima nepastebėti ir neįvertinti. Dainos tema: intervencija Artimuosiuose Rytuose mūsų dienomis, „žalio veido“ maskuotė ant jūros desantininkų ar „žaliųjų barečių“ veidų. Toliau tema šokteli iš dabarties į Romos Imperijos laikus, kur Huno Atilos ordos susiremia su romėnais žūtbūtiniame mūšyje. Muzika pradžioje  archajiška netrukus tampa artima Iron Maiden epinėms dainoms - žūstančių klyksmai, ginklų žvangesys taip ir aidi iš po būgnų tiradų ir Ripper‘io aukštų natų. Nieko nelaukiant šokama į I Pasaulinį, kur danguje susitinka du asai – vokiečių Raudonas Baronas ir anglų Mėlynas Maksas.  Čia vyrauja gan nuobodžios gitarinės atakų imitacijos monotoniško ritmo ir gan šabloniško vokalinių sprendimų fone.

Ir šioje vietoje atsiranda netikėtas įvykių posūkis – daina Hollow Man, nieko bendro neturinti su karine ar istorine tema. Tai vidutinio tempo melodinga hard roko daina apie vidinius demonus ir kovą su jais. Hollow Man sukurta anksčiau ir į albumą įtraukta tam, kad nepasimestų ir tas jaučiasi. Jei ji būtų albumo uždarančioji, tai nebūtų taip pastebima. Na, jei skaitysim, kad tai albumo antros pusės pirmoji, tai kodėl gi ne, kai jai visai pritinka sekančioji „Valley Forge“, kuri ne tiek susijusi su 1776 žiemos kompanijos įvykiais, kiek su ano meto kareivio, o priedainyje su šių dienų jaunimo skundais dėl patiriamų vargų.  Beje, ir savo nuotaika jos dalinai panašios. Su „Walterloo“ grįžtama į jau išmuštas vėžias, nepriduodant nieko naujo, bet ir nelabai nusipiginant. Visumoje albumas yra grupės neabejotina sėkmė ir Judas Priest bei Manowar gerbėjams jis tik kaip joks kitas. Rekomenduoju.

Nuo šios dainos prasidėjo mano ir NIN'os pažintis. Ir ji tęsiasi iki šiol.

Arba bent pakeist muzikinį žanrą. Kai aš persisotinu vėmikais ir spygautojais, išskirtinai klausausi operų arijų ar simfoninės bei kamerinės muzikos. Padada.

Jei sugebėsi, pabandyk pabadauti be muzikos savaitę. Bent jau neįsijunti jos, nes vis tiek neišvengsi jos poveikio iš aplinkos, bet smarkiai ją apribosi. Garantuoju, po tokios dietos Justinas Haywardas vėl suskambės kaip pirmą kartą.

 Rimai, ne tu vienas taip jautiesi. Mūsų šeimos artimiausia draugė į tokias duobes patenka nuolat. Anksčiau taip nutikdavo gan retai, bet pastaruosius metus pastebiu, kad į tokią būsena ji patenka vis dažniau.  Karas Ukrainoje, na dar vaikų "problemos" dabar yra vienintelės temos, kurios ją domina. Net bijau pagalvoti, koks bus mūsų bendras savaitgalis Jurmaloje. Man pačiam irgi kartais užtemsta saulė, bet ne iki tokio total eclipse. Kai imu prasčiau jaustis, einu į žmones, bendravimas su jais atmiežia savas problemas, be to sulaukiu didelę šeimos pramą. Štai ir dabar, kai esu gan aukštumoje, mielai perimsiu dalį juodos energijos ir pabandysiu praskaidrinti draugės nuotaiką.

Svarbu neužsidaryti savyje. Savigrauža ar savigaila užmuša greičiau nei išorinis spaudimas.

Koks čia sąrašas? Kažkokios pavardės ir psiaudonimai. Vienas girdėtas derinys - "šventinis bankuchenas", kaip jauna repo grupė, arba konditerijos šedevras. Visiškai atitrukau nuo Lietuvos undergraundo.

Sunku patikėti, bet po 40 metų situacija atitinka apdainuotąją čia, Pop the Silo.

Ką jau ką, bet balades Nazaretai kepė neprasčiau už Skorpus.