Alvydas1

Bliamba, kelis kartus susimoviau, priskiręs šį gabalą Zappai, kuomet girdėjau ne albumo kontekste. Subinė, susmenganti į sofą, niežtinčios kojos...laukiau, kada pasigirs vokiška kalba. Bet čia kur kas rimčiau dėstoma.

Pabaigai lūzerio filosofija: "laikas pasakyti savo vaikams, kad nieko nepasieksite gyvenime"

Gitarinė įžanga labai primena Opeth - All Things Will Pass pradžią. Sutapimas ir tiek, nes skirtumo yra.

Geras klausymas. 1980-ais SSSR išleido albumą Watch Мелодия – С 60—14417-18, turėjusį didelį populiarumą. Automatiškai sukilo susidomėjimas šia grupe, ir artimiausi albumai Roaring Silence bei Angel Station tapo antrais prasisunkusiais pro kardoną Jugoslavijos dėka. Asmeniškai man pirmoji pažintis su MMEB įvyko kažkur 78-79 -ais, kai išgirdau Spirits  in the Night, ko gero per lenkų Lato z Radiem. Per tv nepamenu, kad būčiau juos matęs, netgi per naujametines programas. Uriah Heep panašiu būdu išpopuliarėjo mūsuose ir kur kas didesniu mastu. Manau Radio Luxenburg čia irgi turėjo nemažai įtakos

 Jau nebetrūksta. Kviečiu vertinti ir komentuoti.

Pernai progarchivuose 17 vieta, Kenterberio scenos antra vieta: ZOOP - Dominion. Skamba kaip maloniausias ausiai Kenterberis, tačiau jokiu būdu neplagijuojantisd šios scenos grandus. Man ypač imponuoja melotronas ir Hamondai, bei saksofonų darbas.

Man visiška naujiena. Artimiausias analogas šitokiai muzikai man yra Tuxedomoon. Oi, dar reikės prie to albumo pasėdėti, nes jaučiu, kad jis turėtų patikti.

Pavadinčiau tai shoegazing drone funeral su dream pop aura. Nu, malonu klausytis, ramina nervus, guodžia arba panašiai ta kryptimi..

Atmosferinis dream popas užčiūčiuos, užliūliuos. Japonų eksperimentuojantys avantgardistai Boris keičia odą po du kartus į dieną. Čia jie sludge'inantys depresyvų doom'ą, čia jau skelia hard and heavy, paskui gali šiurpinti noise statine iškrova, bet jau netrukus taip pat gali jus užmigdyti kad ir šia daina. 

Karts nuo karto Boris lankosi mano grojaraštyje, tikrai įdomi grupė.

Džekas Vaitas yra trumpų efektingų rifų karalius. Daina - bliuzas savo forma, ir gitaros solo čia būtinas. Visą tai atlikta super minimalistinėmis pajėgomis, bet dainoje nesijaučia priemonių skurdumo, nes muzikavimas pasiglemžia klausytoją su visomis žarnomis.

Stogą raunanti daina. Pastaruoju metu daug klausiau TesseracT'ų, pernaršiau jų diskografiją, galima sakyti, ir šiai kompozicijai artimiausias atitikmuo manau rastųsi albume Polaris. Tekstas, kaip ir daugelis Tompkinso dainų žodžių, pasakoja asmens tragediją, negebėjimą socializuotis. Dainoje The Grey ypač pabrėžta herojaus egzistencijos pilkuma, jo kova su baimėmis, jo įsisąmonijimas, jog yras bejėgis ką nors pakeisti, jog niekam nerūpi, ar jis su tuo susitvarko. Iš čia gimsta pyktis visuomenei ir noras gauti "momentinį pasitenkinimą" bet kokių būdu. Žūdyk silpnesnį, kariauk savo karą - manau reikėtų suprasti, kaip individo desperaciją, žiauriausiais metodais pademonstruojant savo nepasitenkinimą.

Po kelių albumo perklausų buvo mano nr. 1. Dabar nebežiau - titulinė kompozicija labai arti, kad persvertų lėkštę. Bet kokiu atveju- 10.

Let the Truth Speak albumas nėra jau toks paprastas. Atidarančioji But What If We're Wrong? panaudoja Filipo Glaso techniką – melodija vystoma ant kelių taktų iš pažiūros nekintančios muzikinės frazės, sugrotos perkusiniais instrumentais. Tačiau melodijos metamorfozės gan dramatiškos ir įsimintinos. Nuotaika pulsuoja nuo melancholijos iki agresyvumo. Man tai labai stiprus kūrinys, bene geriausias.

We Who Lament savo 9 min. apimtimi išlaiko dėmesį sufokusuotą. Pradžios užduoto tempo kompozicija neišlaiko ir ties trečia minute nuslopstama iki atmosferinio shuegaze‘o, bet apie 5 min. nuotaika palaipsniui įkaitinama iki nervingo – skausmingo protesto. Daina beveik tokia pat gera kaip pirmoji.

 Tyranny, po pirmos perklausos atrodžiusi silpniausia grandis, šiandien jau kur kas patrauklesnė. Pilka klampi pradžia sutirštėja iki stipraus metalcoro, kuriame yra atmosferinių intarpų atokvėpiui.

Pattern of Rebirth panašiai kaip Tyranny, tik čia pakilimų ir atoslūgių kaita subtilesnė ir įdomesnė. Malda skamba kaip sandėris su Jahova, kuriame juntamas nachališkas spaudimas. Gan intriguojanti daina.

Instrumentinė Watching the Earth Sink ilgiausia kompozicija, kuri iki 6 min. nevystoma, o neišvaizdi melodinė linija į pabaiga vos visai neužgesusi apie 10 min. paremta būgnais ir grėsmingu bosu pagaliau įgauna apokaliptinio dramatizmo. Žemė skęsta kur? Nuobodybėje?, tada viskas o.k.

The Lesser Evil man priminė Jano Hamerio ir Mahavišnu bendradarbiavimą. Džiazinis fanki ir melodingasis Chicago stiliaus rokas persipina į progresyvų eklektinį ne tokį jau mažą stebuklą. Man labai patiko.

Denial's Aria melodingiausia albumo daina. Vibruojantis Keturah balsas labai žydiškai skamba, dainai suteikdamas kažkokį biblijinį atspalvį. Graži daina ir tiek.

Vespers glosolalijos vokalas su atmosferiniu kosminio skambesio neapibrėžta melodija primena vakarinę maldą. Trumpas oriento atodūsis. Savotiškai žavus.

Titulinė Let the Truth Speak yra nervinga irgi orientu dvelkianti daina. Labai efektingi styginių trumpi įsiveržimai. Visa kita yra Danielio Tompkinso valioje, todėl, jei kam patinka jo soliniai darbai arba dabartinė TesseracT kūryba, tiems nesudarys jokių kliūčių pamėgti šią pakilios dvasios dainą. Daugiausiai perklausų nuo manęs šiame albume.

All We Knew and Ever Loved su klasikinės muzikos užmoju pradėta ir užbaigta instrumentinė kompozicija. Ją klausytis reikia itin įdėmiai, nes tik taip atsiveria visi jos privalumai. Finalinės fanfaros su būgnais nebūtų tokios įspūdingos jei nesugrumėtų po gan ilgoko neryžtingo trypčiojimo prieš tai. Su kiekviena perklausa mano simpatijos jai auga.

Išvada: sutinku su progarchives pirmomis dviem a la recenzijomis. Maloni metų pabaigos dovanėlė, kai jau nieko panašaus nesitikėjau. Ko gero 2-oji vieta metų tope.

Senų seniausiai klausytas kūrinys. Keista, bet dabar jis man skamba kaip Alice Cooper ankstyvi darbai. Kaip dažnai keitėsi Hamilio muzikinis stilius? Vis tik mano mėgstamiausias jo solinės karjeros laikotarpis yra '92-'94 ieji. Dar labai patinka albumai Over ir Black Box. Žinoma, nekalbu apie Silent Corner..., savaime suprantama.

Man šiame albume nuolat persekioja Bjork ir Pure Reason Revoliution šmėklos, na dar ir Deftones atspalvių matau.

Pirmas posmas o.k. Toliau eina ataka prieš lietuvių kalbos gramatiką, sintaksę ir tai atima norą gilintis į tekstą, kuris turėjo užduotį būti šmaikštus.

Sutinku su Einaro nuomone. Tai silpniausias, tiksliau, "ne į temą" Hamilio bendroje dikografijoje. Nesu jos visos išklausęs, bet didžiają dalį esu, tad manau nelabai suklysiu. Įkėlinėjau šį albumą ir labai tikėjausi kažko PFM'iško, nes, kaip žinia, PH ir PFM yra koncertavę kartu ir jaučia abipusę simpatiją. Deja, deja...

Sėkmingo 2017 metų norvegiško Syndenes magi perdirbinys, grąžinant pirminį sumanymą įdainuoti albumą angliškai. Kaip sako grupės nariai, darbo įdėjo daugiau, nei įrašydami norvegišką variantą. Dabar kaip tik lyginu abu albumus.

Tobulas albumas. Progresyvus skambesys proporcingas melodingumui, labai subalansuotas ir be duobių.

Pop-jazz funky miniatiūra, kokias kūrė Santana '75-80 metais. Negi dar kas nors rašo tokią muziką

Auksinis jaunimas Hamilio akimis yra paviršutiniški hedonistai? Ar teisingai supratau?

Čia ta pati daina  Выбирать Чудо.

Albumą įvardijusi daina. Siurrealistinė Deivido Linčo stiliaus suspence panorama. Artėjančios baisios tragedijos, ištikusios Niujorką rugsėjo 11, pojūtis tiesiog materialus. Genialus darbas. 10

Į transą įvedanti muzika. Teksto idėją nelabai iliustruojanti, čia, manau, labiau tiktų piktesnė, sarkastiška melodija. Bet klausantis kaip pavienę dainą, daug nesigilinant į tekstą, suveikia relaksacinis poveikis. Ne tiek jau daug tokių momentų Hammillio praktikoje.

Šioje sekcijoje panaudotas metodas kaip ir A Headlong Stretch siuitos dalyje Backward Man. Tąsi muzikinė frazė užbaiginėjama pagreitinta seka ir taip išgaunamas reversinis skambėjimas. Efektingas triukas. Gaila, kad tai tik fragmentas nors ir labai melodingas. Staigus perėjimas prie Melagių Kretiečių sinkopuotos loop frazės kiek šokiruoja, labai akivaizdi suvirinimo siūlė.

Šioje dainoje organiškai susilieja 2 Unlimited ir Deftones  bei Pure Reason Revolution auros. Bendras įspūdis puikus.

Skamba kaip koks SinCity garso takelis. Velniškai įtagus kūrinys. Orkestruotė ir hipnotizuojantis Rodžerio balsas gerai žinomą melodiją daro absoliučiai kitokią. 10+

Galingas kabliuojantis gitaros rifas. Šiandien užkabino, kai žiūrėjau filmą "Saldymedžio Pica". 

Beveik 68-70 The Moody Blues reinkarnacija. Šilta, maloni melodija ir ... nostalgija. 10 balų.

Seno ir naujo lydinys. Danielio vokalas grupėje įvairesnis, nei solo projektuose. Buvau smarkiai pasiilgęs Tesseract naujos muzikos, ir ši po 5 metų kaip gaivaus oro gurkšnis. Jau išklausiau tris kartus albumą, ir po pirmo afekto imu atsigauti. Manau, kad Altered State ar Polaris gerbėjams šis albumas pasirodys kiek pigus, tačiau man, tų albumų mėgėjui,  pigu atrodo tik video klipai. Labiausiai patikusios dainos - The Grey ir Legion. Titulinė - per ilga, Sirens, Burden ir Sacrifice turi daugiausiai naujo skambesio, yra progresyvaus atspalvio. 10 parašiau vakar, žagsėdamas iš malonumo, šiandien esu santuresnis, bet balo nekeisiu, bus kas sumažins.

Naujas skambesys Baroness praktikoje. Ant elektroninio ritmo, panašaus į A-ha, grupė galopu šuoliuoja King Gizzard maniera. Man gan keista, bet savotiškai užveda.

Trumpas drūtas techniškas brutas. Panašu į Kataklyzm, tik sunkesnis.