Kilkim žaibu: trečia diena

Trečia „Kilkim žaibu“ diena žadėjo man artimiausią ir turiningiausią line-up'ą. Dar norėjau spėti į gan įdomų ukrainiečių Ignea pasirodymą: jie yra kažkas panašaus į australus Voyager, grojantys tokią poprokišką alternatyvinę progmetalio amalgamą, bet dar turintys ir folko prieskonių. Deja, juos tegirdėjau tik eidamas link scenos, o kol priėjau, pasirodymas ir baigiasi. Tad jų nereitinguoju, o visą kitą einam pagal simpatijų pirmumą:

1. Solstafir. Vakaro ir turbūt, vertėtų sakyti, viso festivalio headliner'iai. Iš pradžių galvojau, kodėl jie, o ne Mayhem uždaro festivalį, bet išklausęs supratau, kad tai tobulas pasirinkimas: Mayhem užkuria pirtį, o Solstafir viską ilgesinga nata užgesina ir uždaro. Tikrai nuostabią atmosferą turėjęs pasirodymas ir Solstafir postinis melodingumas su juodmetališkais padaužymais sujaudino didžiai. Ypač finalinė Goddess Of The Ages, kurios metu lyderis Addi lipo ant užtvarų apsikabinėti su pirmose eilėse stovinčia minia. Pasirodymas, viršijęs lūkesčius. Įsivaizduokit, jie prieš pusmetį turino su Oranssi Pazuzu kartu, mano dūšia jųdviejų kartu būtų neatlaikiusi turbūt. Taip pat paminėsiu, jog ši grupė buvo viena iš dviejų (kartu su Thy Catafalque), kuri turėjo mano tenkinantį, tiesiog įspūdingą boso garsą. Pavyzdžiui, šita daina iš naujausio albumo tiesiog draskė horizontus su iki maksimumu užsuktu bosu ir dideliais būgnais. Tiesiog puikus koncentras. 

2. Tribulation. Po Tribulation pasirodymo sakiau, kad nieks šitos grupės šiandien nepranoks, bet tada stojo Solstafir ir mane sunaikino galutinai. Tribulation turėjo man artimiausią setlist'ą, pažinojau daugybę jo dainų, man jų gotiškumas yra kompoziciškai sumanus ir gyvai, tiesa, tikrai gerai skambantis. Jų ir įvaizdis labiausiai iš visų festivalio dalyvių atitiko gotiką, tas gitaristo juodas švarkas, balti marškiniai, ir makiažas... taip gotiška. Panašius juodos-baltos kontrastus dėvėjo ir kiti grupės nariai. Jeigu reikėtų vertinti pagal headbang'inimo lygį, šitas pasirodymas būtų on top, tiesiog norėjosi linguoti į galvą, ypač kai būgnavimas nėra toks intensyvus kaip daugybė kitų festivalio grupių: man Tribulation tik dar vienas pavyzdys, kad mušamųjų sekcija yra geresnė be didelio greičio ir be double-kick'o. Minusas, nulėmęs, kad jie tik antri šiame sąraše, yra įgarsinimas: jei Solstafir skambėjo bene tobulai, tai Tribulation tikrai ne: abi gitaros galėjo būti įgarsintos truputį garsiau (ypač solinė gitara), o vat būgnai buvo per daug aršūs, reikėjo juos gerokai prisukti. Bet garso kokybė pasimėgavimą mažino minimaliai. 

Pora mano prastų nuotraukų iš Tribulation pasirodymo:

3. Benediction. Šita grupė per skrydžių jungimą neteko visos įrangos, bet tai death metalo legendos, jie net su skolinta lietuvių grupės Griefgod įranga sugrojo puikų koncertą ir sakė aktyviai nusiteikusiai publikai, kad dėl šitokio palaikymo vertėjo visą dienos šūdą ištverti. Man Benediction visuomet skambėjo kaip viena įdomesnių žanro grupių, tačiau niekad nesiėmiau jos giliau patyrinėti. Dabar gal imsiuos. Labiausiai juos norisi lyginti su pirmąją dieną skambėjusiais Incantation, tačiau bent jau gyvai Benediction mirtmetalis skamba daug labiau vežančiai ir kompozicijos tarpusavyje yra gan įvairesnės. Taip pat galėjai skirti ir kompozicijas pagal amžių, naujesnės kompozicijos turi labiau upfront skardesnį toną, o su gilesniu bosu arba žemesnio tono gitara dažniausiai buvo senesnės kompozicijos. Žodžiu, man patiko, pasiruošęs jų repertuarą nagrinėti giliau.

4. High Parasite. Afišuojama, jog ši grupė yra gotikinis metalas/rokas, nors aš nei muzikoje, nei įvaizdyje ryškių to elementų nepastebėjau. Tiesa, pagrindinio vokalisto įvaizdis įdomus: čia kai sako, kad „nemačiau tokio išbalusio žmogaus, ar tau viskas gerai?“, tai replikuoji parodydamas šitą fotografiją, kur vokalistas yra tiesiog visas totaliai baltas.

Pridėkime grupės bosistą su gobtuvu ir baltai juodu makiažu ir kitus grupės narius, kurie atrodo neypatingai, ir turime truputį neapsisprendusios grupės įvaizdį. Bet grupės lyderis savo atlikimo estetiką ir manierą tikrai atidirbęs, be to, turi tipinį britišką humoro jausmą, dėl to grupės pasirodymas iškart pasirodė įsimintinesnis. Jei atvirai, bosistas, kuris atliko nedaug antrinių vokalinių partijų, turi net dar nuostabesnį, švarų balsą, jam reikėtų dainuoti daugiau. Kompozicijos, kadangi vėl nebuvo daug ekstremalumo su būgnais, susiklausė lengvai. Visi instrumentai gavo pažibėti, ir gitaros, ir ypač bosas. Norėjau pasidalinti jų daina Drag Me Under, bet panašu, jog tai dar neišleisto įrašo, apie kurį grupė buvo užsiminus, dalis, tad pasidalinsiu kitu geru numeriuku, kuris turi neįprastą elektroninį poskonį:

5. Necrowretch. Dar vienas įdomus juodmetalio kolektyvas. Jau ko ko, bet juodmetalio šitame festivalyje tikrai pakankamai, ir jis visas buvo gan aukštos prabos. Necrowretch man buvo kaip savotiškas vidurkis tarp pirmąją dieną skambėjusių Schammasch ir antrąją dieną skambėjusių Tsjuder: sakyčiau, kad jų agresija neprilygsta Tsjuder, bet jie ir nėra tokie prislopinti ir linkę į melodiją kaip Schammasch. O bet tačiau, melodinių pragrojimų tarp strofų tikrai yra, man ta maniera net truputį priminė Death, labiau iki-Symbolic eros Death. Būgnininkas irgi pragrojimuose įvesdavo įdomesnių ritmų, kad grupė neskambėtų totaliai kaip ausų gremžimas, tad Necrowretch, mano akimis, išvengė „dar vienos juodmetalio grupės“ etiketės audialiai. Tačiau vizualiai jie nepaliko tokio ryškaus įspūdžio kaip Schammasch arba Tsjuder. Todėl ir bendrai man Necrowretch tapo labiau užmirštami nei minėtos dvi grupės.

6. Erdve. Šiuos lietuvius norėjau išgirsti, jie groja tikrai ausiai simpatišką metalą, kuris dažnai įvardijamas kaip sludge metalas ir aš su šia etikete nedrįstu ginčytis, vargu ar galėčiau kitaip klasifikuot. Problema vėlgi ta, kad visame šių užsieninių žvaigždių kontekste Erdve nuskambėjo kaip vietiniai mėgėjai, jie neturėjau nei ryškaus vizualinio, nei audialinio įspūdžio, o ir kompozicijos pradėjo ilgainiui skambėti vienodokai, ko iš tiesų nesitikėjau. 

Taip pat buvau užsukęs į vadinamąjį festivalio after-party: po Solstafir skambėjusius McLoud. Nors grupė tikrai netipinė, įdomiai miksuoja repo, fanko ir metalo įtakas, norisi juos kažkiek lyginti su Rage Against The Machine ar gal net su ankstyvaisiais Mr. Bungle, bet su visa pagarba jiems, nesinorėjo ausų skalbti tokia muzika ir nuplauti Solstafir poskonį, kuris buvo tiesiog malonus. Tad paklausęs kelių dainų ir supratęs, jog šis pasirodymas niekaip netaps „aukštąja nata, kuria norėčiau užbaigti šią patirtį“, nusprendžiau jų pasirodymą palikti. Tiesa, pradžioje McLoud lyderis turėjo įžūlumo tarti, jog „mes 25 metus dirbome dėl šito“, turėdamas omeny „Kilkim žaibu“ jubiliejų. Kadangi jam pačiam maždaug tiek metų, tai abejoju, ar jis tikrai nuo kūdikystės dirbo... Daina „Antsvoris“ gyvai vis tiek skambėjo stipriai. 

Festivalį taip pat uždarėme degindami va tokią skulptūrą, kas, jei gerai suprantu, yra festivalio tradicija. Gera ugnis buvo. Ši skulptūra toliau degė per Solstafir pasirodymą, tas gal dar net savotiško šarmo pridėjo ir pasirodymui:

Trumpai apibendrinant, festivalis buvo labai geras. Iškilo bendra keistoka tendencija, jog visoje užsieninių žvaigždžių šviesoje, man lietuviškos grupės gan nublanko, turbūt tik Thundertale tapo man netikėta išimtimi. Tačiau užsieniečiai, kaip minėjau, man pateikė daug staigmenų. Aš tikrai klausysiu daugiau Mayhem, daugiau Solstafir, toliau tyrinėsiu Thy Catafalque ir Tribulation, į savo grotuvą prisidėsiu naujų man nepažinotų juodmetalio grupių kaip kad Schammasch, Tsjuder, gal net Necrowretch. Kaimynų Skyforger'iai irgi visai šviežias netikėtas atradimas. Žodžiu, tikrai daug pozityvių emocijų. Nors galbūt keli nusivylimai susiję su garso kokybe, ypač vokalo, mikrofonai dažnai trūkčiojo, daug grupių turėjo nesklandumų su jais. Gitarų ir būgnų įgarsinimai irgi būdavo dažnai pro šalį. Bosai dažnai įgarsinti kukliai, bet čia dažna pačių grupių tendencija neduoti pakankamai erdvės šiam nuostabiam instrumentui. Ir galbūt didžiausias nusivylimas buvo tai, jog ABSOLIUČIAI nei viena grupė, kurias mačiau festivalyje, neturėjo klavišinio instrumento. Fuckin dūdmaišis buvo populiaresnis instrumentas negu sena gera Yamaha ar Roland'as ar dar kas. Tai labai liūdna, nes klavišiniai metalo muzikoje dažnu atveju skamba nuostabiai. Nors kita vertus, festivalis beveik neturėjo grupių su polinkiu į prog'ą, gal tai ir susiję dalykai. Na bet tiek to, tai minoriniai nusiskundimai, bet visą festivalio patirtį tikrai kartočiau.

Ateities dienoraštyje publikuosiu sujungtą trijų dienų pasirodymų topą. Jau bandžiau jį dėliotis galvoje, iš tikrųjų sudėtingesnė užduotis nei Mystic atveju, kur mintys susidėlioja labai greitai ir gražiai. Tai tik patvirtina, jog festivalyje buvo daug konkurencingų aukšto lygio įdomių pasirodymų.