einaras13

Niekada neatsibostantis gabalas. Man čia yra the ultimate space rock song, maždaug, daina, kuria apibendrinčiau visą space roko žanrą. Gali groti bet kiek primityvų harmonijos prasme motyvą, tačiau padaryk tai vežančiai su kietu bosu ir ritmika ir išplaukusiai su daug wah-wah ant gitaros ir sintezatoriais. Realiai tik tiek reikia, kad klausytoją užvežtum ir nuplukdytum mintimis, kad ir 11-ai minučių. 

Kas dar labiau žavi, tai Lemmy realiai tuo metu, kai vyko šio albumo įrašymas, buvo vos pramokęs groti bosine gitara, nes iki tol jis buvo gitaristas. Ir jis bosu grodavo kaip gitara – pilnais akordais, užgaudamas kelias stygas vienu metu. Ir tas vietomis labai gerai girdisi Brainstorm dainoje ir tikrai sudaro įspūdį, kad tai nėra eilinis grojimas bosu, kuri esi įpratęs girdėti.

10-ukas su pliusu. Viena ryškiausių Hawkwind dainų.

Panašiai kaip ir praeitas albumas Somnia, man The Future Never Waits palieka dvilypius jausmus. Somnia turėjo ypatumą, kad to albumo pirma pusė buvo labai stipri, o antra – vidutiniška. Šis albumas turi labai stiprų vidurį, bet pradžia ir galas neprilygsta uždėtai kartelei. O kartelė uždėta labai aukšta, manau, kad Rama (The Prophecy) pretenduoja tapti mano metų daina. Tai taip pakilu, taip veža, taip įsimintina. Primena klasikinius Hawkwind kūrinius, labiausiai – Brainstorm iš gūdžių 1972-ųjų. Outside Of Time turi nuostabiausią atmosferą albume, ypač antroje dainos pusėje. Jau nekalbant apie tai, kokio gerumo gitaros solo yra dainos pabaigoje. Kartu su įdomiu instrumentalu USB1, kuriame vėlgi ryškus gitaros vaidmuo, šios trys kompozicijos turbūt sudaro geriausią 2023 metų trijų naujų dainų run'ą albume (kol kas). Ir netgi būtų galima prijungti zappišką improvizaciją They Are So Easily Distracted, kuri yra ketvirta mano mėgstamiausia kompozicija albume.

Bet, deja, pirmos trys ir paskutinės trys dainos nepasiūlo nei tokio išsitaškymo kaip Rama, nei tokios atmosferos kaip Outside of Time ar They Are So Easily Distracted. Iš pirmųjų trijų gal The End susiklauso neblogai, tačiau titulinė daina truputį nykoka, per savo ilgą trukmę nieko įsimintino taip ir neatneša. Aldous Huxley panašiai: tai savotiškai dviejų dalių improvizacija su vokalų sample'ais, tikrai primena tai, ką Hawkwind išdarinėjo antroje albumo Somnia pusėje. Tačiau nei pirmoji elektroniškesnė, nei antroji lyriškesnė pusė man nedaro poveikio. Galbūt tai turėčiau traktuoti kaip meditacinį foną, nes tai nėra kompozicija, kurią būčiau nusiteikęs įdėmiai klausyti. 

Paskutinės trys dainos irgi neįtikina: I'm Learning To Live Today nėra bloga daina, ji tiesiog vidutiniška, neturi išsiskiriančių momentų. Galbūt The Beginning, kad ir kokia chaotiška tai kompozicija, bet stipriausią prieskonį turi iš paskutinių trijų dainų. Ir Trapped In This Modern Age uždaro albumą panašiu stiliumi kaip The End. 

Savotiškai savo vertinimą galėčiau išskirstyti į trečdalius: pirmas trečdalis 8-etas, antras: 10-ukas, trečias: vėl 8-etas. Jų vidurkis: 9-etas su minusu. Tai tokį balą ir rašysiu šiam albumui, visgi 9-etu vertinau ir Somnia, kuris man paliko panašius jausmus. 

Nesitikėčiau tokio atmosferiško skambesio iš albumo, kuris vadinasi „Crime Scene“. Nors iš RPWL ir tikėčiausi kažko panašaus, bet gal šis albumas man jau pernelyg lengvas ir be įvykių. Aš RPWL atradau per jų ankstesnį albumą Tales From Outer Space, kuriame buvo rimtų rifų ir stiprų įspūdį paliekančių aranžuočių. Taip pat gerokai turtingiau skamba ir dar senesnių RPWL albumų kūriniai (bent jau tie, kuriuos esu girdėjęs). Manau, kad didžiausia kaltė tenka tam, kad šiame albume mažoka klavišų garso. Markus Jehle pasitraukimas iš grupės visgi padarė efektą muzikai, Yogi Lang'o atmosferiniai pragrojimai sintezu man tiesiog nėra pakankamai. O ir gitara nėra pernelyg užsunkinta, groja ne sunkiau nei Dire Straits stiliumi. Todėl ir kompozicijos skamba kiek per steriliai, net jei ir kompozicinės detalės man iš esmės patinka ir visos dainos parašytos daugiau ar mažiau gerai. 

Iš šių šešių kompozicijų man labiausiai išryškėja Life In A Cage. Ji turi geriausią gitaros solo visame albume, klavišai pagaliau turi ryškesnį vaidmenį būtent šioje dainoje, o ritmo sekcija įžangoje skamba išsiskiriančiai iš visų dainų. Tikrai vykęs kūrinukas. Na, gal dar geru žodžiu norisi paminėti ilgąją King Of The World, tikrai turi įdomesnių momentų, kurie leidžia dainai neatsibosti per jos trukmę. Bet vėlgi, skambesys galėtų būti ir optimalesnis. 

Albumą vertinu tikrai prasčiau nei jo pirmtaką Tales From Outer Space. Konkrečiai: 8 balais. 

Turbūt atradau naują mėgstamiausią vaizdo klipą, kuris iš mano ankstesnio topo išstumia Bjork – Army of Me. Nors labai mėgstu Arthur Brown'o 1982-ųjų apokaliptinį elektroninio roko darbą Requiem, tačiau niekada nežinojau apie šito promo klipo egzistavimą. Šyza kvadratu.

Keistos sandaros albumas. Atrodytų, lyg Redemption norėjo pagaminti ilgesnės trukmės albumą, bet pristigo idėjų, todėl nusprendė įkišti du koverius ir vienos dainos, esančios tame pačiame albume, remiksą. Aš nemėgstu tokių sprendimų ir manau, kad tai filler'is. The Emotional Depiction of Light alternatyvus miksas neturi jokio pranašumo prieš originalų, o iš dviejų koverių man gerai susiklauso tik Red Rain (orig. Peter Gabriel), bet vėlgi, greičiau tai geros Gabriel'io dainos nuopelnas nei skoningos Redemption aranžuotės. Turn It On Again (orig. Genesis) skamba labai keistai. Ta daina taip neatsiejama nuo klavišų varomo garso, kad sunkaus metalo rifavimas joje skamba tikrai atmušančiai. Tom Englund vokaliai labai stengiasi perlipti per save, kad galėtų padainuoti Collins'o falsetą, bet jam toli gražu ne visai pavyksta. Žodžiu, paeksperimentavot, šaunu, bet padėkit tai, kas nepavyksta, į šoną, o ne tiesiai į albumą.

O iš originalių dainų susidėtų gal ir visai neblogas albumas. Tiesa, skambesys truputį mechaniškas, trūksta emocijos. Tas jau pasijaučia dainoje I Am The Storm. Kieto metalo fanams patiks, bet aš, nors ir mažai pažįstu Redemption, bet iš jų daugiau spalvos tikiuosi. Ypač man nepatinka, kaip albume skamba Englund'o vokalas. Bet lygiai dėl tos pačios priežasties manęs nesugebėjo ir Evergrey muzika užkabinti, tai čia jau sisteminė problema. Jo balsas tiesiog monotoniškas ir siauro diapazono. Seven Minutes From Sunset turi daugiau spalvos instrumentuotėje, bet vėlgi, Englund'o vokalas šiek tiek apriboja potencialą, kurį ši daina galėtų išvystyti. Analogiškai galima pratęsti ir kitoms dainoms. The Emotional Depiction of Light – normali baladė, bet Englund'as tiesiog dainuoja silpnu falsetu... nu kam to reikia? 

Albume yra dvi didesnės apimties siuitos: Action At A Distance ir All This Time (And Not Enough). Pastaroji mano dėmesio labai neišlaiko, nėra taip įtaigiai parašyta kompozicija. Tuo tarpu Action At A Distance turi labai puikią dinamiką ir balansą tarp ramesnių ir stipresnių dalių. Net Englund'as manęs taip stipriai šioje dainoje nebeerzina. Galbūt tik pati daina, nepaisant geros dinamikos, visgi užsitęsia, atrodytų, ji tą pačią muzikinę temą pateikinėja vis kitaip, trečiaip, ketvirtaip... norėtųsi arba didesnės muzikinių temų įvairovės, arba šiek tiek pasikuklinti su jų pernaudojimu. Bet nepaisant to, Action At A Distance nominuočiau stipriausia daina albume.

Bendrai albumui rašau 8-etą. Nepaisant geros medžiagos pirmojoje pusėje, bet mane tie neoriginalūs sprendimai su koveriais ir remiksais antroje pusėje tiesiog varo iš proto. Ir Englund'o vokalas kartais varo iš proto, bet čia mažesnė problema. 

Mano nuomone, silpnesnis albumas nei abi Phanerozoic dalys. Skambesys melancholiškiausias, daugiau atmosferos, mažiau dinamikos ir skambių rifų. O jei kur rifai išlenda, tai jie turi savotišką doom poskonį (kaip Subatlantic pradžioje, pavyzdžiui). Galbūt dėl to man labiau įstrigo dainos, kurios turi daugiau spalvos, daugiau greičio. Mano favoritas yra Preboreal, labai pagauli sintezo linija atidaro albumą, puiki dainos evoliuciją iki sprogstamai stipraus finalo. Preboreal finalas rifų sunkumo atžvilgiu galbūt nėra sunkiausias momentas albume, tačiau turint omeny kontekstą, kaip iki jo dainoje buvo ateita, jis atneša patį stipriausią efektą iš visų albumo momentų. Panašiai teigiamai galima kalbėti ir apie Unconformities – jau nuo pat pradžios pasiūloma greita ritmika, kuri yra pagrindinė dainos varomoji jėga. Karin Park vokalas irgi skamba labai gerai. Ir antroje pusėje vėl kala efektyvus sunkus momentas. Unconformities antros pusės motyvas turbūt išties yra sunkiausias albume, bet vėlgi, jis ir pasiektas efektyviu būdu, todėl daro įspūdį. Na, galiausiai Subboreal turi man tinkamą dinamikos lygį dainoje. 

Bet, pavyzdžiui, Sea of Reeds ir Parabiosis – pernelyg melancholiškos, neužkabinančios dainos, kurių nepavyksta man perkąsti net po daugiau nei 5 perklausų. Atlantic ir Subatlantic turi savyje sunkių rifų ir potencialo, bet vėlgi, lėtesni ir nepernelyg melodingi motyvai užgožia tų dainų geresnius momentus, todėl ir šias dainas man sunku pavadinti mėgstamomis. 

Visumoj albumas turi visus geruosius The Ocean muzikos elementus, tačiau jis tiesiog ne taip gerai realizuotas kaip jo pirmtakai. Todėl albumui rašau stipresnį 8-etą. 

1. Kas padaro moterį moterim, vyrą vyru?

23-ioji chromosomų pora. Nei daugiau, nei mažiau. Dar norėjau sakyti, kad paskui tą chromosomų porą ateinantys fiziologiniai ypatumai (vyrų didesnė fizinė jėga, moterų gebėjimas išnešioti, gimdyti ir žindyti kūdikį ir pan.), bet po to susivokiau, kad fiziškai silpnesnis vyras ar dėl kažkokių medicininių priežasčių negalinti susilaukti vaikų moteris nuo to nepraranda savo lytinio identiteto. O apie socialinius lyties konstruktus, kurie tik sukuria daugiau bereikalingų stigmų, net nekalbėsiu. Tad apsiribosiu tik 23-iąja chromosom pora. 

2. Ar tikrinat savo baimes, ar tikit jomis?

Kad aš nelabai turiu stipriai, kasdieniniam gyvenime pasireiškiančių baimių. Nebent tik tai, kad šiaip esu sociofobas, nemėgstu bendraut su žmonėm akis į akį, tai paprastai to ir vengiu, kur tik galima. 

3. Kokia veikla Jums palieka tuščią galvą?

Vargu ar kada mano galva būna tuščia. Turbūt turi būti kažkas labai intensyvaus ir varginančio, kad galvoj jau niekas nebevirtų. Turbūt artimiausia šitai būsenai būna tada, kai organizuoju mokiniams stovyklas ir pats jose dalyvauju. Kai po 16 valandų bendravimo su x žmonių ir lakstymo per y skirtingų lokacijų priguli, tai tiesiog atsijungi ir jau visiškai vienodai šviečia, kas toj galvoj vyksta. 

4. Ar svajonės pildosi?

Jei svajonės nėra utopiškos ir dirbi link jų išsipildymo – kodėl gi ne. 

5. Ar naudojat veido kaukes?

Ne.

Mano klausimai:

1. Ar tikrai pavasariai ir vasaros ne tokie šilti kaip tuomet, kai buvote jaunesnis (-ė)?

2. Ar, pavyzdžiui, vengrų ministro pirmininko Orbano užsienio ir/ar vidaus politika ir slovakų valdžios krizė, dėl kurios ryškėja prorusiškos visuomenės tendencijos, sąlygotų jūsų apsisprendimą keliauti atostogauti į Vengriją arba Slovakiją? 

3. Ar klasikinė akademinė muzika turi šansų išlikti, t.y. ar po 100 metų žmonės vis dar eis į operas, klausysis simfoninio orkestro ar dalyvaus su chorais dainų šventėse? O gal kaip tik, jūsų nuomone, ateityje populiarioji muzika pasislėps į akademinės muzikos šešėlį?

4. Ar dalyvaujat komandiniuose protmūšiuose? Jei taip, kokiuose?

5. Jei jums artimas žmogus padovanotų gėlių puokštę su lyginiu skaičiumi gėlių – ar priimtumėte tai kaip įžeidimą?

Mano mėgstamiausia visos Atum trilogijos daina. Perkopijuoju jos trumpą analizę iš albumo komentaro:

Man baisiai patinka dainos atmosfera, kaip ji žemais tonais įsibėgėja įžangoje. Įžangoje iš esmės skamba fryginė dermė (G tonacijoje), o mano ausis iškart detektuoja fryginę dermę ir ją dievina. Išpildymas sintezu stojus pagrindinei dainos sekcijai absoliučiai nepakartojamas ir jis, kartu su karts nuo karto įstojančiomis gitaromis, sugeba nurungti monotoniją, kurią galėtų sukelti gan plokščia ritmo sekcija. Pagrindinės dainos sekcijos priedainio akordų progresija – visiškas gėris. Nors čia skamba ganėtinai paprasta IV-vii-V-ii-IV progresija E♭ mažorinėj tonacijoj, bet ji yra toks praskaidrėjimas po statiško dviejų akordų (I-IV) posmo. Ta progresija yra mano mėgstamiausias momentas visame albume, tai labai melodinga. 

Vertinimas: 10 balų.

Aš čia pateiksiu komentarą apie visą Atum trilogiją, nes aš ją traktuoju kaip vieną albumą.

Aš įsitikinau, kad aš visiškai kitaip įsivaizdavau visą Corgan'o galvoje verdančią košę. Arba tiesiog gerokai per mažai gyvenime esu girdėjęs Smashing Pumpkins muzikos, nes mane šis albumas visiškai nustebino. Aš išgirdau top40-uke dainą Beguiled ir užsikabinau už jos tūžmingo rifo, tad atėjau į Atum tikėdamasis solidų, piktai skambantį roko albumą. Gavau trijų veiksmų roko operą. Jau vien tai trenkė per stogą gerai. 

Antras trenkimas per stogą buvo tai, kiek šioje roko operoje skirtingų skambesių, kurių nebūčiau tikėjęsis iš Smashing Pumpkins. Gerai, Beguiled mane paruošė tokioms aštrioms roko dainoms kaip The Good in Goodbye, Steps In Time, Beyond The Vale (iš I veiksmo), Empires, Moss (iš II veiksmo), That Which Animates The Spirit, In Lieu of Failure bei Harmageddon (iš III veiksmo). Taip pat galbūt tikėjausi lengvesnio altroko dainų, tokio profilio kaip Butterfly Suite (I veiksme) ar Sojourner (III veiksme). Bet aš nesitikėjau išgirsti tiek daug elektronizuoto, sintezuoto roko, beveik balansuojančio ant synthpop'o ribos žanro. Ir jis šiame albume visiškai vyrauja, bet skirtingose dainose nuskamba vis kitaip, todėl šis albumas per savo banginišką 2 h 18 min trukmę visiškai neatsibosta. Tai čia buvo man trečias trenkimas per stogą, nes galvojau, kad padaryti įdomų >2 h trukmės albumą vargu ar fiziškai įmanoma. Pasirodo, įmanoma.

Be abejo, albumas dėl savo kosminės trukmės neišvengiamai turi silpnesnių vietų. Man, pavyzdžiui, I veiksmo pabaigoje esanti Hooray skamba komediškai kvailai. Night Waves (II veiksmas) galbūt persistengia su savo elektropopine natūra, tampa elektroninio roko šaržu, o ne rimtai priimtina daina. III veiksmą atidaranti siuita Sojourner galbūt buvo akivaizdžiausias bandymas į progroką, tačiau gan prisvilęs, dainos dalys skamba išbarstytos ir nesusietos. Bet tai tėra trys tokios ryškiai silpnos dainos, dar yra vidutiniokiškų dainų, bet krūva nuostabių momentų albume. I veiksme atidaranti Atum prikausto klausytoją savo epiškumu. Butterfly Suite ir The Good in Goodbye seka geromis pėdomis ir pasiūlo kokybišką melodingesnį ir sunkesnį (atitinkamai) skambesį. Steps In Time – bene mėgstamiausia I veiksmo daina, daug jėgos turintis sunkesnio roko smūgis. Panašiai traktuoju ir Beyond The Vale, tik pastaroji galbūt turi daugiau poproko jausenos (kažkiek neša į Muse, galbūt iš tolo gali priminti ir Imagine Dragons). II veiksme nustebina Empires ir Beguiled, kurios pagal sunkumą palygintina su Steps In Time.

Taip pat II veiksmas turi mano mėgstamiausią viso albumo dainą: Every Morning. Man baisiai patinka dainos atmosfera, kaip ji žemais tonais įsibėgėja įžangoje. Įžangoje iš esmės skamba fryginė dermė (G tonacijoje), o mano ausis iškart detektuoja fryginę dermę ir ją dievina. Išpildymas sintezu stojus pagrindinei dainos sekcijai absoliučiai nepakartojamas ir jis, kartu su karts nuo karto įstojančiomis gitaromis, sugeba nurungti monotoniją, kurią galėtų sukelti gan plokščia ritmo sekcija. Pagrindinės dainos sekcijos priedainio akordų progresija – visiškas gėris. Nors čia skamba ganėtinai paprasta IV-vii-V-ii-IV progresija E♭ mažorinėj tonacijoj, bet ji yra toks praskaidrėjimas po statiško dviejų akordų (I-IV) posmo. Ta progresija yra mano mėgstamiausias momentas visame albume, tai labai melodinga. 

III veiksme mano favoritas yra ekspresyvioji That Which Animates The Spirit, bet čia yra visa serija puikių dainų: tiek lengvesnė, sintezatoriaus daugiau turinti The Canary Trainer, tiek pakiliau skambanti Pacer, tiek sunkaus roko dvasios kupina In Lieu of Failure. Galbūt nesu visiškai patenkintas, kaip užsidaro visas albumas. Of Wings turi savyje truputį epiškumo, bet nesijaučia, jog uždėtų finalinį štrichą. Atum taip galingai atidarė albumą, tai norėtųsi kažkokios panašaus stiprumo kodos. Atrodytų, kad energinga ir pozityvi Spellbinding net būtų geresnis paskutinis kūrinukas.

Jei reiktų išrinkti, kuris veiksmas man labiausiai patinka: turbūt I, bet jie visi trys yra ganėtinai panašiai geros kokybės. 

Albumas tikrai vertas 9 balų. Jei ne už tai, kad viskas čia beveik nepriekaištinga, tai bent jau už pasiūlytą didelį gerų dainų kiekį bei už drąsa gaminant tokį grandiozinį ir visai pasisekusį albumą. Keistoka, kad kritikai į jį žiūri atsargiai, galbūt jų ankstesnė medžiaga tuomet dar geresnė, bet nepažįstu SP diskografijos. Matyt, teks ją patyrinėti...

Man tai šiuolaikiniai chartiniai popso ir repo hibridai ir visa niolikinių veikėjų mumble rap scena yra muzika stiprių nervų klausytojams. Man kartais pristinga nervų išklausyti 2,5 min trukmės dainą iki galo.

Viltės žemiau minėtas black metal'as palyginus tik gėlytės 

Einar Solberg (iš Leprous, prog rock/metal), Avenged Sevenfold (heavy metal) turėtų jau šiandien įkristi į Spotify

Ray Alder (iš Fates Warning, prog metal) – po savaitės, birželio 9 d.

Motorpsycho (progressive / psychedelic rock) ir Thy Catafalque (progressive / avant-garde metal) - po poros savaičių, birželio 16 d.

Shakti (ethnic fusion) – birželio 23 d., pirmas albumas po 45 metų pertraukos, vėl su pačiu John McLaughlin priešaky.

Soen (prog metal) – rugsėjo 1 d.

Roisin Murphy (electronica, pop) – rugsėjo 8 d. 

Peter Gabriel (art pop, rock) – kažkada metų pabaigoj, bet per artėjančią pilnatį (šį savaitgalį) turėtų pasirodyti jau šeštasis albumo singlas. 

Steven Wilson (prog / pop) – kažkada šiemet, tikėčiausi link metų pabaigos. 

dar krūva kitų (skaičiuot jau dešimtimis reiktų), bet paminėjau pačius laukiamiausius...

Iš šviežienų klausau:

1. The Ocean – Holocene (prog metal, 2023)

2. Sparks – The Girl Is Crying In Her Latte (art pop, 2023)

3. Redemption – I Am The Storm (prog metal, 2023)

4. Hawkwind – The Future Never Waits (space rock, 2023)

5. Yes – Mirror To The Sky (prog rock, 2023)

6. Gorillaz – Cracker Island (electropop, 2023)

Seniena kol kas sukasi tik viena:

7. The Alan Parsons Project – The Turn of a Friendly Card (prog rock / pop rock, 1980)

1-3. Gorillaz feat. Stevie Nicks – Oil

1-3. The Alan Parsons Project – May Be a Price To Pay

1-3. Sparks – We Go Dancing

4-8. Redemption – Turn It On Again (Genesis koveris)

4-8. Sparks – It's Sunny Today

4-8. Sparks – Take Me For A Ride

4-8. The Alan Parsons Project – Games People Play

4-8. Yes – One Second Is Enough

Lengvai klausomas, įvairovės kupinas albumas. Man užteko vienos kitos perklausos, kad atsirinkčiau, kas man šiame albume patinka, o kas – nepernelyg. Pirma gera naujiena yra tai, kad iš principo albume nieko neatmetu – blogų dainų nėra. Pavyzdžiui, Hippopotamus turėjo keletą mane erzinančių dainų, šičia tokių nebėra. Iš kitos pusės, mane labai nustebinusių dainų, kurios mane labai prikaustytų, irgi nėra. Nežinau, ar kažkas iš šio albumo man turi šansų užaugti iki Edith Piaf (Said It Better Than Me) ar bent jau One For The Ages bei iPhone (iš A Steady Drip, Drip, Drip) lygio. Tie albumai, nors turėjo silpnesnių dainų, turėjo ir labai stiprių dainų. Todėl man The Girl Is Crying In Her Latter neišsiveržia į priekį. Na, bent jau prieš A Steady Drip, Drip, Drip – nelabai. Bet galbūt truputį aukščiau Hippopotamus. 

Visgi, nors ir nėra absoliučių 10-ukų, yra trys dainos, kurios man yra 9-etai su pliusu ir galbūt po daugiau perklausų turi šansų tapti taip pat mylimomis kaip jau paminėtos dainos iš ankstesnių albumų. Tai We Go Dancing (eklektiškas orkestro pritarimas ir labai įsimintinas pianino lick'as), Take Me For A Ride (labai pompastiškai, bene miuzikliškai skambantis gabaliukas, kuris, kartu su tais gitaros rifais, numeta mintimis į Lil' Beethoven albumą), A Love Story (riebesnė elektronika būtent tai, ko šiame albume labai reikėjo). Mano problema su kitomis dainomis turbūt atsispindi tame, ką parašiau skliaustuose apie A Love Story – jos skamba kad ir įvairiai, bet gana švelniai, nešokiruoja pakankamai, todėl visame ekstravagantiškame Sparks'ų kontekste nuskamba truputį blankiai. Tiesa, titulinė daina šiek tiek pankuoja, The Mona Lisa's Packing turi malonios eklektikos sintezatorių aranžuotėje, It's Sunny Today chamber / baroque pop estetika irgi ganėtinai maloni ausiai, tai tikrai nėra taip, kad 11 iš 14 dainų esu linkęs nurašyti.

Albumui rašau 8-etą, tiek pat kiek ir ankstesniems dviem Sparks albumams.

Spjaudytis į Sparks pusę niekada neketinau, nors anksčiau teko pripažinti, kad jie man yra too quirky. Tas pasikeitė tuomet, kai išgirdau jų Tryouts For The Human Race ir po to visą No.1 in Heaven albumą. Tiksliai neatsimenu, kada šitas persilaužimas įvyko, galbūt kažkur apie 2015-uosius, kai turėjau tą fazę, kai vinguriavau po labiau pop/poproko vandenis. 

Tryouts For The Human Race turbūt vis dar yra mano mėgstamiausias Sparks gabaliukas, tačiau atradau ir daugybę kitų gėrių, nors Sparks labiau pažįstu dainomis nei albumais. No. 1 in Heaven bene vienintelis ankstyvesnis Sparks albumas, kurį žinau nuo A iki Z. Po to jau tik Lil' Beethoven ir naujieji albumai: Hippopotamus, A Steady Drip, Drip, Drip beigi šiandien perklausiau jų naujausią The Girl Is Crying In Her Latte. Lil' Beethoven yra nuostabus darbas, pastaruoju metu jį nominuočiau dar mėgstamesniu nei No.1 in Heaven, bet gal dėl to, kad No.1 in Heaven jau gan senokai girdėjau. Naujieji albumai man truputį vidutiniokiški, bet ten yra nuostabių dainų. Edith Piaf (Said It Better Than Me) turbūt visam laikui įsirašė tarp mėgstamiausių Sparks dainų. 

Galiausiai, pernai buvau Sparks koncerte Compensoje. Puikus pasirodymas, Mael'iai, būdami 70+ amžiaus veteranai, tame koncerte atidavė daugiau energijos ir širdies nei daugelis kitų jaunesnių grupių. 

Nežinau, kodėl aš vis dar ateinu su kažkokiais aukštesniais lūkesčiais į naują Yes albumą. Paskutinis geras Yes albumas buvo Magnification, nuo tada regresija žemyn. Tiesa, The Quest buvo kiek geresnis albumas nei Heaven & Earth ir galbūt dėl to tikėjausi, kad Mirror To The Sky bus dar geresnis nei The Quest. Ilgesnės kompozicijos nuteikė pernelyg optimistiškai. Ir po visai solidaus kiekio perklausų nusprendžiau, kad šitas albumas nepasiekia net The Quest lygio. Paskutiniu metu Jethro Tull ir Yes eina išilgai su naujais albumais, bet Jethro Tull pasiūlo visa galva aukštesne kompozicijų kokybę. 

Aišku, reikia pasakyti ir gerų dalykų apie šį albumą. Visų pirma, Steve Howe gitaravimas tikrai ryškus ir smagus šiame albume. Kompozicijos nėra pernelyg paprastos, nėra pernelyg sudėtingos, albumas neskamba nei pigiai, nei perkrautai (pastarasis atvejis dažnas Yes muzikai, aš dėl šitos priežasties vis dar nepakeliu albumo Tormato). Orkestro indėlis labai vykęs, primena Magnification muziką. Ypač dainoje Mirror To The Sky, kuri ir šiaip yra didžioji albumo žvaigždė – labai melodingas, labai gerai išpildytas 14 minučių opusas. Galbūt nėra toks kvapą gniaužiantis šmotas kaip 70-ųjų Yes kūriniai, tačiau bandymas tikrai vykęs.

Bet toliau jau sunku rasti gerų dalykų ir tenka pradėti kritiką: Howe vokalo albume daug ir aš jo nemėgstu, jis nėra labai melodingas ir skamba negyvai. Man sočiai Davison'o, kuris galbūt nėra Anderson'as, tačiau bent jau yra geras vokalistas. Sherwood'o boso skambesys atpažįstamas, įprastom aplinkybėm būtų pagirtinas, bet manau, kad Squire'o boso galia yra būtent tai, kas suteikdavo Yes'ų gana amorfiškai muzikai stiprų pamatą ir groove'ą. Tiek The Quest, tiek šio albumo skambesys vietomis gana efemeriškas, sklandantis ore ir taip iki galo ausys už jo nežkliuva. Ir galbūt todėl man dauguma albumo dainų tiesiog eina ir praeina. Schellen'o būgnavimas mane užgauna irgi tik labai protarpiais, atrodytų, kad White'o perkusija man irgi palikdavo ryškesnį įspūdį. Tai ta neužtikrinta ritmo sekcija nepabrėžia to, kas galbūt dainose galėtų būti įdomu, ir dėl to ypač prisvila ilgesnės kompozicijos, kurios yra tas pats nuobodys, tik padaugintas iš dviejų ar trijų. 

Albumui rašau nestiprų 7-etą. Prie titulinės dainos dar grįšiu, bet ar prie kitų – nemanau 

Vienas iš tų atvejų, kai albumas gauna didžiulį kritikų įvertinimą ir aš kritikams galiu nebent antrinti. Metacritic išvestas vidurkis šiam albumui yra 89/100 – didžiausias Jessie Ware karjeroje, ir apie tokį įvertinimą svajoja net didžiausios pasaulinės žvaigždės. Aš pats asmeniškai galiu lyginti tik su What's Your Pleasure?, nes ankstesnių negirdėjau. What's Your Pleasure? turėjo potencialo, dainos buvo kokybiškos, bet neturėjo kabliuko, truputį stokojo dvasios. Todėl aš tą albumą vertinau lygiai taip pat, koks ir jo Metacritic vidurkis: 84/100 (kas music.lt atitinka stiprų 8-etą). 

That! Feels Good! albumu Jessie Ware ištaisė praktiškai visas klaidas, kurios buvo paliktos ankstesniame albume. Visų pirma, albume nėra nė vienos silpnos dainos. Net man mažiausiai patinkanti Hello Love yra labai solidi daina. Aš net myliu tą momentą antroje dainos pusėje, kur pagrindinė melodija moduliuoja per toną žemyn. Įprastai nekenčiu moduliacijų aukštyn, bet moduliacijos žemyn yra gana nuvertintas įrankis, o dar kai jį padaro taip profesionaliai kaip šiame albume esantys muzikantai, tai skamba išvis nuostabiai. Visas albumas turi džiazinio vingrumo, kuris išlaiko dainas įdomias, bet taip pat ir fankiško groove'o, o pačios melodijos dėl to neskamba popsiškai. Ritmine prasme yra nemažai disko muzikai būdingų motyvų, todėl šis albumas savotiškai skamba kaip dalykas, kurį būtų padariusi grupė Chic savo aukso amžiuje, jeigu tik tas amžius būtų 2023-ieji. Bendrai albumo estetika man taip pat primena Roisin Murphy paskutinį darbą Roisin Machine, bet galbūt Jessie Ware padarė panašų dalyką dar kokybiškiau.

Mano mėgstamiausia daina albume yra These Lips. Dievinu, kai albumą uždaro ne perdėtai pompastiška, o tiesiog stipri, gerai sudėliota, melodinga daina, kuri, beje, turi labai vežančią boso liniją (vėlgi, primena 8-ojo dešimtmečio pabaigos disko sceną). Taip pat man patinka Freak Me Now acid house'iškas braižas, Beautiful People smagumas, Begin Again sofistikuota aranžuotė. Free Yourself yra taip pat puikus singlas iš šio albumo. 

Jau numačiau savo vertinimą šimtabalėje sistemoje: 92/100. Taigi, vertinu net dar geriau nei Metacritic'o vidurkis, bet tendencingai sutinku su kritikais. Ir šimtabalėj sistemoj tokį aukštą balą iš manęs gauna retas albumas, todėl į music'o sistemą konvertuodamas turiu jam įrašyti 10-uką. Stipri paraiška į metų albumų topo viršūnėlę.

Birželis nusimato darbingas, nepanašu, kad bus laiko kitiems planams. Liepos vidurys-rugpjūčio pradžia galbūt bus laisvesnis periodas, bet nežinau, kažkokių keliavimų kol kas neplanuoju. O po to rugpjūčio antroj pusėj dalyvausiu Nacionalinės moksleivių akademijos vasaros sesijoje, prie kurios organizavimo jau n metų prisidedu. Tokia ta vasara. Jau net artėjant jai atrodo, kad ji bus grėsminga trumpa, tai man net baisu darosi. Anksčiau bent jau iš pradžių galvodavai, kad vasarą bus laiko, ir tik po to suprasdavai, kad vasara jau baigėsi.  

Man tai Rita Ora 

Iki pat šių dienų Eliminator man išliko vienu mėgstamiausių grupės darbų. Netgi išgyvenus fazę, kai rūpėjo progrokas ir nurašinėjau ZZ Top už jų muzikos paprastumą, ypač šiame albume, visgi pasiilgau šio albumo ir prie jo grįžau, kaip ir prie daugelio kitų ZZ Top darbų. Manęs muzikos simplifikavimas nebedirgina, šis albumas žaidžia „ant“ rifų ir specifinio, gana unikalaus skambesio (gal net galima sakyti ir drąsesnį žodį – atmosferos). Šitas albumas turi vienas nuostabiausių instrumentinių dalių visame ZZ Top repertuare, kaip Sharp Dressed Man gitaros solo (abi, tiesą sakant, bet ypač esanti pabaigoje), I Need You Tonight gitaros solo, Thug boso improvizacija ir pan. Tai nėra komplikuota muzika, tai tiesiog bliuzinis solavimas virš labai paprastos akordų sekos, bet tai puikiai veikia. 

Visgi pastebėjau, kad jau daug metų man neberūpi trys paskutinės albumo dainos: Dirty Dog, If I Could Only Flag Her Down ir Bad Girl. Man šios dainos yra ganėtinai antrarūšės, jos neturi ir tokio įstringančio rifo ar priedainio, jos dar labiau stokoja įdomių instrumentalų. Jei Eliminator susidėtų iš pirmų 8 dainų, tai galimai būtų tarp mėgstamiausių visų laikų roko muzikos albumų, nes jos eina flawlessly. Ir kiekvieną kartą mano favoritas albume keičiasi. Aišku, albumą atradau per Sharp Dressed Man, bene didžiausią įtaką mano gyvenime padariusią roko muzikos dainą. Bet po to turėjau fazę, kai Gimme All Your Lovin' buvo mėgstamiausia. Po to kelis metus neigiau šį albumą, bet kai sugrįžau, mano naujas favoritas buvo be galo nuostabi bliuzinė baladė I Need You Tonight. Dar vėliau – trumpoji, bet efektingoji I Got The Six buvo mano favoritas. Dabar mano favoritas tikriausiai būtų Gibbons'o (!) bosu persmelkta Thug. Bet visos minėtos dainos rikiuojasi tiesiai už nugaros. 

Bet kad ir koks monumentalus mano melomaniškai biografijai būtų šis albumas, negaliu ignoruoti to fakto, kad man neberūpi tos paskutinės trys dainos, todėl albumo negaliu vertinti maksimaliu balu. Apsistoju ties stipriu 9-etu visgi. 

Nors apie Everything But The Girl kūrybą žinau vos šiek tiek daugiau nei vidutinis klausytojas (o vidutinis klausytojas žino tik didžiausią hitą Missing), bet sužinojęs, kad po 24 metų jie išleidžia albumą, laukiau ir norėjau perklausyti. Klausiau nemažai. Tai solidus, bet savotiškai saugus albumas. Visgi simpatiškas, man patinka lengva jo atmosfera su downtempiniais motyvais. Vietomis ji tokia rami, kad primena mano mėgstamą 2020-ųjų Ulver darbą Flowers of Evil (ypač kur ryškesnis sintezas, kaip dainoje No One Knows We're Dancing). O pačiais melancholiškiausiais momentais mintimis nuneša į Nick Cave & The Bad Seeds albumą Skeleton Tree (ypač dainoje Interior Space). Man labai apeliuoja toks atmosferinis aspektas, mėgaujuosi visoje albumo trukmėje.

Kuo nesimėgauju, tai tuo, kad dainos skamba ganėtinai panašiai ir joms sunku išsiskirti vienoms iš kitų. Kai kurias lengva asocijuoti su kažkuo: kaip ir minėjau, Interior Space labai erdvi, No One Knows We're Dancing turi saldų sintezą, Nothing Left To Lose – intensyviausia, Caution To The Wind – klasišką house'o ritmą turintis gabaliukas. Bet kitka pradeda lietis tarpusavyje: Time And Time Again, Lost, Forever, Karaoke – man jos visos keturios ganėtinai panašios kokybe ir charakteriu dainos. When You Mess Up išsiskiria savo efektais, kurie man kelia erzelį – vienintelė mažiau patinkanti daina albume, kad ir ji turi savo charakterį. Galbūt Tracey Thorn vokalas manęs neveža, jis truputį plokščias. Aišku, ji niekada nereiškė didelių vokalinių ambicijų, tuo labiau, kad ir šiam muzikos stiliui netinka, bet jaunystėje jos balsas turėjo daugiau spalvingumo nei dabar.  

Mano mėgstamiausios dainos: Nothing Left To Lose, Caution To The Wind, Interior Space. Balas šiam albumui: 8-etas.

Praklausiau šio albumo turbūt keliolika kartų. Nu neužkabino niekaip. Esu girdėjęs atsiliepimų, kad tai geresnis albumas nei The Zealot Gene, bet aš nesutinku. The Zealot Gene buvo įvairesnis, buvo nemažai dainų, kurios skamba charakteringai ir užkabinančiai. Čia gal vietomis irgi charakterio yra, bet, matyt, muzikaliai neišryškinti dainų gėriai. Šis albumas turi daug fleitos, tačiau kai kurių dainų natūra ganėtinai sunki, joms, atrodytų, geriau tiktų gitaros soluotė negu fleitos. Bet reikia pripažinti, kad fleita yra šio albumo žvaigždė. Kita vertus, labai trūksta klavišų indėlio, dėl ko aranžuotės skamba plokščiai. Turbūt čia yra esminė priežastis, dėl ko dainos taip išblunka. Arba kitur klavišai groja ne visai tą, ką norėtum girdėti. Allfather – viena sunkesnių dainų albume, įsivaizduoju, kaip ji grėsmingai skambėtų, jei Jethro Tull ją būtų sugroję 8-ajame dešimtmetyje. Bet 2023-iaisiais jos posme atsiranda saldus sintezas. Nu netinka. Dar galvoju, kad dainos visai trumpos, bet turinčios daugokai teksto – Ian Anderson vokalas jau nebe tas, tai vietoj to norėčiau girdėti arba instrumentaliai labiau išplėtotas dainas, arba tokios pačios trukmės, bet su neilgu tekstu. Skirtingų posmų/priedainių buvimas vienoje trumpoje dainoje tikrai apsunkina jų išryškėjimą.

Man net sunku išsirinkti mėgstamą dainą, man jos visos neblogos, bet kad vertinčiau labai gerai, irgi nėra. Galbūt Trickster (And The Mistletoe) stiprus folko prieskonis mane paperka labiausiai, nuotaikingiausia daina visame albume. Wolf Unchained turi turbūt įtikinamiausią gitaros ir fleitos sinergiją, kuri padaro dainą sunkią ir įsikertančią. Bet net ir šioje dainoje sintezo linijos skamba silpnokai. Ir šie du paminėti favoritai yra myliomis atsilikę nuo tokių dainų iš The Zealot Gene kaip Mrs Tibbets arba Barren Beth, Wild Desert John. Šiose dainose gitara buvo sunki ten, kur jai reikėjo būti sunkiai, sintezai gerai papildydavo atmosferą, o melodingos vietos labai gerai atsiskleisdavo tarp tų sunkesnių momentų. Nieko panašaus šiame albume negirdžiu. The Zealot Gene iš manęs gavo 9-etą, tai RokFlote nenusipelnė daugiau 8. Ir tas 8-etas visai silpnas, ant paribės su 7.  

1. Elton John 7

2. Pete Townshend 16 

3. Paul McCartney 17 

4. Mick Jaggeris 15

5. Davidas Gilmouras 16

6. Ozzy Osbourne 15

7. Chris Norman 11 Kill

8. Ray Davies 15

9. Justin Hayward 16

10. Roger Hodgson 14 Save

11. Cliff Richard 11 

12. Rod Stewart 15

13. Phil Collins 15

14. Barry Gibb 16 

15. Richard Carpenter 13 

16. Tina Turner 15

17. Diana Ross 16

18. Bonnie Tyler 16

19. Jon Anderson 15

20. Ian Anderson 16 

The Isley Brothers varo nuo 1954-ųjų vis dar. Aišku, tik du broliai, bet dar pernai išleido šviežios muzikos albumą (kad ir kokybe niekaip neprilygstantį jų klasikai). Tai jau beveik 70 metų. 64 metai nuo debiutinio albumo. 

Na, dabar kyla mažai klausimų – progrokas. Nebegaliu psichodelikos laikyti tokiame pačiame aukštyje, per pastaruosius 10 metų mažai laiko investavau į psichodelinės muzikos tyrinėjimą. Tuo tarpu progroko grojaraštis išplatėjo eksponentiškai ir net nesiruošiu sustoti. 

Tiesa, alternatyvos nebeignoruoju taip smarkiai kaip anksčiau, bet vis tiek ji pasmerkta likti paskutinėje vietoje iš šių trijų pasiūlymų. 

Vis dar Britanija, be konkurencijos. Mano mėgstamiausių grupių dešimtukas turbūt būtų sudarytas iš Britų salyno ir Skandinavijos grupių. Vienintelės dvi grupės, kurios galėtų pretenduoti į mano top10, ir yra iš JAV – tai Dream Theater ir Fates Warning. 

JAV vyko daug muzikinių revoliucijų: 5-ajame dešimtmetyje iš afroamerikietiškos tradicijos užgimė džiazas, vėliau, 6-ajame dešimtmetyje, šovė rokenrolas. 7-ajame – hipių revoliucija. Bet 8-ajame dešimtmetyje JAV užstrigo su revoliucijomis, o man 8-asis dešimtmetis yra pats svarbiausias. Po to jau sekė hiphopo atsiradimas 9-ajame dešimtmetyje, grunge'as 9-ojo antroj pusėj, bet šitie du man ne tokie reikšmingi. Ypač žinant, kad abu žanrai smego žemėn gana greitai. Na, hiphopas vis dar egzistuoja, bet labai jau išsigimusia, labai nuo originalo nukrypusia forma. O dabar Amerikos liaudis, atrodo, visiškai pasitenkina nykiais kantri pop atlikėjais. 

Tuo tarpu D. Britanija labai greitai perėmė psichodelinį roką į savo vadžias, jiems labai pasisekė, kad pas juos užgimė britpopo karta, kurios vėliavnešiai, aišku, buvo bitlai, tačiau nereikia pamiršti ir daugybės kitų svarbių to laikmečio Britanijos grupių. Svarbiausios, mano galva, būtų The Kinks ir Yardbirds. Yardbirds tapo britiško hardroko ir bliuzroko lopšiu (nors patys šių stilių dar ir nepraktikavo), o The Kinks išvystė unikalų, grynai britišką intelektualaus klasikinio roko žanrą. Turbūt būtų teisinga šalia The Kinks minėti ir The Who. Taip pat Britanijoje prasidėjo man asmeniškai svarbiausia revoliucija – progroko revoliucija. Galbūt kažkas sakys, kad The Beach Boys ir Pet Sounds arba Zappos Mothers of Invention davė pradžią prog'ui, bet aš taip nemanau. The Moody Blues ir The Beatles buvo daug arčiau progroko ištakų. Svarbios proto-prog'o grupės The Nice, Procol Harum – britiškos. Ir galiausiai didįjį šūvį iššovę King Crimson – taip pat britai. Galiausiai, panko revoliucija, kuri Britanijoje, mano galva, buvo sėkmingesnė negu Amerikoje. Nors galbūt man, iš europiečio pozicijų, taip atrodo, kad Sex Pistols, The Clash, The Damned indėlis į bendrą muzikos istorijos paveikslą įsipaišo ryškiau nei Ramones ar New York Dolls. Post-punk'as irgi ryškesnis Britanijoje, ypač turint omenyje Joy Division, Buzzcocks, Siouxsie & The Banshees, The Cure ir kt.

Ir dabar, mano galva, Britanijoje randasi daug įdomesnės, originalesnės grupės, nepriklausomai nuo muzikos žanro. Amerikos topuose esanti muzika labai formulinė, ji praradus bet kokį charakterį mano akyse.

8/10. Universalesnis muzikinis skonis nei mano. Bet randu daugiau nei norėčiau šiuolaikinių grupių ar atlikėjų (daugiausiai liečia roko muziką), kurių nelaikau įdomiomis. 

1. Elton John 9

2. Pete Townshend 16 

3. Paul McCartney 16

4. Mick Jaggeris 15

5. Davidas Gilmouras 16

6. Ozzy Osbourne 15

7. Chris Norman 13

8. Ray Davies 15

9. Justin Hayward 15

10. Roger Hodgson 15

11. Cliff Richard 11 

12. Rod Stewart 15

13. Phil Collins 15

14. Barry Gibb 16 

15. Richard Carpenter 13 Kill

16. Tina Turner 15

17. Diana Ross 16

18. Bonnie Tyler 16

19. Jon Anderson 15

20. Ian Anderson 16 Save

Aš turiu porą pravardžių nukalęs savo bakalauro studijų dėstytojams:

1. XVIII a. iškasena – čia vienas toks dėdulė, kuriam jau buvo arti 70-ies, bet iš išvaizdos atrodė gerokai seniau, o ir savo paskaitas vedė ekstra konservatyviu metodu – tiesiog skaitė savo konspektą kaip kokį diktantą ir mes persirašinėdavom. Tai tikrai dvelkia 18 amžiumi, jei ne seniau.

2. Juodoji materija – viena truputį gotiškos išvaizdos dėstytoja (gan tamsi apranga, tamsūs plaukai, daug tušo). Bet išvaizda yra tik priedas, tikroji priežastis yra jos kiaurai skrodžiantis žvilgsnis ir visiškai be emocijų mina, kai pas ją nueidavau apsiginti laboratorinį darbą. Tikrai nyku ir gal net kiek kraupu pasidaro vien su ja bandant užmegzti dialogą ar akių kontaktą.

Dar apie vieną dėstytoją sakydavau, kad ji kaip skalbenkė – panašiai kaip skalbimo mašina padaro 1000 sūkių per minutę, tai ji pasako 1000 žodžių per minutę, kai įsijaučia 

Paprieštarausiu jaunam sau. Jau senokai esu už mirties bausmę. Patirtis rodo, kad kai kuriuos nusikaltėlius reabilituoti iki tokio lygio, kad jie neštų naudą visuomenei, neįmanoma. O mirties bausmės nebuvimas gali būti grįstas tik prielaida, kad visi gali per gyvenimą pasitaisyti. Aš galbūt mąstau ciniškai, bet pragmatiškai: kam reikalingas valstybės išlaikytinis, jeigu yra lygiai nulis vilčių iš jo gauti naudos?

Seniau savo prieštaringumą argumentavau tuo, kad nebūtų kam atlikti mirties bausmės. Bet pritariu Stripped, juk civilizuotose šalyse, kur įteisinta eutanazija (dar vienas dalykas, ko Lietuvai trūksta), kažkas nuolatos ją atlieka už pinigus. Tai čia būtų labai panašu. 

Aišku, problema su mirties bausme yra ta, kad teisėsauga nedirba nepriekaištinga ir tikrai gali nutikti taip, kad negrįžtama bausmė bus atlikta nekaltam žmogui. Todėl turime turėti stiprią teisėsaugą ir mirties bausmę skirti tik už sunkius nusikaltimus, įrodytus nepaneigiamais įkalčiais.