Istorija apie fabriką, kuris suš*ko visą pasaulį

Paradoksas: galvą reikia laužyti, kada reikia minčių, o kada jų nereikia, ateina jos savaime. Kuo daugiau pažįstu gyvenimą, tuo man labiau atrodo, kad jis sudarytas iš galybės paradoksų, kurie yra visa ko variklis.

Tfu, bl... Cukraus per daug. Žinot, ir su atostogom taip būna. Kai jau nuobodybė pasiekia aukščiausią tašką, ji sugadina visą atostogų mišrainę, kuriai tinginiavimas turėtų būti paskutinėje vietoje. Bet vis dėlto, aš iš tokių, kuriems labai sunkiai įtikimas "pailsėsiu kai numirsiu" dėsnis. Taip. Keptas tinginio pyragas. Pageidauju daugiau sausainio - skaniau...

Spjaudausi liūdėsiu ir bėdomis. Raudonasis drakonas aš esu, užrakintas devyniomis spynomis. Žiūrėk, tuoj jas atrakins. Kas iš to. Džiaugsmas džiaugsmais, juokas juokais. Tai kas, kad atrakins, o po to tai į neišeinamą labirintą įleis. Sarkazmas? Beveik. Čia irgi panašiai, kaip su paradoksais. Kažkas iš tavęs juokiasi, juokiasi. Gyvenimas žemėje yra visiškas absurdas. Nors toks gyvenimas mums atrodo labai elementarus ir įprastas, bet tai visa lygčių sistema, kurios neturi rezultato... (kaip tiksliukas sakytų)

Pššš... Kššš... Tššš... Šnypšk, uždusk, merdėk. Va, va, va taiiip iš tavęs juokiasi gyvenimas. Kažkas labai nori mūsų mirčių, bet mes ilgaamžiai, nedvėstam. Ką tik mano menkoje galvoje, kurią šiandien music'iečiai norėjo kvailiems žaidimams užstatyti, kilo teorija (vėl gi, viena iš lygčiu be aiškaus rezultato): savo egzistavimu kažkam labai trukdome. Vienintelis kelias žmonijai padėti yra numirti. Įdomi teorija. Sakau, aš esu beprotis, pliurpologijas dėstau, jau visai makaulė susisuko, kažkas panašaus į besąlyginį pesimizmą. Aišku, kai esi drakonas, kuriam apkirpo ir nukirpo sparnus ir ištraukė liepsnosvaidį iš gerklės, ir vedžioja iš kalėjimo į labirintus ir atgal. Visa pasaulio schema yra tokia: esi kalėjime, jo išėjimas veda į labirintą, o jo išėjimas atveda į tą patį kalėjimą.

Tokia sarkazmų ir paradoksų masė. Gryna košė, kurią kažkas mus privertė suėsti ir tai virto mūsų pasišlykštėtina prigimtimi. Mes čia atėjome valgyti, visa tai "iškakoti" ir po to miegoti. Kaip ir visi gyvūnai. Smagiausia tai, kad mes čia atėjome be reikalo. Gal tikslą kažkokį ir turime, bet jis toks menkas, kad niekam niekada nepadės. O mums ir nereikia pagalbos. Vis tiek žinome, kad kažkada įvyks pasaulio pabaiga ir tada menka bus pagalba... nebereiks jos. O dabar kremtame egoizmo duoną ir svarbiausia paskandinti visus altruistus srutų duobėje.

Ne. Mano mintys šiandien tokios nihilistiškos ir iškrypusios, kad net nebežinau, ką pasakys music'o bendruomenė, išvydusi tuos pliurpraščius. Ai, tai neturėtų rūpėti. Už tuos raštus manęs neieškos ir nesuvalgys. Žinot dėl ko? O kokia iš to nauda? Žmonės, mes visi egoistai. Ieškome naudos tik sau (yra tokių, kurie ieško naudos ir kitiems, bet didžiąją jos dalį pasilieka sau). Tad kam būtų naudinga vargšelio, mąstytojo apie šitą prakeiktą gyvenimą ir egoizmą, mirtis.

Aš jau nebetikiu ir posakiu "leisk ramiai gyventi". Ramiai gyventi negalima. Kažkam vis tiek prireikia su adata į subinę pabadyti. Lakstome, rėkaujame iš skausmo. Skauda ar ne? Reikia mirti, kad neskaudėtų. Gal mirtis vienintelis kelias išsivaduoti nuo skausmų ir kančių? Pala, o kodėl šneku tik apie skausmus karčius... O kur mes palikome gyvenimo malonumus... Menas, nuotykiai, absurdai, įspūdžiai, draugystės. Dabar mano mintyse peršasi visa šio pasaulio sutvėrimo esmė: mes sau tokia dirvą išsikasėme, tai dabar joje ir drabstomes purvais. Visų gyvulių kilmė "kiauliška". Mes tokį žodį sukūrėme palyginti su netvarkingiausiu ir šlykščiausiu padaru žemėje nematydami, kokie patys esame šliužai.

Viso pasaulio pagrindas - šliužai. Ta gaida pabaigiu pliupraštį.