„Cure“ ir Cave Kalnų parke (2026)

Nuotykis prasideda. Sostinė yra sostinė, ir ji yra didelė, todėl pasiklysti yra lengva, jeigu gerai nepažįsti miesto. Nesakau, kad pasiklydau. Aš? Nee… aš specialiai, einu patyrinėti, leidžiuosi į nuotykius…

Pradžioje neatvažiavo autobusas ar troleibusas, kuris galvojau, kad nuveš mane. Tada susiradau kitą, kitoje stotelėje. Ir pasisekė, kaip jis kaip tik atvažiavo tiesiai man prie kojų. Kalnų parkas turi kelis skirtingus priėjimus. Ir šį kartą, iš nežinojimo, atvykau iš kitos pusės, kur ir buvo nedidelis nuotykis. Koks čia nuotykis, sakysit. Man – nuotykis. Eini ten, kur rodo žemėlapis. Tik žemėlapis ne visada parodo patį geriausią kelią.

Kai išlipau stotelėje, einant per perėją, ten sutikau savo palydovus, o einant ta pačia kryptimi tapo aišku, kad visi traukiam ten pat (buvo galima suprasti iš karto, kur dar?) Pasirodo, ir jie nelabai prisiminė, kur tiksliai eiti, tad galiausiai susivienijome ieškoti kelio kartu. Vyriškis vedė, mes dvi ėjome paskui. O tas kelias pasirodė esantis baisiai šlaitas, tad ėjimas tapo dar ir iššūkiu nenusiridenti. Aišku, galiausiai vis tiek turėjau užlipti ant nematomos banano žievės, ir slystelėti. Bet taip ir turėjo būti, tyčia taip padariau.

Galiausiai išėjome į vietą, kur viskas tapo aišku ir liko tik užlipti laiptais, kurie tapo dar vienu iššūkiu, privertę dar kartą suvokti kaip reikia dažniau judintis. Padūsavus kartu su palydove, išsiskirstėme. Tada liko ieškoti kur čia eiti toliau. Dar su keliomis moterimis trumpam pasiaiškinome, kur eiti, žvelgiant į rodykles, ir vėl pirmyn. 

Privalau paminėti apšildytojus, nors šią atkarpą rašau jau po viso įrašo parašymo.

Kai pamačiau, kas apšildys, pamaniau, tai bus triguba dozė geros muzikos. Beveik taip ir buvo. Esmė ta, kad „Katarsio“ beveik nespėjau išgirsti, kai atėjus dar visu kūnu žliaugė prakaitas po įtempto kopinėjimo ir man labiausiai rūpėjo atgauti kvapą su alumi. Išgirdau tik paskutines dainas ir jie man net nesuskambėjo gerai, kažkodėl. Turbūt dėl to, kad nespėjau įsijausti ir gal dėl to, kad jų paskutinioji kūryba man labiau tiktų kokio vėlesnio vakaro klausymuisi, o ne 19 val. vakaro, kai dar aplinkui šnara besirenkantys žmonės.

Alinos Orlovos išklausiau viską, ir jos naujausias albumas buvo mane suintrigavęs. „Širdys ir Strėlės“ man labai patinkantis kūrinys. Bet kaip visas pasirodymas, man jis buvo tai įtraukiantis, tai prarandantis mano dėmesį. Jos dainos yra pilnos minimalizmo, bet tame minimalizme slepiasi gylis. Gal vėlgi, tiktų dar vėlesniam vakarui. Visgi tai nakties atvirukai.

Koncertas, jau dabar pareflektavus po ilgesnio laiko, man tapo vienu mieliausių širdžiai, ir brangiausių (ne kainos prasme). Nežinau kokie buvo lūkesčiai, bet juos visus pranoko. 

Setlist’as man buvo netikėtai ilgas. Grupei išėjus ir vėl sugrįžus jie pagrojo ne kelias dainas, bet vos ne atskiro koncerto vertės dainų atkarpą. Pamaniau, kad jie labai protingai jį sudėliojo, sugrodami energingesnes dainas gale, kai publikai reikėjo pasijudinti, kad nesušaltų vėlų vakarą. Ypač man to reikėjo, kai aš buvau su skylėtu megztiniu. Kai užgrojo „Friday I’m in Love“ publika pradėjo po truputi stotis iš savo vietų, ir nuo tada nebebuvo galima sėstis atgal, ir tai buvo geras dalykas.

Tai buvo tikrai puikus setlist‘as, apskritai. Grupė sugrojo visus pagrindinius hitus, bet įmetė ir mažiau grojamas, ar ne taip plačiai žinomas dainas, kurios galėjo ir nustebinti. Nepasakyčiau, kad būčiau kažką atradusi naujo. 

Bet maloniausia buvo išgirsti kai kuriuos kūrinius, kaip „Fascination Street“, „A Forest“, „From The Edge Of The Deep Green Sea“. 

Iš sentimentalių dainų „Lovesong“ pavyko prasčiausiai išgirsti, nors įraše ji visada man būdavo itin efektyvi, bet „Friday I’m in Love“, „Just Like Heaven“ ir „Pictures of You“ suskambo ir palietė. 

Mažiau patiko „Burn“, kuri parašyta „The Crow“ garso takeliui, nuo kada turbūt ir įsisukau į „The Cure“ muziką, ir kuri visad atrodė vienas silpnesnių kūrinių. 

Šiokie tokie atradimai buvo „Push“ ir „Wrong Number“. 

Dar vienas momentas buvo kai pasižiūrėjau žemyn ir ant savęs pamačiau vorą. Tada pagalvojau, no way jie nesugros „Lullaby“, vienos mano mėgstamiausių jų dainų nuo seno, bet man labai pasisekė, kad kai jie vėl išėjo į sceną, būtent ši daina ir nuskambėjo. 

Nick Cave koncerte, tiksliau, jo ilgo laukimo metu, mus greitomis pašventino epizodiškas lietuviškas vasariškas lietus, kuris privertė mane šiek tiek (iš tikro ne šiek tiek) pašalti. Atvykimas buvo gerokai sklandesnis, nes jau susizgribau, kad patekimas į Kalnų parką yra gerokai paprastesnis, nei iš pradžių atrodė.

Taigi, viskas buvo sklandu, tik nesitikėjau to ilgo laukimo be apšildymo, ir net jokios paleistos muzikos, apart tylaus ambiento. Gal buvo kažkur pranešta, kad koncertas prasidės vėliau, ir aš, aišku, nežinojau. Bet žinojau iš anksto, kad koncertas išpirks to laukimo kančias. Galiausiai tie, kurie laukė fanų zonoje, ten jau stoviniavo gerokai anksčiau nei aš atėjau, taigi jie iškentėjo dar ilgiau. Aš nutūpiau patogioje ir jau pažįstamoje man vietoje ir šalia laiptų. Gerai, nes galima greičiau ištrūkti atgal, bet blogai, nes nuolat vaikščiojantys žmonės gadino koncerto patirtį.

Palaukus pusantros valandos, žmonių jau buvo susirinkę gerokai daugiau, ir jie, rodos, pradėjo plūsti tik dar labiau, kol galiausiai atrodė, kaip Nick Cave pats pasakė, kad jų ten milijonas. Jei lyginant su „The Cure“, negaliu pasakyti, ar atrodė daugiau, ar panašiai. 

Bet publikos atrodė gan skirtingos. „The Cure“ išties buvo netikėtai daug jaunimo, ir turiu omeny, kaip atrodo iš pažiūros, mokyklinio amžiaus. O „Nick Cave and The Bad Seeds“ aplankė daugiau vyresnio amžiaus žmonių, kur net ir aš jaučiausi gan jauna.

Lyginant setlist‘us, tai Nick Cave pasirodymas prasidėjo nuo labai energingų numerių, kur jis iškart prisiartino prie publikos, atlikinėjo spyrius į šoną, ir netgi lipo ant publikos, tiesiogine to žodžio prasme. 

Tačiau tai buvo tik pirmosios įžanginės dainos – „Get Ready for Love“, „From Her to Eternity“, „Long Train-Suffering“. „From Her to Eternity“ turbūt buvo mano mėgstamiausias vakaro numeris, nes šioji daina man kelia didelį įspūdį, o girdėti ir matyti jos atlikimą gyvai man yra neįkainojama patirtis; visiškai hipnotizuojantis numeris. 

Toliau praktiškai visada sekė liūdnos, melancholiškos dainos, mums, melancholijos žmonėms, kaip Nick‘as mus pavadino. 

Bet vakaras nebuvo liūdnas, nes Nick‘as visą laiką juokavo, taip, kad publikos juokas priminė kokį stand-up’o vakarą. Nick’as labai daug bendravo su publika, vyko labai daug artimo kontakto ir rankų laikymo. Nežinau, ar jis visada toks būna koncertuose, bet man tai pasirodė labai įdomi savybė. 

Vėlgi, jei lyginant su „The Cure“, tai Robert Smith buvo ne itin kalbus ar kontaktuojantis. Galima sakyti, taip pasireiškė gryni ekstravertiškumo ir intravertiškumo pavyzdžiai ir jų kontrastai. 

„The Cure“ koncertas, atvirkščiai, prasidėjo nuo vieno melancholiškiausių kūrinių, kurį galima parinkti pradžiai – „Alone“, o pasibaigė energingesnėmis dainomis.

Manau, vis dėlto didžiausią įspūdį man paliko kūrinys „Hollywood“, prieš kurį Nick’as ir įspėjo, kad tai ilgas kūrinys. Ir vienas mano mėgstamiausių iš paskutiniųjų albumų kūrybos. Gyvai jis lygiai taip pat man gniaužė kvapą, privertė suklusti, ir visiškai įtraukė, kaip ir klausantis albume, tik gyvo atlikimo įspūdis yra sustiprintas, tarsi per padidinamąjį stiklą. Staigmena buvo tai, kad dainos žodžiai buvo išversti į lietuvių kalbą, rodomi ekrane. 

Įspūdį paliekantis numeris buvo ir „Henry Lee“ atlikimas su stipria vokaliste Janet Ramus iš pritariamųjų, kuri atliko numerį kartu su Nick’u. Jos balsas įnešė dar tokios papildomos galios ir spalvos.

Dar patiko „Jubilee Street“ ir „The Mercy Seat“.

Patiko ir kiti, anksčiau mažiau mano įvertinti kūriniai, kaip „Joy“, „Cinnamon Horses“, „Bright Horses“, kurie gal nepasižymi kokiomis nors įsimintinomis melodijomis, tačiau jie gyvena istorijų pasakojimu (kas yra kiekviena „Nick Cave and the Bad Seeds“ daina) ir tos istorijos yra tai, kas įsimena ir paliečia jų kūryboje. 

Manau, man koncertas būtų kiek geresnė patirtis, jei būtų kokioje nors uždaresnėje aplinkoje, gal net su mažiau žmonių. Kad primintų jausmą, kai klausaisi tų melancholiškų dainų pats vienas su savimi, savo kambaryje. 

Tačiau, turint omenyje, kad tai turėjo būti atviras, su daugybe žmonių pasirodymas, tai turėjo būti šou, kurį Nick’as su grupe ir kūrė savo geriausiu pajėgumu. Tik tai buvo visiškai tikras, velniškai nuoširdus ir nedirbtinas šou.

Galiausiai vakarą-naktį užbaigiau su apsilankymu bare, apie kurį galėčiau irgi parašyti atsiliepimą, bet tiek jau to. Jame ramiai pasisėdėjau. 

Bet pirmiausia mane iš karto, vos atėjau, ėmė kviesti prisidėti prie stalo futbolo sužaidimo, tad neatsisakiau. Pažaidėme su vaikinais. Jie, aišku, buvo jau profai, kurių vienas iš pradžių dar gal ramiau žaidė dėl manęs, bet į galą jau nepaliko jokių šansų ir sudirbo mane. Vardų, aišku, nepamenu, bet draugiški žmonės buvo. 

O toliau iki aušros visą laiką praleidau būtent rašant šiuos žodžius.