Klaidžios srovės, šok į upę ir mirk

I dalykas -

šiandien paskutinė mėnesio diena ir tik antrą kartą rašau pliurpologija. Savotiška pažanga - sutaupau savojo laiko, kuri panaudoju kaip žmogiškuosius išteklius, nenervuoju jūsų, nes yra tokių, kurie amžinai prikaišo mano a la tipiškumą ir nieko sąmoningo neparašymą. Deja, mano stiprioji pusė yra miglos putimas į akis. Mėgstu viską, kas neaišku, paversti dar neaiškesniu. Aš abejoju, mano įtakos žmonės abejoja taip pat. Viskuo visada.

II dalykas -

Vėjai. Tiesiog vėjai. Oras vėjuotas, gyvenimas išvis kaip štormas. Žiū, matau rezultatus konkurso - IV vieta. Jei ne ta žiopla klaida, aš būčiau buvęs prizininkas. Jau toks variantas yra man buvęs, nuo to laiko IV vieta man yra pati baisiausia. Ar šiaip, ar taip, grybauju kaip niekad - mokykloje ypač.

III dalykas -

Vėl vėjai. Vėjai galvoje ir aplinkoje. Misticizmai kažkokie, neaiškūs polinkiai ir vingiai, net upės srovę keičia. Srovė nebepastovi. Nešok į upę, nes tu būsi srovės suplėšytas į gabalus. O taip, tada vėl pučiu miglą į akis, vėl viskas neaišku, kaip ir įprasta. Nes aš išvis pradedu nebesuprasti savosios misijos. Pasirodo, mano pasaulėžiūra vėl pakito neaiškaus dydžio kampu. Dabar gyvenu nebe teorinėmis mintimis ir išmąstytomis taisyklėmis, gyvenu praktiškiau ir paprasčiau. Tačiau kiekvienas žmogus negali būti pavadintas standartu, nes visi originalūs. Vienas turi maištautojo dvasią, kitas nebežino, kaip išsidirbinėti, trečias prikolistas iš prigimties, ketvirtas išvis kaip iš medžio iškritęs. Tik keturi žmonės - visi skirtingi.

Dabar užsiėmu šiek tiek kitokiais darbais nei įprastai. Man beliko tverti savaitė. Tačiau jau pradedu pasiilgti senosios tvarkos. Jaučiu, kaip protėju. Nežinojau, kad nors ir vos vos pakitusi vienatvė gali smogti stiprų smūgį. Niekada nesijaučiau vienišas, net kai per dienas užsidaręs tūnodavau savo "achromatiniame" kambaryje. Dabar man tiesiog belieka laukti ir ieškoti laisvės - pagrindinio perlo, kurio nori visi, bet negauna niekas. Specifinis gyvenimas tas mūsų.

Vingiuotas, tamsus kelias, per kurį važiuoji ir prarandi laiko nuovoką, erdvės pojūtį ir tikslumą. Pasineri į egzistenciją, kaip tikrąjį esybės šaltinį ir leidiesi nešamas bangų. Nuleidi rankas, susiėmi, vėl nuleidi - visai tai, kad toliau plauktum, toliau važiuotum, žengtum dar vieną žingsnį. Ir tik pabandyk įvykdyti ką nors būdingo ne sau, standartiško ir neoriginalaus, tavo tėkmė iškryps, tave srovė pradės plėšyti, o bangos - skandinti. Nes viskas vyksta savaime. Spontaniškumo dėsnis galioja visur visada. Nes gyvenimas yra visa tai, ką aš dabar užrašiau, nes upė, kuria tu plauki, ar kelias, kuriuo tu važiuoji, yra laikas, kuriame sustoti negali, nes turi žengti žingsnius, visus iki pat paskutinio, iki prarajos, į kurią nukrisi. Tavęs niekas nebesustabdys, tu tiesiog judėk iš inercijos. Nes niekas nieko niekada tau negali uždrausti. GYVENK.