Juokdario pensijos dienų poezija

Kartais pamanau, kad turėjau padaryti kažką labai blogo praeitame gyvenime, kad šis mane baudžia tokiomis keistomis formomis. Tai yra arba bausmė, arba skausminga pamoka. Jeigu pamoka, tai aš lėtai mokausi. O jeigu bausmė, tai… ką padarysi. Visi mes ir taip gyvename su mirties nuosprendžiu. Bet kaip atsiminti koks buvo nusikaltimas?

Vasarą keistai miegu. Visada atsibundu anksčiau nei man būna įprasta ir anksčiau žadintuvo, kartais prabundu ir viduryje nakties, kokią 5 ryto. Net jei trūksta miego, vis tiek neišeina užmigti. Kamuoja visokios mintys. Atrodo, susitaikai žmogus dėl visko gyvenime, bet kodėl tada vis tiek nerandi sielos ramybės?

Jeigu nemėgstate natūralaus jogurto skonio, rekomenduoju Dobilo natūralų geriamą jogurtą. Jis daug švelnesnis. Jeigu čakros jums atsivėrinėja, arba šiaip reikia pasirūpinti žarnyno mikroflora, tai gera alternatyva, jeigu nėra akcijos jūsų kitam mėgstamam produktui. Bet ką daryti, jeigu niekam nėra akcijos?

Kai pradėjau tręšti savo augalus mamos duotom trąšom, kai kurie augalai beveik pakvaišo. Nuo visiško augimo sustojimo iki galybės naujų stiebų. Ypač mano ZZ plant’as, staiga išleidęs, skaičiuoju… 1, 2, 3, 4... 5 stiebus. Orchidėja taip pat staiga davė visą šaką žiedų. Smagu. Norėčiau, kad tie augalai atspindėtų ir mano augimą. Bet kokios trąšos man tiktų?

Aš noriu mesti juokdario rolę. Galbūt tikrai pakanka tiesiog dreifuoti jūroje. O galbūt kosmoso platybėse. Gravituoti savo orbitą, bet be tikslo. Be jokių jausmų, be jokio žemėje kylančio skausmo. Nes kaip gyveni, taip skausmas. Tad gal geriau negyventi. Gal tiesa ta, kad mes niekas neprašėme gimti. Nes koks beprotis galėtų norėti rinktis beprasmę kančią vietoj palaimingo nieko?

My, my, those eyes like fire

I'm a winged insect, you're a funeral pyre

Come now, bite through these wires

I'm a waking hell and the gods grow tired

Reset my patient violence along both lines of a pathway higher

Grow back your sharpest teeth, you know my desire

I will travel far beyond the path of reason

Take me back to Eden

I guess it goes to show, does it not?

That we've no idea what we've got

Until we lose it

And no amount of love will keep it around

If we don't choose it

Oh, I can't leave, but I can't be in this place

This must all be an illusion, skipping frames

Years of living with a cold and empty space

And it haunts me every time I think I'm safe

Something you're missing made you who you were

'Cause I've kept my distance, it just made it worse

But I've learned to live with the way that it hurts