einaras13

Aš labai nesiplėsiu apie savo Wrapped, man Spotify Wrapped ne visai patinka. Jie mane kaskart praranda, kai man parodo žanrų top5. Pavyzdžiui, mano top5 šiemet buvo (labai panašus buvo ir pernai):

1. Progressive Rock

2. Rock

3. Lithuanian Pop

4. Pop

5. Progressive metal

Nesiginčiju tik dėl pirmos ir penktos pozicijos. Bet kas per konceptas yra „rock“ ir „pop“? Kada daina yra tiesiog šito plataus žanro dalimi, o kada jau priskiriama yra siauresnį požanrį, tokį kaip „progressive rock“? Dar labiau mane konfūzija lithuanian pop. Susidariau įspūdį, kad bet kokia lietuviška muzika palenda po šiuo žanru, nu nes negali būti, kad kiekvieną savaitę perklausant LT Top30 siūlymus man susiagreguoja tiek daug lietuviškų perklausų, o čia žanras net į top3 iššoko. Pernai klausiau nemažai lietuviškos sunkiosios muzikos, tai net buvau susidaręs įspūdį, kad Spotify net lietuvišką metalą galimai pakiša po lithuanian pop žanru.

Mano panašumas su Alvydu yra tame, kad panašu, kad mes abu grįžom prie šaknų šiemet. Alvydo tope dominuoja Jethro Tull, o mano tope – Peter Hammill (mūsų abiejų bene mėgstamiausi atlikėjai). Bet kas įdomu, jog ir pas mane Jethro Tull užkopė į ketvirtą vietą. Retkartiniai paklausymai + naujas albumas davė gerą stimulą. Be Peter Hammill, prizines pozicijas pagriebė The Police ir Manfred Mann's Earth Band, su kurių diskografijomis praleidau daug laiko. O šalia Jethro Tull penktoj pozicijoj, mano paties nuostabai – The Smashing Pumpkins, matyt dėl to naujo didžiulio trigubo albumo, kuris mane visai užkabino. Visai gražiai išsidėliojo top3 pagal metų laikus: pavasaris buvo MMEB metų laikas, vasara – The Police, o ruduo – Peter Hammill.

Turiu pasakyti, kad šiemet klausiau neįprastai mažai naujos muzikos (bus sunku išrinkti kokybišką naujų albumų top20-uką, ką darau kasmet). Daug klausiau senbuvių (vėlgi, tas grįžimas prie šaknų). Bendras Spotify klausymo laikas ketvirtadaliu mažesnis nei pas Alvydą – apie 59000 minučių. Daugiau kokybiškų įžvalgų apie savo šiųmetinę muziką galėsiu pasakyti panagrinėjęs daug patikimesnę statistiką nei Spotify Wrapped – turiu omenyje last.fm. Bet šitą pramogą atsidedu labiau tarpušvenčiui ar sausio pradžiai. 

Baiginėju savo kelionę per Peter Hammill diskografiją, bet paskutiniu metu pagavau save grįžtant prie albumo, kurį iš pradžių vertinau vidutiniškai - X My Heart. Ir man nuolatos norisi klausytis vienos dainos iš to albumo - Ram Origami. Roko baladės perfekcija, užkrečianti aranžuotė.

https://www.last.fm/user/Miuon

Iš visų praėjusio dešimtmečio Hammill'io darbų, man šis imponuoja stipriausiai. Tiek lyriškai, tiek muzikaliai. Kalbant apie pastarąją pusę, tai beveik akustinis, gan lyriškas albumas. Nesinori sakyti, kad jis ypač melodingas, nes jei reiktų išskirti ryškiausią albumo trūkumą, tai sakyčiau, kad šiame albume per daug griežtumo iš PH vokaliai ir muzikaliai yra per daug tokio staccato charakterio, kuomet akordai skamba stipriai, bet neapsijungia į paveikią melodiją. Bet tos melodingesnės ir lyriškesnės dainos iš tikrųjų veikia ir PH, šiame albume jau beveik pasiekęs 7-osios savo gyvenimo dešimties kulminaciją, vis dar yra paveikus ir turintis ką pasakyti.

Man muzikaliai šio albumo viršūnė yra finalas The Descent – pirmame plane yra paprasta, bet gracinga pianino melodija, ir į ją nukreiptos visos prožektorių lempos. Gitaros, vėliau ir vargonų akcentai veikia kaip papildymas to, kas jau iš savęs yra puiku, bet nepadarant tokios intervencijos, kad tai sumažintų dainos poveikį.

Patinka ir pirmos dvi dainos My Unintended ir Reputation – jose yra daugiau to minėto kapotumo, tačiau My Unintended priedainio melodija tikrai ryški ir Hammill'is vokaliai stipriau išstoja labai laiku labai vietoj. Reputation yra kaip kompromisas tarp dviejų jau aptartų dainų – yra to ryškaus, staigaus akcentavimo, bet jis jau savaime užkoduotas žaismingoj pianino melodijoj. Panašaus charakterio, tik gitaros dominuojama yra ir kita mano mėgstama daina Torpor.

Girl To The North Country paperka energingu akustinės gitaros skambesiu, nors ji jau yra vienas iš melodingumo stokos pavyzdžių. Gal tokiu atveju ji net geriau skambėtų su elektrine gitara, nors nedėčiau už tai savo mažojo piršto. Trumpų simpatiškų melodinių atkarpų turi ir What Lies Ahead, ir Anagnorisis (pastaroji vietomis primena kažką ankstyvųjų albumų – Fool's Mate arba Chameleon In The Shadow Of The Night), ir On Deaf Ears. Sunkiausiai man apvirškinamos yra Charm Alone ir Milked – nerandu jose didelio muzikinio patrauklumo, nors ir jos sukomponuotos pakankamai gerai.

Lyriškai šiame albume lendama į gana didelę įvairovę temų ir PH lyrika vėl nebeatrodo tiesmuka, kaip galėjo pasirodyti paskutiniuose n jo darbų. Jei Milked manęs neužkabina muzikaliai, tai lyriškai turbūt yra vienas įtaigiausių PH darbų 21 amžiuje. Epicentre – lyrinis objektas, nuo kurio visi nusisuka, kuris negali vienas pats atlaikyti visų gyvenimo iššūkių ir suprantąs, kad jam nieko neliko ir materialiniai gėriai čia nesiskaito. Girl To The North Country, apie po kurio laiko atėjusi supratimą, kad ta kadaise sutikta ir greit iš gyvenimo išnykusi mergina galbūt buvo tikroji gyvenimo meilė. Mano mėgstamos dainos The Descent teksto prasmė greičiausiai irgi slypi po visa užkilimo ant kalno ir nučiuožimo nuo jo metafora, turbūt norima atskleisti, kad žmogus linkęs rinktis lengviausią kelią gyventi (nučiuožti), bet neįvertina, kiek jis pamokų ir potyrių gauna kopdamas į viršūnę. On Deaf Ears tekstas irgi patraukiantis – apie tai, kiek tau visi žeria aplodismentus, bet ar kažkas iš tiesų supranta tavo darbus? Ir jei niekas nesupranta, kaip tu pats gali žinoti, kiek tai, ką darai ar ką kuri, yra gerai padaryta / sukurta?

Yra ir temų, kurių alternatyvių versijų teko sutikti ankstesniuose albumuose. My Unintended apie dviejų žmonių išsiskyrimą, nulemtą kažkokios visai netyčinės konfrontacijos, bet lyrinis subjektas išreiškia nesigailėjimą, greičiausiai suprasdamas, kad šis išsiskyrimas jau buvo nulemtas. Reputation ir Charm Alone seka jau nemažai gvildenamą reputacijos / charizmos virš dvasiškesnių vertybių problemą ir kad pabaigoje šie du dalykai yra menkaverčiai, jei nesi nuoširdus. Panašioj teminėj gijoj randasi ir Anagnorisis – apie galioje esantį lyrinį subjektą, kuris tą galią naudoja nebūtinai kilniems tikslams, ir tai išrišę aplinkiniai nuo jo nusisuka (galima lyriškai sieti ir su Milked). Na ir Torpor, kuri paliečia lėtėjimo, senėjimo, artėjančios mirties nuojautą – tokio turinio ypač vėlesnėse PH dainose jau yra. Tačiau net kai panašias idėjas PH jau yra išsakęs ankstesniuose albumuose, From The Trees dainose jos nuskamba elegantiškiau, kažkaip gryniau, gal ir muzika prie to prisideda. Turbūt paskutinis albumas, kuriame man muzikiniai ir lyriniai dėmenys atrodė sufokusuoti ir papildantys vienas kitą, buvo 2002-ųjų Clutch. 

Įvertinus viską, man šis albumas atsiduria kažkur 8-eto ir 9-eto paribėje, bet žinant, kad aš 8-etu vertinau mane mažiau patraukusius albumus Singularity, Thin Air, Consequences, esu beveik įpareigotas šiam darbui kilstelti balą iki 9-eto, kad ir silpno. 

Ironiška atsižvelgiant į žemiau išsakytą kritiką, tačiau The Single Factor paskutiniu laiku yra mano bene dažniausiai klausomas albumas (bendroj statistikoj jį lenkia tik Breathless, nors net nebūčiau atspėjęs, kad last.fm būtent Breathless pirmauja mano perklausose). Mano nuomonė apie šį albumą visada tik gerėjo, o šį savaitgalį Camel paviešino visą krūvą naujų remasterių (Spotify iš esmės yra visi remasteriai, kurie apima laikotarpį nuo 1973 m. debiuto iki 1984-ųjų Stationary Traveller). Tai šito albumo remasterį išgirdau pirmiausiai ir jis yra... fantastiškas. Daug švaresnis ir įspūdingesnis skambesys, kuris tikriausiai dar labiau įtvirtins mano simpatijas šiam albumui. Selva kaip krištoliškai tyrai skamba, You Are The One ir Heroes nustebina boso ir vargono skambesio švara, No Easy Answer boso linija irgi pabrėžta ir gerokai pagyvina dainą. Manic, būdama intensyviausia daina albume, turėjo gan suplaktą originalų miksą, tačiau dabar gali aiškiai išdiferencijuoti, kas vyksta kiekvieno instrumento partijoje. Netgi anksčiau manęs netraukusi Today's Goodbye nuskamba visai kietai ir įtikinamai. 

Jau dabar galiu drąsiai pakelti pažymį iki 8 balų, o gal net pasvarstysiu ir apie 9-etą.

Paliktas tas labai 80s sounding pučiamųjų garsą imituojantis sintezatoriaus motyvas. Tačiau pasiektas daug organiškesnis kitų instrumentų atsiskyrimas – labai smagiai skamba elektrinis pianinas ir bosas (originale jie labai sintetiški ir sumalti į vieną košę). Perkusija irgi daug organiškesnė. Nors naujas In A Foreign Town perdirbinys mane nustebino tuo, kad atlikta daug mažiau pakeitimų negu tikėjausi, tačiau paskutinės dvi albumo dainos The Play's The Thing ir Under Cover Names iš tų pakitimų išlošė bene daugiausiai. Šitos versijos klausysiu dažniau, joje daina žydi.

Čia nesutiksiu su ankstesniu Alvydo komentaru. Man šis albumas varo panašią frustraciją kaip ir truputį vėliau išleistas All That Might Have Been ir jie abu kolektyviai patenka tarp prasčiausių albumų, visa galva žemesniu nei didžioji dalis po Sitting Targets išleistų albumų.

Į vieną vietą atėjo niekad nenuostovus Peter Hammill ir nemarus psichodelikas avangardistas Gary Lucas. Gavosi kažkas panašaus, ko ir tikėtumeis – daug psichodelinio ambiento, keistų gitaros tonų prisodrintas albumas, su šen bei ten vokalinėse dainose sušmėžuojančiais klasikinio roko, folkroko motyvais. Bet instrumentinio turinio albume daug daugiau negu lyrinio.

Aptariant pastarąjį, man atrodo, kad šiam albumui Hammill'is atsinešė tų pačių idėjų, prie kurių dirbo ir rengdamas All That Might Have Been albumą (o gal ir atvirkščiai, juk Other World išleistas pirmiau). Net metaforos vietomis sutampa, labiausiai įstrigo: „Time and tide“, „what's left before me is the pricking of the thumbs“ (iš Of Kith & Kin), „there's no safety net ready there to catch you“ (iš Black Ice) – tos pačios metaforos naudojamos ir All That Might Have Been albume. Yra ir kitų metaforų, kurias, atrodo, jau girdėjome jau ankstesniuose albumuose, kai kurios dainose kabinamos temos taip pat girdėtos jau ankstesniuose PH albumuose, pavyzdžiui, jau tikrai yra gvildenta atsitiktinumo mūsų gyvenimuose tema, kuri paliečiama Spinning Coins dainoje, The Kid nagrinėjamą jaunuolio, kuris yra talentingas scenos žmogus, tačiau jaučiasi parduodantis savo sielą, temą jau irgi girdėjome dainoje Vainglorious Boy (iš albumo Singularity). Some Kind of Fracas – minimalistinis tekstas apie nugirstas apkalbas – tikrai iki skausmo išnagrinėta tiek Incoherence, tiek Consequences albumuose. Kaip ir Black Ice pagrindinė mintis, kad užkopus į karjeros viršūnę labai lengva nuo jos nuslysti, jau matyta. 2 Views galimai yra klasiškiausias PH tekstas apie tai, kaip dabartinė mūsų situacija gali būti palyginama su kambariu su dviem vaizdais – pro vieną langą žiūri į praeitį, pro kitą į ateitį, ir kad nuolatos eini iš vieno kambario į kitą ir kartu su tavimi keičiasi ir aplinka bei kontekstas. Kambarys metaforiškai daug dažniau atsirasdavo skirtinguose kontekstuose 8-ojo dešimtmečio Hammill'io eilėse, todėl buvau nustebintas sugrįžimo prie šios metaforos gerokai vėlyvesniame darbe. Ir galbūt čia labiausiai nustebina tie tiesmukiškiausi tekstai, kaip Cash (apie visapusišką materializmą) ir This Is Showbiz (apie tai, kiek pasiaukojimo ir fokuso reikalauja buvimas scenoje). Tai bendrai lyrinis turinys daugeliu atveju neskamba naujai ir pradžiugina tik sporadiškai, dar sporadiškiau nei ankstesniuose albumuose.

Kalbant apie muziką, ta tiršta psichodelinė gitarų masė vietomis skamba labai gerai ir inovatyviai. Some Kind of Fracas be konkurencijos yra mano mėgstamiausias kūrinys albume ir pagrindinė to priežastis – tos dvi gitaros, kurios kūriniui suteikia daugiadimensinę erdvę. Čia yra vienas iš gerųjų pavyzdžių, kad gitara gali būti ir atmosferinis instrumentas, o ne tik skirtas harmonijai ar rifui. Cash dviejų gitarų (vienos brėžiančios rifą, kitos beriančios erdvę užpildančius garsus) simbiozė irgi pritrenkianti. The Kid kupina tiesiog firminių bliuzroko greitų pragrojimų iš Gary Lucas pusės. Black Ice skamba kaip Jimmy Page'as ant geros rūgšties Physical Graffiti laikais – labai ausį patraukiantis skambesys, nors posmo melodija yra įkyriai paprasta ir instrumentiniai chaotiniai intarpai per daug nežavi. Ir va čia jau išsiduodu, kad didelėje dalyje dainų tos psichodelinės gitaros veikti apgręžtai, kur nesama aiškios struktūros ir atrodo, kad viena gitara be prasmės veja kitą (arba sintezatorių).  Built From Scratch, Reboot, Slippery Slope yra tų beprasmiškų, didžiąja dalimi ambientiškų eksperimentų. Attar of Roses ir Glass turi kažkokią primityvią melodinę idėją, bet išpildymas toks nykus, kad labai greit jos ir pasimiršta. Na, dar yra Spinning Coins ir Of Kith & Kin, kurios skamba kaip psichodelinės 7-8 dešimtmečių sandūros akustinės baladės. Jei ne modernūs produkcijos efektai, galėtum dėt į Fool's Mate ir The Aerosol Grey Machine. Deja, šiuose albumuose tai būtų silpnos dainos, jos turi tipišką, bet gana užmirštamą melodiją, o kažko daugiau jose nelabai ir vyksta, apart tų klasiškų Gary Lucas akcentų. 

Taigi, turiu skepticizmo ir lyrikai, ir muzikai, o bendrai šis albumas palieka kiek prėską įspūdį. Tai, kad kelios dainos skamba inovatyviau ir smagiau, bet didžioji masė nepalieka jokio efekto, nėra ženklas, kad šį albumą galėčiau traktuoti panašiai gerai kaip daugelį kitų PH albumų. 7 balai.

Susidaro toks įspūdis, kad PH sendamas tampa vis labiau ambicingesnis. All That Might Have Been yra analogų neturintis albumas. Supratau, kad jį reikia traktuoti kaip konceptualų albumą, bandžiau suprasti visą lyrinį jo pagrindą, bet eidamas per tekstus beveik nieko nesupratau. Atrodo, kad albumo pradžioje ir gale fokusuojamasi į nepavykusių santykių tarp vyro ir moters istoriją, reflektuojama tai iš vyro pozicijos, bet viduryje atsiranda intarpų, kur fokusas nukrypsta į Japonijos urbanistinius peizažus, į kažkokius kriminalus, kaltės jausmą ir pan... bandžiau tai pritempti prie linijinės istorijos, kad galbūt tai yra istorija apie vyrą, viešintį Japonijoje ir įsimylėjusį prostitutę, tačiau įsisukusį į kažkokių neaiškių reikaliukų pinkles ir galiausiai turintį palikti Japoniją ir grįžt namo. Tačiau mano beveik sukomplektuotą istoriją sulaužė tai, ką perskaičiau apie šio albumo kūrybos procesą. Pasirodo, jis gimė iš 10 individualių dainų (kurios čia music'e pridėtos kaip bonus dainos, nuo 22 iki 31), tačiau jos buvo iškarpytos gabalais ir muzikos pagalba suklijuotos į vieną 21 fragmentų siuitą. Hammill'is tyčia norėjau tokio fragmentuoto vaizdo, kuris atspindi tai, kaip mes mąstom ir kaip fragmentuotai išlaikome galvoje savo prisiminimus. Tačiau jam beveik pavyko mane įtikinti, jog tai yra nuoseklią istoriją pasakojantis albumas. Nu gudrus lapinas, eina sau.

Problema ta, kad man šita netiesinė lyrika didelio įspūdžio nepalieka. Iš serijos great idea, but execution is lacking. Daug pasikartojančio turinio, ypač tos nepasisekusių santykių refleksijos albume atrodo daug. Atrodytų, kad tuose kitokio turinio gabaliukuose figūruoja daug daugiau originalesnio ir geriau surimuoto žodyno. Gal tas atsikartojamumas ne taip baisiai rėžia ausį kaip Incoherence albume, tačiau jei reiktų rinkti man iš lyrinės perspektyvos labiau patinkantį Hammill'į, aš geriau imčiau jo egzistencialistinę arba politiškai įkrautą lyriką iš ankstesnių laikų, o ne tokį požiūrį į kūrybą.

Dar blogiau yra iš muzikinės pusės. Tai visai verta traktuoti kaip avangardinio ambiento soundtrack'ą neegzistuojančiam filmui. Įdomu, ar panašiai skamba trečioji albumo versija, kuri yra grynai instrumentinė (32-35 dainos). Tačiau, deja, nei antrosios, nei trečiosios albumo versijos šiuo metu nėra streaminimo platformose. Bet aš turiu vilties, kad bet kurį iš tų versijų mane įtikinti turi daugiau šansų nei originali siuitos, sudarytos iš 21 fragmento versija. Man tiesiog šis albumas tampa per daug eksperimentinis, per daug fragmentuotas, jame nėra pastovių melodijų, arba jei jos yra, jos iššoka minutei ir vėl dingsta sintezatoriaus ir išplaukusių gitarų jūroje. Pavyzdžiui, In Overview, The Last Time melodijos man veikia, kažkoks melodijos kontūras Piper Smile dainoje atrodo daug žadantis, Alien Clock ašyje yra įsimintinas ir ekspresyvus aštrios gitaros rifu varomas motyvas, Washed Up ir Fool-Proof irgi turi trumpų mane sudominančių melodinių užuominų. Siuitą uždaranti Hooks prasideda akustinės gitaros motyvu, kuris atrodo taip melancholiškai ir ilgesingai gražiu būdu užbaigs motyvą, tačiau jis nudreifuoja į atsitiktinių garsų krūvą, o pačioje pabaigoje netikėtai nuskamba vienas gal 5 sekundžių trukmės taktas iš In Overview įžangos – ar toks garsų išbarstymas tikrai efektingas būdas užbaigti albumą? Tikrai nemanau.

Tai būtent tas fokuso trūkumas man neleidžia mėgautis šiuo albumu ir net pasakysiu daug radikaliau – tikėtina, kad prie šio albumo dėl to daugiau niekada ir nebegrįšiu ir man šito albumo klausymas yra panaši patirtis į Loops & Reels, kur taip pat esama daug išplaukusio (tiesa, gerokai vienoviškesnio) ambiento ir avangardo. Šis albumas kiek įdomesnis negu Loops & Reels, tačiau aplenkti mano nemėgstamiausią PH karjeros albumą, pripažinkime, yra menkas pasiekimas. Beveik norėtųsi rašyti 6 balus, bet gal apsistosiu ties 7-etu su minusu, išreikšdamas objektyvumu pagrįstą pagarbą PH ambicingumui kuriant šį albumą. 

Mėgstamiausias kūrinys albume: In Overview (iš esmės vienintelis kūrinys, prie kurio grįžčiau atskirai).

Šita daina privertė mane eilinį kartą filosofuoti tokiais klausimais: ar atlikėjai iš tikrųjų mėgsta rašyti šitas lėkštas kalėdines dainas? ar tai tėra greitas būdas užsikalti papildomų pinigų? Ir jei taip, ar tikrai kalėdinė muzika tokia paklausi? Gal kalėdinė muzika tėra vyriausybinė smegenplovystės programa, bet iš tikrųjų niekas jos nemėgsta ir klauso per prievartą? 

Ta proga, eilinis 5-etas eilinei dainuškai, kuri remiasi į tą pačią akordų progresiją kaip ir 50% kitų kalėdinių dainų. 

Niekas neatnaujina

Naujesni Hammill'io albumai vis sudėtingėja... ne savo muzikiniu turiniu, o prieinamumu man. Thin Air pastelinė melancholija man buvo nemenkas iššūkis, tačiau Consequences dainas suvirškinti man prireikė dar daugiau perklausų. Nepaisant to, kad esu šio albumo klausęs prieš 11 metų, kai jis išėjo, bet iš esmės nieko, apart dainos New Pen-pal, neatsiminiau. Alvydas visiškai taikliai nurodė, kad iš muzikinės perspektyvos šis albumas balansuoja ant lyno. Nors aš esu linkęs teigti, kad jis nemažai vietų net nebeužsikaria ant lyno. Kai kurioms melodijoms trūksta akcentų, arba tie akcentai tamsūs, blyškūs, neįtraukiantys. Atrodo, dainų šerdyje, jų akordų struktūroje to melodingumo užkoduoto esama, bet kažkaip jis labai sunkiai išsispinduliuoja. Tik ties daina New Pen-pal pradedu atrasti man artimų skambesių šiame albume, nepaisant to, kad ir pirmos trys dainos yra neblogos. Jos tiesiog vidutinės.

Sakyčiau, lengviausiai kelią į mano širdį atranda daina Close To Me – gal skambus pianinas skamba kaip atgaiva gitaros kupiname albume, nors tie patys gitaros akcentėliai suteikia spalvos dainai. Labai įtraukiantis Hammill'io vokalas. Tiesiog labai švari, beveik simfoniškai skambanti daina, nors tas rezultatas pasiekiamas be jokio orkestro, vos su kelių instrumentų overdub'ais.

Savotiškai žavinga yra All The Tiredness. Nors galvoju, kad ir ji stokoja aranžuotės bei yra kiek per ilga, tačiau jos atmosfera įtraukianti. Atrodo, kad strofą, kuri prasideda „So, suddenly very slow / Suddenly can't outrun the undertow“ Hammill'is tau sako gyvai tiesiai į ausį. Nežinau, ar čia geros produkcijos rezultatas, ar Hammill'io vokalas kažkaip surezonuoja, bet tai padeda užmegzti daug artimesnį ryšį su kompozicija. 

Perfect Pose ir Scissors yra tos dainos, kurias nominuočiau į prizines vietas mano simpatijų sąraše po Close To Me. Tai turbūt labiausiai eksperimentiniai numeriai albume, Perfect Pose vingri natūra atsiranda iš daugybės studijinių efektų (fade in / fade out, masyvaus vokalų overdub'o), bet į antrą pusę mus atlydi optimistiškai skambantis, gyvybingas gitaros motyvas. Scissors savyje turi nemažai agresijos, Hammill'io vokalas griežtas, o dainos paskutinis trečdalis prasprogsta beveik metalinio sunkumo gitaros rifais, sunkesniais negu The Noise albume (kuris turbūt yra labiausiai į sunkųjį roką besitaikantis Hammill'io darbas).

Deja, albumas pasibaigia dar blankiau negu prasidėjo. Bravest Face ir A Run of Luck nepretenduoja į įsimintiniausias Hammill'io dainas, nors pastaroji irgi turi panašaus intymumo, apie kurį kalbėjau ir aptardamas All The Tiredness.

Kalbant apie lyrinį turinį, pirmose dainose atsiranda Hammill'io refleksijų apie komunikaciją ir miskomunikaciją, paskutinį kartą jį gana plačiai šią temą narpliojantį girdėjom konceptualiame albume Incoherence. Eat My Words, Bite My Tongue apie tai, kaip kartais geriau sulaikyti savo kandumą ir patylėti. That Wasn't What I Said yra savotiškai vienpusiškos meilės daina, kur vienas sako „mano žodžiai yra amžiams tavo širdyje: aš tave visados mylėsiu“, bet antras susimąsto „aš taip nesakiau“. Irgi savotiška miskomunikacija. Constantly Overheard yra apie nesąmones pezantį subjektą, į kurį aplinkiniai jau kaip ir nebekreipia dėmesio. Todėl Hammill'is ir reziumuoja „visada rinkis žodžius taip, lyg žinotum, kad tave nuolatos kažkas girdi“. New Pen-pal ir Close To Me užsiima jau That Wasn't What I Said pradėto leitmotyvo vystymu – yra lyrinis subjektas ir mergina, kuri yra jį bene maniakiškai įsikliopinus, nors jis iš savo pusės to paties išreikšti negali. All The Tiredness tik pasuka visai nauju keliu, nes kabina nuovargio temą: kol esi jaunas, tol jo nejauti, bet pasiekus senatvę jis pasireiškia „visu gražumu“.

Perfect Pose tekstas klampus ir metaforiškas. Labiausiai tikėtina, kad čia esantis lyrinis subjektas ne tiesiogiai nori į fotokadrą papulti, bet tiesiog taikosi nušokti nuo tilto, o tas tobulas kadras yra jo metamorfozė iš fizinio žmogaus į šmėklą. Scissors tiek pat neaiški daina, kuri fokusuojasi į sunkų gyvenimą gyvenančią moterį, kuri yra kažkur vakare, tikėtina, su įtartinais asmenimis, ir net nedrįsk jos užkabint, nes ji išlies visą joje susikaupusį pyktį ant tavęs ir smeigs į tave žirklėmis. Bravest Face – apie savęs suėmimą daugiausiai drąsos reikalaujančiais momentais; A Run of Luck – gyvenimas yra savotiška loterija, ir net jei tau sekasi, tavo sėkmių serija kažkada baigsis, ypač jei šį pokerį žaidi ne pagal taisykles. 

Bendrai man PH eilės šiame albume kiek simplistiškos, kartais nėra tokios išpuoselėtos kalbos ar kažkokios elegantiškos žinutės. Aišku, PH keliama kartelė yra labai aukšta, bet lyginant su kitais darbais, šio albumo tekstai išryškėja mažiau, nei vieno neįvardyčiau kaip stipraus ar gražiai prasiskleidžiančio ir paliečiančio. 

Bendras įspūdis palieka panašus kaip Thin Air. Muzikaliai čia būta kelių dainų, kurios mane sudomino labiau negu visos Thin Air kompozicijos, tačiau Thin Air jautėsi vieningesnis ir lyriškai truputį išmanesnis, todėl Consequences pranokti savo pirmtako visgi nepavyksta. Todėl rašau tokį patį silpną 8-etą. 

Peter Hammill 75-mečio proga parašiau postą savo facebook paskyroje. Pridedu jo turinį ir čia:

Aš atsiprašau, kad 73295-ąjį kartą postinu apie šį žmogų, tačiau šįkart privalau. Šiandien yra Genijaus, t.y. Peter‘io Hammill‘io 75-asis gimtadienis. Tai yra neabejotinai didžiausią įtaką man padaręs muzikos atlikėjas ir kūrėjas. Kaip tik praėjusią savaitę PH įsiveržė į pirmą vietą mano last.fm paskyroje (kur jau beveik dešimtmetį registruoju savo muzikos perklausas), kadangi paskutiniu metu vėl grįžtu prie jo muzikos, ypač naujesnės, pagamintos 21-ajame amžiuje. O čia dar neskaitant jo grupės Van der Graaf Generator (VdGG), kuri taip pat aukštai pagal perklausų skaičių. 

Tokia jubiliejine proga norisi prisiminti taip pat jubiliejines sukaktis švenčiančius PH albumus. O tokių jo bene 40 albumų siekiančioje diskografijoje yra ne vienas. Ir jų sąrašas gerai iliustruoja, koks universalus yra šis atlikėjas:

1. Antrasis studijinis albumas „Chameleon In The Shadow Of The Night“ (1973 m.). Pirmas rimtas PH bandymas į ambicingas progroko kompozicijas po to, kai VdGG pirmą kartą išsiskyrė 1972 metais.

2. Septintasis studijinis albumas „The Future Now“ (1978 m.). Čia PH interesai pasislenka link new wave muzikos, bet tai pasireiškia labai ambicingu, ekspresionistiniu, avangardiniu braižu. Trumpos, keistos, ekscentriškos dainos. 

3. Dvyliktasis studijinis albumas „Loops & Reels“ (1983 m.). Greičiausiai labiausiai eksperimentinis darbas, stipriai įkvėptas ambiento, bet neatsisakant avangardo, polinkio į šaižią, disonansiškai ir iššaukiančiai skambančią roko stiliaus muziką.

4. Tryliktasis studijinis albumas „Patience“ (1983 m.). Vienas mano mėgstamiausių PH darbų. Intensyvus, stiprus, bet tuo pačiu melodingas darbas su įsimintinomis dainomis, kuriose šiek tiek dvelkia tuo laikmečiu madinga post-punk dvasia.

5. Šešioliktasis studijinis albumas „In A Foreign Town“ (1988 m.). Dar vienas unikalus darbas, kuriame PH pasineša ant elektroninių to laikmečio technologijų, pasijungia sintezatorius ir sukuria labai sintetiškai skambančių dainų kolekcija, savo skambesiu esančia netoli „Kraftwerk“ teritorijos.

6. Dvidešimtasis studijinis albumas „The Noise“ (1993 m.). Vienas aršiausių, kiečiausių PH darbų, kurį beveik be abejonių galima vadinti hardroku. Net nepatikėtumėt, kiek šis atlikėjas vietomis gali skambėti panašiai į „Bon Jovi“.

7. Dvidešimt penktasis studijinis albumas „This“ (1998 m.). Visko, ką čia paminėjau, kombinacija, ir dar su bonusais. Nuo saksofonu ir smuiku prisodrinto folkroko iki fankroko Prince stiliumi ar net distopiško industrinio roko. 

Ir dabar iš visos šitos kolekcijos man reikia išsirinkti kokį vieną pavyzdį, kurį labiausiai noriu paminėti ir pasidalinti su jumis. Nusprendžiau, kad šiandien pasidalinsiu „In A Foreign Town“ albumą atidarančia daina „Hemlock“. Ši daina ne tik įprasmina unikalų, kitonišką, mūsų akimis gal kiek atgyvenusį elektroninį vėlyvojo 9-ojo dešimtmečio skambesį. Manau, kad mes, gyvendami tokiais politiškai įkrautais laikais, galime rasti stiprų santykį su „Hemlock“ tekstu. Ši daina akivaizdžiai yra PH reakcija į neseniai įvykusią Černobylio katastrofą ir išlieja savo frustraciją dėl naivios žmonijos, kuri mano, kad politikai nemeluoja ir išspręs visas pasaulio problemas. O iš tikrųjų gyvename „hemlock world“, t.y. toksiškame pasaulyje. Hemlock angliškai yra mauda – augalas, kuris yra nuodingų alkaloidų užtaisas ir kurio tinktūra buvo panaudota nunuodijant Sokratą. Įžangoje nuskambantis ketureilis labai efektingas:

The Earth is flat and pigs can fly – 

Swallow hard and believe the lies 

In these alleys all are blind: 

Skittles fall for the dreams of humankind

Ne, žemė neplokščia, kiaulės neskraido ir Skittles saldainiukais iš dangaus lyt nepradės. Problemas turim spręsti patys, pasipriešindami politikų pasyvumui ir pažadukams.

Lapkričio 24 d. bus išleista naujai įrašyta dviejų albumų („In A Foreign Town“ ir „Out of Water“) versija. PH nusprendė šiems albumams įpūsti kitokią dvasią ir vietoj originalaus elektroninio skambesio išgirsime turbūt gerokai organiškesnes, į akustinį skambesį orientuotas dainų versijas. Įdomu, kaip naujai skambės „Hemlock“ ir visos kitos šių dviejų albumų dainos.

Sunkus, slegiantis, blyškus albumas. Aranžuotėje esama nemažai less is more požiūrio ir tai yra būtent toks 21-ojo amžiaus Hammill'is, kokį aš ir įsivaizdavau. Matyt, mano įsivaizdavimas buvo suformuotas to, ką esu girdėjęs iš vėlėliau einančių albumų Consequences, Other World, From The Trees, nes tuos albumus (ar bent jau jų atkarpas) buvau girdėjęs dar tada, kai šie albumai išėjo. Bet Thin Air yra blyškesnis ir melancholiškesnis negu turbūt bet kuris albumas jo diskografijoje. Dėl to man buvo sunku jo klausytis, jį suprasti ir absorbuoti į save. Maniau, kad man visiškai nepavyks su juo susidraugauti, bet dabar jo klausau jau 4-ąjį kartą ir jis man jau bando atsiskleisti ir aš jį pradedu suprasti. Gal perėjimas nuo ausinių prie geros audio sistemos padėjo, tokia erdvi muzika turi užpildyti kambario erdvę, o ne tik tavo ausis. 

Kaip ir galima suprasti iš mano pirmos pastraipos, šis albumas vystosi lėtai, muzika nors ir erdvi, tačiau garsų paletė rezervuota iki lengvo gitaros skambesio (dažnai su daug reverb'o), atmosferinio sintezatoriaus garso, sunkaus, bet neambicingo boso... tai ir suteikia blyškumo įspūdį šiam albumui, galbūt tas saikingumas instrumentuotėje bei dažnai lėtas dainų tempas ir trukdo man įsijausti į šį albumą, mano ausys negauna pakankamai įvairovės. Muzikaliai atrodo, kad įdomiausi momentai yra šaižokos gitaros prisodrintas Wrong Way Round instrumentalas ir The Mercy pirmoji dalis, kur daug skaidriau nuskamba gitara, pianinas ir paprastas sintezatoriaus motyvas. Jei reiktų išskirti mėgstamiausias dainas, tai būtent ir griebčiausi už The Mercy bei Wrong Way Round, galbūt dar pridedant Ghosts of Planes, kuri turi savyje skvarbios, vos ne industrinės tamsumos (kažko panašaus galima rasti ir vėlyvuosiuose King Crimson albumuose). Kitose dainose taip pat yra melodinių akcentų, kurie man patinka. Pavyzdžiui, Undone melodija paperkanti, tačiau vėlgi, labai konservatyvi garsų paletė neleidžia tai melodijai prasprogti ir galutinai nunešti mano galvos. Taip pat Diminished pagrindinis motyvas yra labai patrauklus, bet daina vis labiau važiuoja ir važiuoja į ambiento teritoriją, kas manęs šiuo atveju nenuperka, nors galbūt suprantu šį muzikinį sprendimą, jei jį bandau sieti su lyrika.

Lyriškai šis albumas, panašiai kaip Singularity, savotiškas – yra vyraujanti tema (išnykimas / išėjimas / pradingimas). Galbūt ši tema net labiau vyrauja šiame albume negu mirties ir laikinumo tema vyravo Singularity, tačiau šios dvi temos turi bendrų sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, tos pačios Undone ir Diminished būtų įsipaišiusios ir į Singularity albumą. Undone fokusuojasi į tai, ar kas nors (jei išvis) lieka po mūsų išėjimo, o Diminished – apie tai, kad kartais tenka išeiti be rezoliucijos, ne su visais atsisveikinus ar suvedus likusias sąskaitas. The Mercy yra klampi daina, kuri siunčia žinutę, kad negali sėdėti, kartais turi išeiti (net jei tai reiškia išėjimą iš šio pasaulio) tam, kad rastum prasmę, išganymą, kad tavo gyvenimas gautų kažkokią rezoliuciją (iš čia ir The Mercy). If We Must Part Like This yra arčiausiai to šiame albume, kad išėjimą nebūtina suprasti kaip mirtį. Šioje dainoje kalbama apie dviejų žmonių išsiskyrimą, kurio nuojauta jau tvyro ore dar jiems tebesant kartu. Your Face On The Street – apie lyrinio subjekto santykį su dingusia mergina, kurios nuotrauką su paieškos skelbimu vis sutinka gatvėje. 

Kai kurie kiti tekstai yra dideli galvosūkiai, kuriems suprasti reikia konteksto. Iš dainos Stumbled aš gaunu prieštaringas žinutes. Man šis tekstas atrodė labai paprastas, kalbantis apie žmogaus susigyvenimą su savo tamsiomis paslaptimis. Bet tada įlindau į Hammill'io blog'ą SofaSound ir apie šią dainą radau tokį paties PH aprašymą: „This song examines - not for the first time in my work - the extent to which we plan or control our unfolding lives, the extent to which those lives, once lived, might well be car or plane crashes from which we will be lucky to stumble.“ Galbūt paskutinėje dainos strofoje užčiuopiu, kad čia reflektuojama apie tai, kad susimąstome apie tai, kokie laimingi esame nepatekę į visokias avarijas. Bet likusi dainos dalis man brėžia prieštaras, kurių dar nesuvirškinu. Kitas galvosūkis buvo dainos Ghosts of Planes ir The Top Of The World Club – kas tas pasaulio viršūnės klubas, apie kurį šiose dviejose dainose kalbama. Ir šiuo atveju Hammill'io blog'as mane išgelbėjo ir pamalonino. Buvau prisigalvojęs visokių keistų versijų, bet pasirodo, šitas klubas yra alegorija į patį Hammillį ir Guy Evans, kurie 1976 m. spalį, po VdGG pasirodymo Niujorke (beje, paties pirmo koncerto Jungtinėse Valstijose), aplankė Pasaulio prekybos centro viršūnę (taigi, pasaulio viršūnę reikėjo suprasti pakankamai literaliai). Hammill'iui ir Evans'ui tada atrodė, kad jie yra situacijos valdytojai ir viskas jiems yra po kojomis, tačiau grupės išsiskyrimo šešėlis jau tvyrojo ore (kaip žinia, po poros mėnesių Bantonas ir Jacksonas paliko grupę). Mane šita Hammill'io refleksija apie tą laiką labai pamalonino.

Reziumė: albumas sunkus, tiek muzikaliai, tiek lyriškai. Gal net daugiau tuo aspektu, kad jis labiau slegiantis negu komplikuojantis. Pats iš savęs šis albumas yra solidus meno kūrinys, bet tai yra vienas iš tų albumų, kurio klausytis gali tik būdamas specifinėje nuotaikoje. Ir vis galvoji, kad šis albumas yra tobulintinas, jį turbūt buvo galima padaryti patrauklesnį masėms, bet taip pat nesi tikras, ar ta jo specifinė aura išliktų, jei kažkas būtų padaryta kitaip. Taigi, savotiškai įdomus, bet konfliktines mintis keliantis albumas. Kurį šiai dienai vertinu vidutinišku balu – 8 balais. 

Nu ir dar kartą Hammill'is pasiūlo visiškai kitokį albumą nei jo pirmtakas. Tiesa, mano galva, Clutch ir Incoherence buvo daug didesnės inovacijos. Singularity yra savotiškai eksperimentinis darbas, tačiau daug turinio muzikaliai skamba kaip kažkas, ką jau girdėjome PH diskografijoje.

Our Eyes Give It Shape savo pakilumu taikosi į Skin, o alternatyvaus roko poskonis gitarose neša į The Noise albumo estetiką. Event Horizon įdomesnis variantas – pradžioje tas akustinis motyvas beveik nuneša tave į pirmąjį albumą Fool's Mate, tačiau noise'inės gitaros vos ne Loops And Reels ar The Future Now atspalvio įduoda. Famous Last Words – labai sofistikuota, baladiška melodija, labiausiai primenanti X My Heart / Everyone You Hold / This erą PH diskografijoje. Naked To The Flame – labai smagią boso liniją turinti baladė, skambesio intymumu besilygiuojanti į Over albumą. Meanwhile My Mother skamba panašiai, gal šiek tiek daugiau joje girdžiu asociacijų su ramesnėmis dainomis Enter K arba jau minėtame Skin albume. Vainglorious Boy – kažkiek naujoviškiau skambantis kūrinys, bet vėlgi, gitaros atspalvis primena The Noise, o lėta, sunki dainos eiga su tamsia sintezatoriaus linija primena griežčiau skambančiais This albumo dainas (Stupid, Always Is Next). Of Wire, Of Wood – avangardinis pianino interliudas su beveik etniškai skambančiu repetityviu perkusijos motyvu (kuris sukelia paranoją, kad aš klausau King Crimson'ų Larks' Tongues In Aspic, Part One įžangos). Friday Afternoon savo melodingumu lygiuojasi į jau minėtas Naked To The Flame ir Meanwhile My Mother. Galiausiai, White Dot – neabejotinai didžiausias albumo eksperimentas – visiškai ekspresionizmas kuris savo produkcijos efektais primena radikaliausius darbus A Black Box albume ar net įsipaišytų į Loops And Reels.

Taigi, beveik visoms albumo dainoms radau analogų PH praeities darbuose, nors neneigsiu, Naked To The Flame, Meanwhile My Mother ir Friday Afternoon beveik džiazinis baladiškumas turi savyje inovatyvumo, o Event Horizon ir ypač White Dot yra tikrai įdomūs ir netikėti eksperimentai. Taigi, šis albumas tikrai inovatyvus iki tam tikro laipsnio, bet tuo aspektu yra ir daug labiau iš koto verčiančių albumų net ir vėlyvesnėje PH diskografijoje.

Kalbant apie lyrinį turinį, šis albumas beveik pretenduoja į konceptualų albumą ir į beveik geresnį negu Incoherence kalbos tematika. Kaip ir Wiki puslapis pristato, šis albumas buvo pirmas solinis darbas, įrašytas po patirto širdies smūgio. Todėl šis albumas kupinas refleksijų mirties tema ir yra tikrai gana asmeniškai. Iš esmės mirties ir laikinumo temos lieka daugmaž nepaliestos tik dviejose dainose: Naked To The Flame ir Vainglorious Boy. Nors neatmetu versijos, kad ta vilioklė Naked To The Flame ir tas Vainglorious Boy („garbėtroška bernelis“), kuris gyvas vien tik auditorijos dėmesiu, bet po performanso lieka vienas sau su savo tuštumu ir kvailumu – šie du personažai galimai yra kitų PH aplinkos žmonių atitikmenys. Jei tai yra tiesa, tai šis albumas yra beveik asmeninis PH dienoraštis. 

Iš tikrųjų gerai, kad lyriškai Naked To The Flame ir Vainglorious Boy egzistuoja albume, kitaip albumas lyrine prasme pataptų labai šaltas ir nykus. Ypač tas nykumas pasireiškia pirmose trijose dainose, kur labai aiškiai PH kontempliuoja savo santykį su patirtu širdies smūgiu: Our Eyes Give It Shape refleksija apie pačią staigios mirties mintį ir džiaugsmą jos išvengus; Event Horizon yra apie patį kertinį momentą, kai pradedi jausti, kad prarandi savikontrolė ir galimai tau ateina galas; Famous Last Words – apie atsisveikinimą su savo auditoriją ir jo prasmę. Nors šioje vietoje jau pasigendi lyrinės įvairovės, kurios iš PH tikies daugiau, bet ta pati problema šiose trijose dainose paliesta turbūt iš daugiau kampų negu kalbos tema visame 14 dainų Incoherence albume. Dar pridėkime Meanwhile My Mother apie senyvą mamą, kuri jau gyvena savame pasaulyje ir jai beliko tik laukt mirties, Friday Afternoon apie beprasmę pianino derintojo žūtį ir vyšnaitė ant torto – White Dot, kurį apskritai kvestionuoja mūsų gyvenimo prasmę ir ar mūsų spalvoto gyvenimo pačioje šerdyje, pati esmė nėra tuščias baltas taškas, t.y. beprasmybė. Žodžiu, nors tas fokusas į mirties ir laikinumo temą atrodo perteklinis, tačiau kabinami vis kitokie akcentai, kas ir patraukia dėmesį.

Ir nors lyriškai man šis albumas svaresnis nei Incoherence, tačiau gerokai stokoja iki Clutch. O muzikaliai mane traukia tik mažesnioji pusė dainų. Neabejotinas favoritas yra Famous Last Words su savo sofistikuota baladiška melodija. Taip pat smagu paklausyti Our Eyes Give It Shape pozityvo, Vainglorious Boy aštrumo, White Dot keistų atspalvių. Kitka albume neatrodo taip efektyviai išvystyta – net jei yra atskirų patrauklių aspektų, neišsivysto tokia fiksacija, kad tik dėl, tarkim, Naked To The Flame žavingo boso pamėgčiau visą dainą... ji man tiesiog truputį ilgoka ir nuobodoka. Kaip ir Event Horizon per ilgai rutuliojasi ir nekažkas iš jos ir išsivysto. 

Albumą vertinu 8-etu.

Po Clutch, kurį pavadinau PH diskografijos inovacija, seka antra inovacija iš eilės. Ko aš visiškai nesitikėjau rasti vėlyvesnėje PH diskografijoje, tai konceptualaus albumo su tokia įvairoviška instrumentuote. Galvojau, kad Ašeris yra paskutinis jo konceptualus megaprojektas.

Tiesa, kiek Incoherence yra megaprojektas, būčiau linkęs abejoti. Nei jo trukmė yra iš ko verčianti, nei, atvirai kalbant, lyrinės idėjos. Aš lyrikos prasmę šitą albumą leidžiu sau traktuoti kaip vieną silpnesnių darbų PH diskografijoje. Didelis užmojis yra sukurti keturiolikos gabalėlių albumą, kur viskas suktųsi apie kalbą, jos kilmę ir reikšmę individui ir žmonijai. Galima išskirti atskiras kelias potemes: pavyzdžiui, nemaža dalis albumo pradžioje esančių tekstų yra apie žmonių polinkį daugžodžiauti (Babel turbūt ryškiausias pavyzdys). Call That A Conversation? ir The Meaning Changed – apie negebėjimą diskutuoti ir susikalbėti. Gone Ahead – apie tai, kai jau nebegalime (fiziškai) nieko pasakyti ir esame priversti tylėti. 

Galbūt stipriausiais lyriniais taškais pavadinčiau dainas: 1) All Greek (sakyčiau, semantikos studija – interpretacija, kaip galėjo apskritai atsirasti žodžiai ir jų prasmės, turint omenyje graikų civilizaciją – ir tuo aspektu tai yra unikali daina albume); 2) Power of Speech – savotiškas apibendrinimas, koks stiprus, mums reikšmingas ir galingas ginklas yra kalba; 3) If Language Explodes – vien dėl eilutės „How can we be found / If we're lost for words?“ – čia atrandamas labai svarbus kalbos aspektas – noras įprasminti save ir siekis palikti kažką po savęs. Man labai patiko tokia išvada. Deja, šie trys stiprūs taškai yra beveik nepriklausomi nuo kito albumo esančio lyrinio turinio – šios trys dainos būtų lyriškai tokios pačios stiprios ir eiliniame nekonceptualiame albume. Niekaip neužčiuopiu sąsajos, kažkokio pasakojimo ar argumentų tėkmės, tai yra tiesiog tekstų apie kalbą (ir ganėtinai panašių bei neišsiskiriančių) rinktinė. Aišku, PH kaip visada naudoja turtingą, poetišką žodyną, bet to man šiame albume neužtenka. Ir tai keista turint omeny, kad prieš šį albumą ėjusį Clutch aš gyriau kaip vieną lyriškai man labiausiai imponuojančių PH darbų.

Kalbant muzikaliai, šis albumas ima visai kitokią kryptį negu Clutch. Turim daug daugiau elektrinio, į klavišus orientuoto garso vietoj akustinio ir gitarinio skambesio. Vėl į pagalbą ateina Jacksonas ir Gordonas su savo pučiamaisiais ir smuiku, bet vien dėl Hammill'io masyviai naudojamo elektrinio pianino ir sintezatoriaus šis albumas turi visai kitokią atmosferą. Ir ta atmosfera yra vieninga. Tačiau albumas kiek stokoja, mano galva, tiek aranžuotės, tiek gebėjimo parašyti įtaigią melodiją fronte. Kai albumas toks fragmentuotas (14 trumpų dainų, kurių Hammill'is net nevadina dainomis, o atskirais vieno kūrinio segmentais), tai iškart meti sau iššūkį, ar tu gebi jį padaryti melodiškai vienodai įtaigų. O PH, reikia pastebėti, tikrai geriau rašo ilgesnius, labiau išplėtotus kūrinius.  Tai manau, kad šis albumas turi tokių skylių, kur net kelių dainų segmentai manęs nepagauna. Labiausiai manęs neįtraukia ganėtinai trumpų sekcijų atkarpa nuo Logodaedalus iki Always And A Day. Nors galima kalbėti apie tai, kokios aštresnės ir gitariškesnės yra Logodaedalus ir Like Perfume, bei melodingesnės Your Word ir Always And A Day, bet man jos visos keturios skamba monotoniškai ir neįtraukiančiai. Dar vienas pavyzdys – Gone Ahead. Ilgiausia daina albume, bet melodiškai mažiausiai įdomi. Pradedi žiovauti. Nu ir If Language Explodes yra savotiškai nuviliantis, muzikinio turinio stokojantis finalas.

Neskaitant to, mes turim absoliučiai unikalių ir pritrenkiančių dainų, kurios labai poliarizuoja albumą. Na, pirmiausia geru žodžiu paminėsiu Babel – tai nėra ypač inovatyvi daina, bet melodija įdomi, suaranžuota irgi tikrai stipriai (ypač Jacksono fleita žavi), tik PH vokaliai karts nuo karto bando išeiti iš savo diapazono ribų (šitas albumas bene pirmasis, kur pradedi kai kuriuose momentuose jausti, kad PH diapazonas yra nebe toks kaip anksčiau).

Bet Babel yra niekis prieš Cretans Always Lie / All Greek / Call That A Conversation? / Converse segmentą. Šita ketveriukė, tupinti albumo viduryje, yra visiškai nepanaši į likusį albumo turinį (kas prisideda prie poliarizacijos), bet pritrenkianti. Cretans Always Lie mėsingas, rifingas skambesys primena šiurkščiausius Van der Graaf'ų momentus. All Greek yra mano mėgstamiausia daina albume ne tik lyriškai, bet ir muzikaliai – šitas sintetinių efektų prifarširuotas ir užloop'intas klavikordo garsas yra man visiška šviežiena, nieko panašaus nesu girdėjęs. Kur išlenda PH bandymas alternatyvizuoti, elektronizuoti skambesį, ten mano dėmesys dažnai būna prikaustytas, ir All Greek yra vienas sėkmingiausių jo eksperimentų. Call That A Conversation? nuo All Greek atsilieka nedaug – nors disonuojanti ir sintezuota gitara irgi siūlo kažką keisto įžangoje, tačiau ta daina įgyja daug didesnį akustinės klasikos dėmenį, kai į pirmą planą priedainyje išeina ryškus Gordono smuiko staccato motyvas ir Jacksono sakso improvizacijos antrame plane. Smagiai kontrastuoja su prieš tai ėjusią All Greek, bet ne mažiau ekstravagantiška aranžuotės klausimu, ypač kai prieinam prie dar agresyviau skambančios instrumentinės sekcijos. O po The Meanings Changed intarpo Converse darkart grąžina Call That A Conversation? motyvus instrumentinės reprizos formatu. 

Iš albumo pabaigoje esančių kompozicijų gal geresniu žodžiu norėtųsi paminėti nebent Power of Speech – didingai skambanti melodija, ypač kai pabaigoje Hammill'is dainuoja žodžius „power of speech“ – kažko tokio ir tikėtumeis iš to, koks yra dainos tekstas. 

Tai va, tokie dvejopi jausmai: ambicingas, bet ne iki galo įtikinantis konceptas, vietomis neįtikinanti lyrika, vietomis blanku muzikaliai, bet vietomis visiškai inovatyvu ir įdomu muzikaliai. Sėkmingas šis albumas tuo aspektu, kad jis provokuoja klausytoją ir iššaukia diskusiją. Tačiau vertinant estetiniu požiūriu – ne pats patraukliausias Hammill'io darbas. Vertinu rimtu 8-etu. 

Kitokios filosofijos albumas nei ankstesni keli PH darbai. Visiškai į gitarinį skambesį orientuotas albumas užduoda toną naujai erai PH diskografijoje. Nesu su pastarųjų laikų PH kūryba labai susipažinęs, tačiau to gitarinio skambesio pastebiu tikrai daugiau. Sakyčiau, kad tiek dėl naujo požiūrio į instrumentuotę, tiek iš kūrybinės perspektyvos Clutch skamba kaip tikrai šviežias albumas, kai jį priešpastatai prieš ankstesnį albumą What, Now? Pastarasis albumas jautėsi kaip paskui None Of The Above besivelkanti uodega, o Clutch – visai kita istorija, visai kitos dainos.

Šitame albume labai gerai atsiskleidžia unikali, skvarbi, neaplenkiama PH lyrika. Gal tai ir instrumentuotės, ir nė kiek nenusilpusio PH vokalo dėka, bet galbūt ir patys tekstai čia tokie pat emociškai trankūs ir gyvybingi kaip 70-aisiais. Braižas labai primena In Camera ar Over albumus, bet taip pat neišvengiant socialinės tematikos, kurią PH vis labiau pradėjo kabinti 8-ojo dešimtmečio pabaigos / 9-ojo dešimtmečio albumuose. Galbūt čia PH tekstai truputį skamba kaip pamokslininko monologai, yra žiupsnelis tokio „kreipimosi į klausytoją“. Tai tik tuo šie tekstai truputį nusileidžia asmeniškesnei 70-ųjų kūrybai. Bet negali praleist pro akis to, ką PH turi pasakyti apie tai, kaip mes iš inercijos (o gal kaip buvo nulemta prieš mūsų gimtį, apie ką užsimena „We Are Written“) nugyvename savo gyvenimą ir galiausiai atrodome kaip kvailiai prieš visas utopijas, kurias sau buvo pavaizdavęs mūsų jaunesnis aš („Driven“), kaip mes greitai užauginame vaikus ir jie pakelia sparnus iš mūsų į platų pasaulį („Once You Called Me“), koks trapus ir laikinas yra mūsų ir mūsų amžininkų palikimas šiame pasaulyje („The Ice Hotel“).

Antra albumo pusė turi daugiau minėtos socialinės tematikos: „This Is The Fall“ yra Hammill'io Nyčės momentas – Dievas pralaimėjo kovą už kelio radimą į žmonių širdis, nes religija išsigimė. Ne pirmas ir turbūt ne paskutinis PH griežimas dantimis religijos tema. Dar tiesmukiškesnė yra „Just A Child“, kuri skamba kaip šabloninė pedofilijos kronika, kokių mes prisiklausome per žinias, kriminalų skiltyje. Apie iškreiptą seksualinio priekabiautojo mąstyseną ir negrįžtamą žalą vaikui, su kuriuo buvo taip pasielgta. Mane žavi, kad PH nesikuklina tokiomis aštriabriaunėmis temomis rašyti tekstus (ir čia vis prisimenu „Handicap And Equality“ iš pH7 albumo). „Skinny“ yra apie mados industrijoje įstrigusius modelius, kurie yra iš esmės savo svajonių aukos. Čia PH taip pabrėžiančiai daug kartų išdainuoja „body image“, kad net pats gali tapti apsėstu kūniškumo ir kaip pats sau atrodai. „Bareknuckle Trade“ yra vienas labiausiai vague tekstų albume (kartais Hammill'į analizuoti tikrai sunku), tačiau panašu, kad esmė sukasi apie mūsų visų gyvenimuose vykdomą transakciją, kad už mūsų įdėtas jėgas ir pastangas mes gauname patirtį. Ir dažnai nežinome, ką mums ta patirtis reiškia, ypač kai matome jaunesnius ir stipresnius, kurie mūsų darbus gali nuveikti geriau ir greičiau.   

Po to, kai neįprastai daug savo stiliui išsiplėčiau apie lyriką, reiktų paminėti ir muziką. Visos dainos albume ne tik lyriškai, bet ir muzikaliai geros. Bet tuo pačiu nėra ir kažkokio didžiulio epo, visas simpatijas laiminčios žvaigždės. Galbūt tai ir pavadinčiau didžiausiu minusu, bet tai, žiūrint iš tam tikros perspektyvos, pasitarnauja ir kaip pliusas, nes albumas yra labai subalansuotas. Man patinka, kiek daug sofistikuotos akustinės gitaros yra The Ice Hotel dainoje. Mane labai džiugina kai kurie melodiniai momentai We Are Written dainoje – jie man labai primena kažką (galimai net kelias dainas) iš 8-ojo dešimtmečio Hammill'io kūrybos, bet niekaip negebu įvardyti, ką tiksliai. Taip pat reiktų pabrėžti ir atmosferos aspektą: Once You Called Me skamba gana šiltai ir emocingai, pagal lyrinį dainos turinį. Driven – truputį melancholiškai, bet daugiau viltingai (galimai su potekste, kad net tas varymas iš inercijos per gyvenimą mums yra turininga ir kupina potyrių kelionė). Tuo tarpu The Ice Hotel ir This Is The Fall, kaip ir būtų galima tikėtis – šaltos, tamsios dainos. Pastaroji net kiek grėsminga ir griežta, bet vėlgi, kaip ir ankstesnioji, žavi subtiliais akustinės gitaros momentais. Ir kiek daug Jacksonas su Gordonu prideda į atmosferą. O kaip gerai šių minėtų dainų atmosferą papildo Jacksono pučiamieji ir Gordono smuikas.

Nors sakiau, kad albume nėra didelės žvaigždės, tačiau labai norint būtų galima šį titulą suteikti finalinei dainai Bareknuckle Trade – ji turi daugiausiai išpuoselėtą struktūrą ir neabejotinai energingiausią instrumentuotę antroje dainos pusėje, kuri gerai pasitarnauja kaip albumo kulminacija. Tai jau ne pirmas kartas, kada Hammill'is nepagaili galingo ir kruopščiai išplėtoto skambesio albumo pabaigai (dabar iškart į galvą šauna kiti tokie pavyzdžiai: Lost And Found iš Over, Now Lover iš Skin, Primo On The Parapet iš The Noise). Galimai dėl to man Bareknuckle Trade yra tarp mėgstamiausių albumo dainų. Kartu su man melodiškai labai imponuojančia Driven. Bet dar kartą geru žodžiu norisi priminti We Are Written, The Ice Hotel ir This Is The Fall kaip stipresnes albumo dainas. 

Albumui rašau labai solidų 9-etą. Nors 9-etas tapo įprastu mano pažymiu PH albumams, tačiau šis 9-etas yra vienas labiausiai užtikrintų iš visų parašytų, ir tai yra didelis komplimentas. PH čia pavyko atšviežinti save ir išleisti labai sėkmingą, labai įdomų darbą. 

Mušamųjų partija buvo labai skoninga šioje dainoje, jos išėmimas dainai nieko naujo neįnešė. Skamba kaip tuščias bandymas generuoti pajamas iš senų gerų darbų. O klausytojai ir kimba ant nostalgijos, kurią pastiprina faktas, kad duetas išsiskyrė. 

Kalbant apie tikrus bug'us, susijusius su music.lt topais: jau ne pirmą kartą pagaunu, kad kai kurie mano balsai neužsiskaito. Tokią paranoją turiu jau nuo seno, todėl prieš pateikdamas savo balsą pasižiūriu administracijoje į esamą balsų skaičių ir po balsavimo vėl jį patikrinu. Pvz, šiandien neužsiskaitė mano 5 balai Angelou dainai „Fortūna“ LT Top 30. Bet užsiskaitė mano 10-6 ir 4-1 balai. Kažkada buvau pagavęs panašų bugą ir Top 40 atveju ir pastebėjau, kad neužsiskaito balsai būtent iškritusioms iš topo dainoms (kaip tik tokia yra ir „Fortūna“ šią savaitę). Kas įdomiausia, šitai nutinka ne kiekvieną kartą, o tik vieną kartą per kelioliką / keliasdešimt savaičių. 

Tikrai nervina, kai neužsiskaito balai, bet reikia pripažinti, kad gana lievas ir mūsų balsavimo interface'as. Tvarkytinas reikalas. Ir kas dar blogiausia, tai kad jei būčiau eilinis music'o narys, šito bug'o net nežinočiau. Tai ateičiai norėtųsi ir įdiegti kažkokią nuorodą, kurioje narys galėtų pasitikrinti, už ką atidavė savo balsus einamąją savaitę. 

Turbūt daugiausiai skirtingų emocijų sukėlęs PH albumas visoje jo didžiulėje diskografijoje. Šis albumas turi vieną mėgstamiausių visos PH kūrybos momentų – Here Come The Talkies įžanginę temą, ir tuo pačiu vieną nemėgstamiausių PH dainų – Edge Of The Road.

Bendrai paėmus, visas albumas atrodo kaip antrarūšių idėjų, likusių po None Of The Above albumo išleidimo, sukomplektavimas į prastesnį albumą. Ir tie leftover'iai kartkartėmis yra labai gerai, bet daugeliu atveju – neįspūdingi arba stokojantys išpildymo. Far Flung (Across The Sky) galbūt turėtų potencialo būti įdomia daina, savo atmosfera primenančia (On Tuesdays She Used To Do) Yoga iš Over albumo ar kai kuriuos gerus momentus iš 10-ojo dešimtmečio. Tačiau minimalizmas ir atmosferoje, ir aranžavime (kai turime tik gitarą ir PH balsą) kažkaip vienas kito neišprastina ir nublankina dainą. The American Girl – panašaus žanro baladė į tai, ką girdėjome None of the Above, tačiau irgi stokojanti vystymo. Wendy & The Lost Boy – lyg numeriukas iš miuziklo, tačiau pats už save nepakovojantis ir pranykstantis. 

Dabar turėčiau turbūt paaiškinti, kodėl nemėgstu Edge of the Road, ilgiausios dainos albume. Būtent todėl ir nemėgstu – ji ilga ir melodiškai neįdomi. Instrumentinis motyvas praėjus 5 minutėms yra vos ne vienintelė harmoniškai išsiskirianti variacija per visą dainos trukmę. Tokios nuobodžios, ištęstos PH baladės dar reiktų paieškot. Ir albumo pabaiga sukėlė labai kompleksines emocijas: iš vienos pusės įdomu, kai PH pradeda eksperimentuoti iš paleidžia tokius kūrinukus kaip noise roko inspiruota Fed To The Wolves ir minimalistiškai avangardinė Enough. Tačiau pasikartosiu tai, ką esu tikriausiai rašęs ir apie Loops & Reels albumą – PH eksperimentavimai veikia iki tam tikro laipsnio, o po to patampa tiesiog išsidirbinėjimu neišnaudojant savo vieno didžiausių ginklų – gebėjimo parašyti įtaigią melodiją. Todėl man šios dainos irgi neprilimpa.

Ir man albume, apibendrinus, patinka tik dvi dainos, bet jos atneša labai daug gerų emocijų, nes abi yra pakankamai ilgos. Tai Lunatic In Knots ir Here Come The Talkies. Lunatic In Knots yra geriausias kompromisas tarp visko, ką galima išgirsta šiame albume – akustinė gitara pirmajame plane, smuikas atsitraukęs toliau, labai skoningas būgnavimas ir užkabinantis melodingumas. Šios charakteristikos, ypač Lunatic In Knots dainoje, man labiausiai primena X My Heart albumą – tame albume būti daug tokio lengvai rokiško melodingumo, bet beveik su folk muzikos atmosfera. Ir Lunatic In Knots tame albume būtų bene esminė daina, bet šiame, prastesniame albume nuskamba net dar geriau. 

Ir Here Come The Talkies... net nežinau, nuo ko pradėt, nes vien ši daina mano smegenis sutaršė. Kaip ir minėjau, įžanginė sekcija (kuri melodiškai atsikartoja ir dainos pabaigoje) – neabejotinai vienas labiausiai paperkančių PH momentų. Tokia paprasta, klasiška, bet labai 10-ojo dešimtmečio baladžių tradicijomis atsiduodanti melodija suveikia taip stipriai, kala tiesiai į širdį. O PH vokalinis atlikimas labai geras. Ir staiga daina pradeda važiuoti nuo bėgių pasiekus 3 minučių ribą... chamber music stiliaus smuiko ir pianino varomas bridžas iš savęs labai įdomus, bet jis jau duoda nuotaiką, kad daina važiuoja ne ten, kur norėtųsi po tokios įspūdingos melodijos pradžioje. Ir jau praėjus 4 minučių ribą stoja šaižūs gitaros rifai ir daina įjungia daug aukštesnę pavarą. Ta dalis tokia psichiškai intensyvi, kad primena Van der Graaf'ų Lemmings dainoje esančią Cog dalį. Skirtumas tas, kad Cog dalis į Lemmings įsipaišė fantastiškai puikiai, nes pati Lemmings daina yra gana tamsi ir eklektiška. O Here Come The Talkies pirmoji sekcija yra visiškas opozitas tam. Net jei visos sekcijos Here Come The Talkies dainoje skamba fantastiškai gerai, paėmus jas atskirai, jos tarpusavyje nesusidraugauja. Šią dainą vis tiek įvertinau 10 balų, bet su abejone. Vis tiek šią dainą atsiminsiu kaip stipriausią albume ir prie jos vien dėl įžangos grįšiu dar daug kartų. 

Šiame albume yra nemažai iššvaistyto potencialo, dėl ko net norėtųsi rašyti 7 balus (neįprastai žemą pažymį, turint omeny, koks didelis autoritetas man yra Hammill'is). Tačiau dėl Lunatic in Knots ir Here Come The Talkies pasigailėsiu ir parašysiu 8-etą su dviem minusais. Deja, patenka tarp silpniausių Hammill'io darbų (bent jau iki 2001-ųjų). 

Padariau nemažą pertrauką po This albumo savo PH diskografijos nagrinėjimams. Net ir tokio genijaus gera dvidešimtis albumų išvargina ir reikia pertraukos. Pamačiau, kad nemažai naujesnių PH albumų atsirado Spotify, tai mane paskatino sugrįžti prie None Of The Above. 

Šio albumo klausymo patirtį galiu lyginti su dabar man geriausiai atsimenamu albumu This. This man įstrigo iškart, o None Of The Above yra produktas, skirtas lėtam virškinimui. Bet ir abiejų albumų filosofija reikšmingai skiriasi: This jautėsi daug labiau kaip instrumentinio ansamblio darbas (nepaisant to, jog PH yra teigęs, kad to albumo epicentre yra jis ir jo lyrika). Vis dėlto None Of The Above yra gerokai asmeniškesnis darbas, va čia PH tikrai yra epicentre, o visa muzika yra tam tikras pastišas, subtiliai užpildantis audioerdvę. Išgirdęs Touch And Go ir Naming The Rose pirmąkart net išsigandau, kad šis albumas rizikuoja būti panašiu į And Close As This arba Everyone You Hold – du albumus, kuriuose yra daug fokuso į Hammillį ir kuriuose instrumentinis spektras yra labai ribotas, dėl ko man jie neprilimpa. Vis dėlto, išgirdus visą albumą ir po to prasukus jį dar kelis kartus rodosi, kad šis albumas yra tikrai labiau pavykęs nei minėtieji du, o gal net geresnis ir už pirmtaką This. Todėl dabar net truputį kreivai žiūriu į 2,80/5 reitingą progarchives šiam albumui ir turiu atskirą nuomonę.

Šiame albume nėra silpnų ar primityvių dainų. Galbūt dvi stokojančias dainas galėčiau išskirti: Tango For One ir Astart. Astart yra pernelyg klasiškas, pernelyg blankus albumo closer'is. Tango For One turi patrauklią melodiją, tačiau ji užsitęsia per ilgai, trukmės daug, o muzikinio turinio mažokai. Na, jei dar labai smulkmeniškai kabinėtis, tai In A Bottle irgi truputį pergimdyta daina, kuris galėjo apsiriboti 5 minutėm vietoj 8. Bet tai maždaug visa kritika kūrybiniam šio albumo aspektui.

O gerosios dainos mane įtraukia ir įaudrina. Yra daug elementų, kurie išduoda, kad tai 10-ojo dešimtmečio pabaigos muzika, bet jie man patinka. Kaip tas svajingas, ambientiškas sintezas, atidarantis albumą ir Touch And Go dainą, Naming The Rose taip pat panaši, bet dar smuiku prisodrinta atmosfera. Skambus „stiklo karoliukų“ sintezatoriaus garsas In a Bottle dainoje taip pat yra tipiškas 10-ojo dešimtmečio motyvas.

Touch And Go ir Naming The Rose svajingumas mane paperka, How Far I Fell atsidaro overdub'intais PH vokalais, sukuriančiais chorinės muzikos atmosferą – labai įdomiai skambanti įžanga. Beje, How Far I Fell gal melodiškai ne tokia įtraukianti daina kaip pirmosios dvi, tačiau aranžuota nuostabiai. Somebody Bad Enough yra labai įdomi daina – ji atsidaro elektroninių būgnų garsu, bene identišku You Hit Me Where I Live įžangai. Negana to, ši daina panašiai pakili ir mažoriška kaip ir You Hit Me Where I Live – tokio pakilumo PH diskografijoje dar reikia paieškoti. Man patinka, kaip PH pavadino dainą „Somebody Bad Enough“, bet daina yra apie „When you love somebody bad enough“. Pavadinimas skamba kaip antitezė visam dainos tekstui. Ir paskutinis momentas – mano nuomone, vienas geriausių PH gitaros performansų yra būtent Somebody Bad Enough dainoje, ypač jo aštri soluotė ties 3 min riba. 

Jau paminėjau Tango For One ir Astart sąlyginę monotoniją. Bet Like Veronica ir In A Bottle yra aštriausios, ekscentriškiausios dainos albume. Like Veronica yra tiesiog artsy hardroko/altroko gabaliukas, varantis į transą savo rifais, Manny Elias būgnavimu ir nuostabiu vokaliniu akcentavimu – ypač kaip šūksmingai PH taria „but oh“ dainos pabaigoje. In A Bottle prasideda noise rokui arba grunge'ui būdingu gitaros garsui, kas, aišku, Hammill'iui yra anokia naujiena, bet šiame albume tai neįprastai šaižu ir spalvinga. Ir staiga daina transformuojasi į svajingą baladę su nuostabiu sintezatoriaus akompanavimu ir pasteliškais gitaros garsais. Daina lėtai gęsta ir pasiekia gan keistą a cappella sekciją su overdub'intais vokalais – šitai labai įdomu, bet net ir mano skoniui gal kiek perdėta ir truputį norisi, kad ši daina taip ir nugęstų be jokio tęsinio. 

Mėgstamiausios dainos albume: Naming The Rose (tas Gordono smuikas... fantastika) ir Veronica Lake. Vertinimas albumui: 9-etas.

Niekaip. Gana neįsimintinas, eilinis hitukas. 

Blood Blind singlas man sudarė nepasiteisinusį miražą, kad Cannibal Corpse albumas gali būti labiau orientuotas į platesnę publiką ir savo sunkumo lygiu man priimtinas. Tai yra daina, kuri turi klasikinį CC sunkumą, bet turi ir labai atgaivinančią gitaros solo, ir ritmiškai ji daug santūresnė, būgnai neužgožia visos instrumentuotės, todėl gali jausti visą dainos struktūrą ir ją nesunkiai į save absorbuoti.

Ar albume buvo daugiau tokių dainų? Na, maksimaliai dvi. Vengeful Invasion ir Summoned For Sacrifice galbūt pavadinčiau sėkmingesnėmis dainomis. Vengeful Invasion yra truputį stipresnis ir artimesnis CC standartui variantas to, ką girdėjome Blood Blind dainoje. Vengeful Invasion gitaros rifuose girdžiu kažką panašaus į Annihilator, galbūt iš labai toli ir į Mastodon, ir tai mane džiugina, kad visas muzikinis guliašas verda ne tik žemų tonų sultyse. Summoned For Sacrifice mane irgi džiugino skaidresniais rifais ir puikiomis gitaros solo partijomis.

Visas kitas albumo turinys gan nuviliantis, gal net labiau nuviliantis nei tai, ką girdėjau Violence Unimagined albume. Titulinė albumo daina yra siaubingai neįsimintina ir nepaliekanti jokio įspūdžio. Nežinau, kodėl ji yra trečiasis albumo singlas, bene bet kuri kita albumo daina būtų ryškesnis singlas. Fracture And Refracture turi tiesiog gerokai per daug būgnų kalimo. Čia jau basically neestetiškai padarytas deathcore. Pitchfork Impalement ir Pestilentian Rictus panašiai neatleidžia gazo ritmo sekcijoje, nors abi galbūt turi čiutačkį patrauklesnius rifus nei Chaos Horrific ir Fracture and Refracture. Drain You Empty man įstrigo dėl ganėtinai juodmetališkos įžangos, bet vėl, panaudosiu tą pačią alegoriją: guliašas verda žemuose tonuose, labai trūksta aukštesnių dažnių Cannibal Corpse. Panašūs komentarai galioja ir nepaminėtoms pirmosioms dviem albumo dainoms (tiesą sakant, net po n perklausų neatsimenu, kas jos išvis per vienos).

Kai klausau death metal, amžiais tenka susimąstyti, ar mano kritiška nuomonė kyla iš bendro kritikos mirtmetaliui kaip žanrui, ar man tiesiog kažkoks konkretus darbas nepatinka. Kad šis albumas yra kažkokiu laipsniu iššvaistytas potencialas, mane įtikino Spotify randomizatorius, kuris pasibaigus šiam albumui man parinko vieną kitą dainą iš Nile beigi Carcass repertuaro. Ir man tos dainos buvo tiesiog atgaiva, nors kiek žinau, abi šios grupės lygiai taip pat groja mirtmetalį. Reiškia, aš esu atviras death metal žanrui, tačiau Cannibal Corpse muzika, bent jau paskutiniuose girdėtuose albumuose, yra uždara ir neįsileidžia manęs. Todėl šiam darbui silpnas 7-etas yra maksimalu, ką aš galiu rašyti.

Šio albumo ne tik klausiau paraleliai su nauju The Chemical Brothers darbu. Jis man ir pats iš savęs yra paralelinis The Chemical Brothers darbui. Abu darbai yra atmosferiškesni albumai už savo pirmtakus (Roisin Machine ir No Geography, atitinkamai), kurie turi riebiai skambančių stiprių hitų. Atrodo, kad ir TCB, ir Roisin pavargo nuo aštraus ir riebaus elektroninio skambesio. Tiek TCB naujasis darbas For That Beautiful Feeling, tiek Hit Parade sulaukė kritikų palaikymo, nors man abu albumai tiesiog neatskleidžia pilno atlikėjų potencialo.

Hit Parade mano akyse nėra nei labai konceptualus ar vientisas darbas, nėra ir pilnas skambių dainų albumas, todėl jis pasidaro kiek blankokas. Man tikrai labai patinka šio albumo produkcija, yra nuostabių miksavimo elementų. Bet kūrybiškai šis albumas stokoja kabliukų, ypač pirmoje pusėje. The Universe, The House, Fader man yra tokios neįsimintinos dainos. Net keista, kad Fader buvo išleista kaip singlas. 

Kodėl sakau, kad albumas nėra vientisas darbas. Todėl, kad mano akyse, šitas albumas savyje turi vieną minialbumą, kurį sudaro penkios paskutinės dainos. Ir laimei, kad jos egzistuoja, nes šita penkiukė yra būtent toks atmosferinis Roisin Murphy skambesys, kokio tikėčiausi. You Knew ir Can't Replicate yra neabejotinai mano mėgstamiausios dainos albume. Abi yra harmoniškai labai paprastos, klasikinio house ritmo varomos dainos, bet dinamiška produkcija šitą monotoniją paverčia sėkmingu minimalizmu. O Roisin Murphy vokalinis atlikimas puikus, ji savo dainuojamas frazes transformuoja į įtraukiančią mantrą. Būtent dėl tokios minimalistinės, meditatyvinės atmosferos aš dažnai ir domiuosi elektronine muzika. Ir tai yra kažkas naujo Roisin Murphy kūryboje, vargu ar tą stebėjome Moloko laikais, vargu ar tą matėme ir jos solo darbuose. Galbūt Something More iš Roisin Machine buvo vienintelė užuomina, kad kažką tokio galime išgirsti iš Roisin. 

Ir po Crazy Ants Reprise interliudo seka dar dvi tikrai geros dainos Two Ways ir Eureka – galbūt Two Ways yra labiausiai išsiskirianti daina iš visos šios penkiukės, nes turi savyje šiokią tokią energijos įkrovą, bet ir tai, produkcijos elementai ją susieja su gretimomis dainomis. Eureka sėkmingai uždaro albumą minimalistine funky garsų doze. 

Albumo pradžiai kažin ar tempčiau iki vargano 7-eto, bet paskutinės penkios dainos yra stiprus 9-etas. Todėl darau kompromisą ir albumą vertinu 8-etu. Tikrai ne Roisin Machine, bet savaip įdomus albumas. 

Kad jau skundžiamės, tai toliau – iš naujo keliu muzikinės stilių juostos nario profilyje klausimą. Aš į šitą dalyką pirštais badžiau turbūt dar nuo tada, kad dingo perklausos. 2021-05-02 gavom nuostabią naujieną, kad ji yra sutvarkyta. Taip, ji pasikeitė pas mane, bet... kaip pasikeitė, taip ir vėl užstrigus. Aš netikiu, kad mano klausoma muzika stilistiškai nepasikeitė nė procento per pastaruosius 2 metus su papildoma vasara. Įtariu, kad ji tiesiog vėl užšalus ir tiek.

Lost Room atsimenu, kad vertinau, o aš paprastai praeinu pro visus siūlomus kūrinius. Archyvas patvirtino, Lost Room buvo siūlyta rugsėjo 17 d., o rugsėjo 24 d. tope jau debiutavo 9-oj vietoj. Tad viskas tvarkoj, sistema neatrodo sulūžusi.

O gal konkrečiais pavyzdžiais galima kalbėt? Nes nesu matęs nė vienos dainos, kuri patektų į topą, bet nebūtų buvus siūloma į topą.

Pas mus nieko nėra, nes portalas leisgyvis, nėra nei lankytojų, nei žmogiškųjų resursų jam tvarkyti. Jei atsirastų savanoris, kuris atsidėjęs kiekvieną savaitę skirtų po kelias valandas naujų dainų surinkimui, įkėlimui į music'ą (o įkėlimas dažnai komplikuojasi, jei tai naujas, music'e nesantis atlikėjas) ir paskyrimui į topus, būtų labai puiku. Manęs, deja, topai tiek nedomina, kad kiekvieną savaitę pasižadėčiau domėtis išleidžiama nauja muzika ir įkelti ją čia. 

Tai kad viskas gerai atrodo. Šią savaitę naujienų siūloma nėra, tai nieko naujo nepateks. Naujienų GALBŪT bus kitą savaitę. Taip dabar įprasta, kad ne kiekvieną savaitę siūlomos naujienos. Be to, juk egzistuoja topų archyvas, galima pasitikrinti, kurią savaitę naujienos buvo siūlomos, o kurią nebuvo. 

Neblogas albumas, bet ar prilygsta ankstesniam albumui No Geography? Toli gražu. No Geography buvo kvintescencinis šios grupės darbas ir tokią aukštą kartelę pasiekti dar kartą tikrai didelis iššūkis. For That Beautiful Feeling savo atmosfera skiriasi nuo No Geography. Jei No Geography fokusas buvo į ritmą ir groove'ą, tai For That Beautiful Feeling daug pasteliškesnio kolorito, svajingesnis, atmosferiškesnis. Labai gerbiu gerai padarytus atmosferinius albumus, tačiau čia dėl tam tikrų sprendimų mano dėmesys nėra išlaikomas. Gal netgi klaida padaryta dainų tvarkoje – pirmos trys kompozicijos dar žada kažką panašaus į No Geography skambesį, tačiau tik ties Goodbye albumas pradeda transformuotis į daug atmosferiškesnę kelionę. Ir dėl to mano favoritai ir pasilieka albumo pradžioje, ypač daina Live Again. Be konkurencijos įdomiausia, ryškiausiai skambanti kompozicija albume.

Goodbye yra lūžio taškas. Nors ir No Reason man skambėjo kaip mažiau įtikinama bet kokio singlo iš No Geography versija, tačiau Goodbye produkcija yra kažkas keisto. Iš niekur atsirandantys ausį rėžiantys, per garsus industriniai sintezatoriai ne tik kad kartoja tą patį melodinį motyvą gan ilgą laiko periodą, bet jie tiesiog sunkiai klausomi. Pirmą kartą šio albumo klausiau snūduriuodamas lėktuve. Tai nuo slėgio pokyčių jautrioms ausims ir apdujusioms smegenims Goodbye taip nepatiko, kad tiesiog perjungiau kitą kompoziciją. 

Fountains blanki daina. Magic Wand, atrodytų, prasideda su ketinimu vėl įvesti vakarėlį šitame albume, ką jau padarė Live Again, tačiau visumoje daina patampa tiesiog tamsoku noktiurnu. Labiau viltis pateisina The Weight, kurią laikyčiau antra mėgstamiausia kompozicija albume. Tačiau vėlgi, ji man sudaro tik prastesnės dainos MAH versijos įspūdį. Na ir po The Weight albume neradau nieko įdomaus. Kolaboracija su Beck blankoka, Feels Like I'm Dreaming yra tiesiog per ilga kompozicija, nerandanti savo struktūros. For That Beautiful Feeling – labai monotoniškas closer'is. Melodiškai labiau įtraukė nebent The Darkness That You Fear, bet vėlgi, aranžuotės klausimu man pritrūko įdomesnių sprendimų.

Pradedu galvoti, kad tas pasteliškumas ir atmosferiškumas galima yra netyčinis, o tiesiog nulemtas gerokai kuklesnių sprendimų aranžuotėje, lyginant su No Geography albumu. No Geography vertinau 9-etu su pliusu. Šis albumas vertas mažiausiai vienu balu mažiau. Yra geros medžiagos, tik jos išvystymas reikšmingai žemiau idealios kartelės. Todėl 8-etas.

Skystas albumas. Labai generiškas roko skambesys, gan atmušanti, primityvoka lyrika, kad ir albumas turi konceptualią „rokeriai kelyje“ aureolę. Tiesą sakant, konceptualumas yra bene vienintelis teigiamas dalykas, ką galiu pasakyti apie albumą. Originalumo stoka siaubinga, aš vienintelėje dainoje 100 More Miles įžvelgiau kažkokį originalų cinkelį: griežtas, grėsmingas bliuzrokas. Ši daina bene labiausiai primena gerąsias 8-ojo dešimtmečio Cooper'io dainas. Bet štai White Line Frankenstein ir Rules Of The Road man skamba kaip nepavykusi savęs parodija. Big Boots turi gerą boogie roko idėją, tačiau visa kita (tekstas, statiškas posmas, neįkvėpiantis vokalinis Cooper'io atlikimas) taip neveža. Magic Bus koverio buvimą suprantu, jis dera su albumo koncepcija, tačiau koverinti tokią puikią The Who dainą yra rizikinga. Man nepatinka pritariančiųjų vokalų rėžiantis tonas ir kas per būgnų solo dainos gale – ji jau taip ganėtinai trumpa, bet doublekick'inti ir groti rudimentinius ritmus per būgnų solo taip neįdomu... žodžiu, muzikaliai ir lyriškai silpnokas albumas. Silpnas 6-etas.

Per savo viešnagę Serbijoje sužinojau apie alternatyviojo roko / postpanko grupės Disciplin A Kitschme (orig. Disciplina Kičme) egzistavimą. Dabar bandau jų labiausiai Serbijoje / Jugoslavijoje pripažintą albumą „Nova iznenađenja za nova pokolenja“ (1991 m.). Pakankamai įdomus alternatyvios, panko muzikos hibridas su daug aštraus boso, pavieniais džiaziniais ir ska muzikos elementais bei eksperimentavimu su elektroniniais elementais. Ne pirmas atvejis, kada susižaviu pietryčių Europos grupėmis: