Juokdario pensijos dienų poezija

Apie augalus nelabai ką suprantu, mano namuose yra nulis floros, nes ji mano priežiūroje nuleiptų. Gražu, bet stengiuos elgtis praktiškai ir iš anksto numatyti savo negebėjimą jais rūpintis. 

Natūralus jogurtas irgi ne mano dalykas. Perku visokius skoninius, kas yra labiau hedonizmas negu investicija į savo sveikatą. Iš geriamų man įvairūs Jo skoniai tinka (mėgstamiausias buvo žemuogių ir apelsinų, bet jau kurį laiką nebematau apyvartoj). Iš valgomų mano favoritai yra vyšninis arba persikinis Vilkyškių, Alma su šokolado gabaliukais beigi vyšninė/kriaušinė Smilga su šokolado gabaliukais. 

Aš ne tiek vasarą miegu keistai, kiek per bet kokį pailgintą savaitgalį ar atostogas, kai nereikia į darbus. Sakau, kad išsimiegosiu, miegosiu po 10 valandų, bet pradedu prabudinėt kas porą valandų po keistų sapnų, apima visokie troškuliai ir dar kiti velniai. Šias atostogas labai keistų sapnų prisapnavau, nors in general miego kokybė daugelį naktų buvo visai pakankama. Bet kitą savaitę grįžimas į darbus, jau jaučiu lėtai atsėlinančią miego deprivaciją. 

Sunku man empatizuoti su refleksijomis apie kančias ir likimo skiriamas baudas. Retai taip jaučiuosi. Ir paprastai, net jei man nutinka kokie neigiami dalykai, viską stengiuosi pergyventi per daug nefilosofuodamas, sakydamas sau panosėj "such is life". Juokdario rolė man irgi kiek nepažini. Aš sau klijuoju pilko žmogaus su pilkom problemom etikete - puikiai įsikamufliažinu į šiandieną ir šią erdvę ir laikau save nematomu kitiems (net jei kiti mane ir mato). Kažkaip taip lengviau.

Mintis, kad neprašėmė gimti, man primena antinatalistinę filosofiją (bet tik primena, nemanau, kad tai iš tos pačios knygos). Antinatalizmą aš šiom dienom dalinai pateisinu. Tiesa, ne dėl dvasinės kančios (dėl to kaip tik gyvenimą laikau didžiausia dvasine žmogui nutinkančia dovana), kiek dėl fizinės. Jau nekalbant apie socialiai problematiškas, nepriturinčias šeimas, kurios per mažai galvoja apie naujos gyvybės atvesdinimą į šį pasaulį, bet ir šiaip, kad pasaulyje šiom dienom vis dar yra per daug smurto, karo, o ir demografinis sprogimas pats iš savęs yra pakankamai svari priežastis susilaikyti nuo vaikų turėjimo. 

Nereikia jiems daug to rūpesčio. Paprastai užtenka palieti kokį kartą per savaitę ir pasukinėti prie lango jiems augant į saulę. O visa kita - optional ir tik jei reikia. Tikrai ne dėl gražumo mėgstu, o dėl to, kad padeda sukurti malonesnę, natūralesnę, zen aplinką, teigiamai veikia.

Na, man didžiausia kančia turbūt būtų vartoti tuos cukraus perpildytus jogurtus, kai galima nusipirkti tiesiog natūralaus ir pasisaldinti su kokia uogiene ar medumi namuose. Dar galima įsimest kokių riešutų ir tobula - sveika ir skanu. Bet gerai, kai nereikia rūpintis tokiais dalykais. Dar kančia būtų man atsibudinėti kas 2 valandas (ir dar priedo jausti troškulį ar dar ką nors) ar būti su nuolatine miego deprivacija kai reikia dirbti (nors šiom dienom būna būtent taip). Bet gerai, kai gyventi laimingai tokie dalykai netrukdo. Tikriausiai angeliškas kūnas ir siela. Tikriausiai turėčiau pavydėti.

Filosofuoti gal ir nereikia apie viską. Bet išjausti reikia. Ir šis dienoraštis yra orientuotas į išjautimą (ką geriausiai atspindi dainų pasirinkimas, kurios man pasimaišė labai laiku). O replikuojant į pilko ar tai permatomo žmogaus rolę ir visą kitą aplink tai - vėl įžvelgiu hipokritiką, vėl tą seną gerą prieštarą sau. Bet nereikia tų psichoanalizių.

Apie antinatalizmą tai jau čia naujos temos išvedimas, bet iš esmės galiu pritarti. Tik nemanau, kad tas smurtas, karai ir kitos blogybės iš Pandoros skrynios kada nors baigsis (ar net bent jau apmažės). Čia tiesiog iš realistinės pozicijos žiūrint. Dėl demografinės padėties taip, žmonių pasaulyje užtektinai, ir nesuprasiu visų dabartinio verkimo dėl mažėjančio gimstamumo - aš vis tiek matau begales šeimų su mažais vaikais išėjus į gatvę. O jei dar per mažai tai turime užtektinai migrantų, net jeigu Lietuvą jau pradeda vadinti Lietuvistanu. Bet yra kaip yra. Tiesiog reikia priimti natūralią viso ko tėkmę. Ir galiausiai, man vaikų norėjimas daugiausiai asocijuojasi tik su vienu dalyku - ego dalykų patenkinimu (bent jau kaip aš matau didesnę žmonių dalį). Žinoma, jeigu staiga visi susilaikytų nuo vaikų turėjimo ar liktų daugintis vien tik vargingiau gyvenantys, tada jau būtų nebegerai. Bet aš visada tikiu, kad pasaulis randa būdų atsistatyti balansą, kiek jo reikia.

Įžvelgt galima ką nori, bet „atrodyti pilkam pačiam sau“, „atrodyti pilkam kitiems“ ir „galvoti, kad atrodai pilkas kitiems“ yra trys skirtingi dalykai. Aš praeitame komentare pasisakiau tik dėl pastarojo. Nes galvodamas, kad kitiems atrodai pilkas, neišgyveni dėl perdėto dėmesio ar kažko „ką kitas pagalvos?“, taip leidi sau kiek laisviau egzistuoti. Ir tai atveria duris savotiškai dichotomijai, kad tas galvojimas, kad atrodai pilkas kitiems, išlaisvina tave tiek, kad tampi nepilku (nei sau, nei kitiems). Bet tai nereiškia, kad dėl to turi keisti mąstyseną. Tai man neatrodo kaip hipokritika, tai tiesiog gan klampi human condition. 

Apie augalus nelabai ką suprantu, mano namuose yra nulis floros, nes ji mano priežiūroje nuleiptų. Gražu, bet stengiuos elgtis praktiškai ir iš anksto numatyti savo negebėjimą jais rūpintis. 

Natūralus jogurtas irgi ne mano dalykas. Perku visokius skoninius, kas yra labiau hedonizmas negu investicija į savo sveikatą. Iš geriamų man įvairūs Jo skoniai tinka (mėgstamiausias buvo žemuogių ir apelsinų, bet jau kurį laiką nebematau apyvartoj). Iš valgomų mano favoritai yra vyšninis arba persikinis Vilkyškių, Alma su šokolado gabaliukais beigi vyšninė/kriaušinė Smilga su šokolado gabaliukais. 

Aš ne tiek vasarą miegu keistai, kiek per bet kokį pailgintą savaitgalį ar atostogas, kai nereikia į darbus. Sakau, kad išsimiegosiu, miegosiu po 10 valandų, bet pradedu prabudinėt kas porą valandų po keistų sapnų, apima visokie troškuliai ir dar kiti velniai. Šias atostogas labai keistų sapnų prisapnavau, nors in general miego kokybė daugelį naktų buvo visai pakankama. Bet kitą savaitę grįžimas į darbus, jau jaučiu lėtai atsėlinančią miego deprivaciją. 

Sunku man empatizuoti su refleksijomis apie kančias ir likimo skiriamas baudas. Retai taip jaučiuosi. Ir paprastai, net jei man nutinka kokie neigiami dalykai, viską stengiuosi pergyventi per daug nefilosofuodamas, sakydamas sau panosėj "such is life". Juokdario rolė man irgi kiek nepažini. Aš sau klijuoju pilko žmogaus su pilkom problemom etikete - puikiai įsikamufliažinu į šiandieną ir šią erdvę ir laikau save nematomu kitiems (net jei kiti mane ir mato). Kažkaip taip lengviau.

Mintis, kad neprašėmė gimti, man primena antinatalistinę filosofiją (bet tik primena, nemanau, kad tai iš tos pačios knygos). Antinatalizmą aš šiom dienom dalinai pateisinu. Tiesa, ne dėl dvasinės kančios (dėl to kaip tik gyvenimą laikau didžiausia dvasine žmogui nutinkančia dovana), kiek dėl fizinės. Jau nekalbant apie socialiai problematiškas, nepriturinčias šeimas, kurios per mažai galvoja apie naujos gyvybės atvesdinimą į šį pasaulį, bet ir šiaip, kad pasaulyje šiom dienom vis dar yra per daug smurto, karo, o ir demografinis sprogimas pats iš savęs yra pakankamai svari priežastis susilaikyti nuo vaikų turėjimo. 

Nereikia jiems daug to rūpesčio. Paprastai užtenka palieti kokį kartą per savaitę ir pasukinėti prie lango jiems augant į saulę. O visa kita - optional ir tik jei reikia. Tikrai ne dėl gražumo mėgstu, o dėl to, kad padeda sukurti malonesnę, natūralesnę, zen aplinką, teigiamai veikia.

Na, man didžiausia kančia turbūt būtų vartoti tuos cukraus perpildytus jogurtus, kai galima nusipirkti tiesiog natūralaus ir pasisaldinti su kokia uogiene ar medumi namuose. Dar galima įsimest kokių riešutų ir tobula - sveika ir skanu. Bet gerai, kai nereikia rūpintis tokiais dalykais. Dar kančia būtų man atsibudinėti kas 2 valandas (ir dar priedo jausti troškulį ar dar ką nors) ar būti su nuolatine miego deprivacija kai reikia dirbti (nors šiom dienom būna būtent taip). Bet gerai, kai gyventi laimingai tokie dalykai netrukdo. Tikriausiai angeliškas kūnas ir siela. Tikriausiai turėčiau pavydėti.

Filosofuoti gal ir nereikia apie viską. Bet išjausti reikia. Ir šis dienoraštis yra orientuotas į išjautimą (ką geriausiai atspindi dainų pasirinkimas, kurios man pasimaišė labai laiku). O replikuojant į pilko ar tai permatomo žmogaus rolę ir visą kitą aplink tai - vėl įžvelgiu hipokritiką, vėl tą seną gerą prieštarą sau. Bet nereikia tų psichoanalizių.

Apie antinatalizmą tai jau čia naujos temos išvedimas, bet iš esmės galiu pritarti. Tik nemanau, kad tas smurtas, karai ir kitos blogybės iš Pandoros skrynios kada nors baigsis (ar net bent jau apmažės). Čia tiesiog iš realistinės pozicijos žiūrint. Dėl demografinės padėties taip, žmonių pasaulyje užtektinai, ir nesuprasiu visų dabartinio verkimo dėl mažėjančio gimstamumo - aš vis tiek matau begales šeimų su mažais vaikais išėjus į gatvę. O jei dar per mažai tai turime užtektinai migrantų, net jeigu Lietuvą jau pradeda vadinti Lietuvistanu. Bet yra kaip yra. Tiesiog reikia priimti natūralią viso ko tėkmę. Ir galiausiai, man vaikų norėjimas daugiausiai asocijuojasi tik su vienu dalyku - ego dalykų patenkinimu (bent jau kaip aš matau didesnę žmonių dalį). Žinoma, jeigu staiga visi susilaikytų nuo vaikų turėjimo ar liktų daugintis vien tik vargingiau gyvenantys, tada jau būtų nebegerai. Bet aš visada tikiu, kad pasaulis randa būdų atsistatyti balansą, kiek jo reikia.

Dėl augalų dalies, kančia, sunkumai galėtų būti ,,trąša'', bet gal tokia ne visai akivaizdi. Gal tokia kaip audra, kuri nulaužia šakeles, kurias jau buvo laikas genėti. Tik čia jau skausmingas procesas, galėtų būti net traumuojantis, gerai, kai pavyksta genėti savu laiku, savu tempu, o audra prasineša be kompromisų, gali nurėžti daug ir su nuostoliais. Bet ilgalaikėj perspektyvoj, judėjimui į priekį, augimui tai būtinas procesas. 

Gal ta kančia, marinavimasis, stovintis vanduo, kaip ,,trąša'', kuri sureguliuoja dirvos ph būtent tam augalui, o gal nuodų apdorojimas tuo metu vyksta. Viskas apie virsmą, kitimą. Tada jau galima papilt kokio juodžemio, maistelio, kad jį pasisavintų augalas. 

Orchidėjos ne pas visus auga. Pagalvoju kartais, kažką tie žmonės daro kitaip nei tu, kažką daro gerai. 

Asmeniškai visad buvo klausimas dėl augalų šakelių ramstymo, aš jas visada išlaisvinu ir palieku savieigai, kaip jie nori. Bet dabar nusipirkau Monsterą ir svarstau, kiek kištis į jos augimą. Nes matau, kad pagalbos kaip ir reikia. 

Parazitimas toks. 

Dobilas visad būdavo brangokas pasirinkimas. Prisimenu, kad labai patikdavo Dobilo jogurtas su vanile. Aišku tokį jogurtą jau reikėtų vadinti desertu. Dabar pamėgau Actifeel su avokadais ir obuoliais. Ai, ir šiandien paėmiau Dobilo natūralaus, bet geriamo nebuvo, tai paprastą ir aišku buvo vienas brangesnių. 

Apie augalus nelabai ką suprantu, mano namuose yra nulis floros, nes ji mano priežiūroje nuleiptų. Gražu, bet stengiuos elgtis praktiškai ir iš anksto numatyti savo negebėjimą jais rūpintis. 

Natūralus jogurtas irgi ne mano dalykas. Perku visokius skoninius, kas yra labiau hedonizmas negu investicija į savo sveikatą. Iš geriamų man įvairūs Jo skoniai tinka (mėgstamiausias buvo žemuogių ir apelsinų, bet jau kurį laiką nebematau apyvartoj). Iš valgomų mano favoritai yra vyšninis arba persikinis Vilkyškių, Alma su šokolado gabaliukais beigi vyšninė/kriaušinė Smilga su šokolado gabaliukais. 

Aš ne tiek vasarą miegu keistai, kiek per bet kokį pailgintą savaitgalį ar atostogas, kai nereikia į darbus. Sakau, kad išsimiegosiu, miegosiu po 10 valandų, bet pradedu prabudinėt kas porą valandų po keistų sapnų, apima visokie troškuliai ir dar kiti velniai. Šias atostogas labai keistų sapnų prisapnavau, nors in general miego kokybė daugelį naktų buvo visai pakankama. Bet kitą savaitę grįžimas į darbus, jau jaučiu lėtai atsėlinančią miego deprivaciją. 

Sunku man empatizuoti su refleksijomis apie kančias ir likimo skiriamas baudas. Retai taip jaučiuosi. Ir paprastai, net jei man nutinka kokie neigiami dalykai, viską stengiuosi pergyventi per daug nefilosofuodamas, sakydamas sau panosėj "such is life". Juokdario rolė man irgi kiek nepažini. Aš sau klijuoju pilko žmogaus su pilkom problemom etikete - puikiai įsikamufliažinu į šiandieną ir šią erdvę ir laikau save nematomu kitiems (net jei kiti mane ir mato). Kažkaip taip lengviau.

Mintis, kad neprašėmė gimti, man primena antinatalistinę filosofiją (bet tik primena, nemanau, kad tai iš tos pačios knygos). Antinatalizmą aš šiom dienom dalinai pateisinu. Tiesa, ne dėl dvasinės kančios (dėl to kaip tik gyvenimą laikau didžiausia dvasine žmogui nutinkančia dovana), kiek dėl fizinės. Jau nekalbant apie socialiai problematiškas, nepriturinčias šeimas, kurios per mažai galvoja apie naujos gyvybės atvesdinimą į šį pasaulį, bet ir šiaip, kad pasaulyje šiom dienom vis dar yra per daug smurto, karo, o ir demografinis sprogimas pats iš savęs yra pakankamai svari priežastis susilaikyti nuo vaikų turėjimo. 

Viltis ir Viltė.