Fack it...

Fack it. Everythin'.Niekada nesusimąstai kiek turi blogo, kol kitas akivaizdžiai tau sakydamas komplimentus to neatskleidžia.Kad ir kaip ten bebūtų-esi koks esi, renkiesi kokiam būti, gal prisitaikai, gal kažką bandai keisti, bet vis vien esi toks, koks turi būti.O filosojia tokia, kad kiekvienas prikištas žodis sukuria iliuziją, kurioje atgyja vaizdiniai, kuriuose daug melo, išdavystės, skausmo, ašarų, vardų, kurie išlieka amžiams neigiami, bet ar kas nors paklausė?Ne.Tai tik nesusipratimas. Nežinojimas kur eiti. Abejojimas ir pasimetimas tarp to kas tikra. Ar tikrai?Nemanau. Tai įrodymas, kad kažkas trukdo tikėt.Suklumpi ir nebežinai ar įstengsi atsistoti. Šliauži ir jauti kaip ant asfalto lieka sūrios kraujo žymės.Jos turėjo visą tave, o jai neliko nieko. Jos turėjo visą pasaulį savo rankose, viską ką turi geriausio, o ji neturėjo nė lašelio. Ji tebuvo ji.Eilinį kartą gavusi šlapiu skuduru per veidą iš svetimo pulko žmonių, ne iš tavęs, kas būtų buvę švelniau."Svarbiausia-pasitikėjimas.Pasitikėjimas-pagrindas"...nėra pagrindo?O gal ne tai svarbiausia? O kas dabar svarbu?Kvėpuoti? Jausti kraujo skonį burnoje? Ar tiesiog užsimerkti ir tapti tuo kuo neesi?..Bet juk gyvenimas per trumpas, kad būtum kažkuo kitu.Ir vėl tas pats kartumo skonis, vidaus drebulys ir šaltis, linkiu tau jo niekada nepajaust, darlin'.