Kritinė fazė (II dalis)

Šioje litanijoje galbūt ir nebus tiek daug negatyvo, kaip buvo pirmoje dalyje, tačiau noriu įvertinti, kad vis dėlto tos pastangos, kurias įdedi dėl tolimesnės sklandaus gyvenimo tėkmės, atsiperka trumpais laimės momentais ir vyraujančia pasaulio harmonija, kurią tu jauti savo pirštais, akimis, ausimis ir kitomis juslėmis. Jei taip nebūtų, turbūt mūsų egzistencija negalėtų vadintis gyvenimu, nes tai būtų pernelyg beviltiškai absurdiška. Tiesiog nebūtų tos DIDINGOS PRASMĖS gyventi, kurios kai kas iki šiol neatrado, nors bandau įrodyti, kad tokia yra, tik nesupranti tu jos. Tačiau ar tik ne mano vidaus ego nebus skilęs, kaip anksčiau diktuodavau, dvilypus, ir nevertins gyvenimo dualiai, t.y. gyventi verta, tuo pačiu ir neverta. Tačiau tos negatyvios sielos opozicijos nejaučiu, ir kol nejaučiu, tol sakau, jog gyventi TIKRAI verta. (o raides kapitalizuoju ne be reikalo)

Kažkas labai laiku sugalvojo man (mums) duoti 4 laisvas dienas iš eilės. Nors vis dėlto, planuodamas, kad padarysiu tai, ką jau reikėjo padaryti, gali gautis toks pat didelis š, koks dažnai ir gaunasi per atostogas. Vis dėlto, iki šiol savo laisvo laiko nešvaistydavau šen bei ten. Prisimenant rudens atostogas, kada labai giliniaus į literatūrą, ir žiemos, kada net prie šventinio Kūčių stalo sėdėjau ir mokiaus termochemiją bei kompleksinius junginius. Vis dėlto, palaipsniui suvokiu, jog valią išsiugdyti žiauriai sunku, ir Nuobodys gali vėl užklupti, vesdamas mane į demotyvacijos bedugnę. Reikia ir knygą perskaityti, ir kalbėjimui planą pasirašyti, ir ruoštis respublikinėms ir netgi tarptautinėms olimpiadoms (o taip, ta žinia apie tą pasisekimą, kad galiu atstovauti nebe mokyklą ar rajoną, o šalį, mane išmušė iš vėžių ir tai buvo tas laimės momentas, apie kuriuos dažnai ir kalbu). Tačiau, iš vidaus kylantis Nuobodys yra labai neprognozuojamas, todėl pats nieko negaliu prognozuoti, bet vis dėlto, tikiuos save versti, spausti, traiškyti, kad siekčiau kuo puikesnių savo gyvenimo rezultatų ir man netektų gailėtis už savo neapdairumą bei tingumą.

Kas be ko, negaliu nepakalbėti apie vyraujančius atmosferos reiškinius. Kol JAV vis dar neišlipa iš sniego, o britai skęsta visur, pas mus viskas vyksta taip tobulai, kad kol kas nebenoriu tos šalčio bangos, kuri dar žada sugrįžti. Jaučiu, kad noriu to galutinio atšilimo ir pavasario, nes žiema, nors šįkart su labai mažu kiekiu sniego, vis tiek užknisa po minutės, valandos, dienos ar mėnesio. Bet iki vasario tas džiaugsmas žiema vis tiek išgaruoja, nors tu ką. Šilti orai yra daug dieviškesni už šaltus. Aišku, nepropaguoju klimato atšilimo, o bet tačiau, smagiau kai šilta ir jokios papildomos reziumė šis teiginys nereikalauja.

Vis dėlto, ta konvekcija ar difuzija ar tiesiog vidinių dvasios polių priešprieša vyksta visada ir nebandau niekad priešintis savo valiai, nes išties valia priešinasi valiai, ji ten su savimi kovoja ir galutinis sprendimas vis dėlto, laikysiuos tokios nuomonės, ne nuo asmens noro priklauso. Mano naujieji filosofijos dėsniai teigia, jog žmogaus noras nėra beribis ir visagalis ir apskritai, bet kurie žmogaus dvasiniai ištekliai yra riboti ir labai trapūs, todėl ir netikiu žmonėmis, apskritai netikiu tokiais egzistuojant, kurie vadovaujasi tik savo norais gyvendami. Tai absoliučiai neįmanoma. Vis tiek žmoguje egzistuoja kažkoks "stabdžių skystis". Tai yra, rizikos, pasekmių įvertinimas, ryžto stoka, arba tiesiog mane dažnai kamuojantis nuobodys. Beje, kas galvoja, kad valia priklauso nuo noru, visiškai klystat. Net jei jūs kažko norėsit, dėl to realizavimo vis dėlto galite išlikti paralyžuotas užsispyrimo stokos. Pripažinsiu, aš esu žiauriai viską apskaičiuojantis žmogus, todėl ir mano pliurpologija griežta, logiška ir tvirta. Nemėgstu kalbėti oro, kokį mėgsta dėstyti nemaža dalis šio portalo nariu. Ir galbūt išdrįstumėte mano pavadinti realistu, bet čia vėlgi paradoksas - aš optimistas. Ir vat štai dėl tokių vidinio aš peripetijų mane vadina nesuprantamu. Vėlgi, aš paprieštarausiu, nes nei vieno žmogaus neįmanoma perprasti, todėl ir netikiu visokiais šamanais. Nors kažkokiai slaptai, fizikinėje dimensijoje neegzistuojančiai, tokiai mistinei energijai egzistuojant tikiu. Gal būtent tai ir yra žmonijos variklis. Gal ta pasaulio nesustabdoma turbulencija, nesuvaldomas chaosas yra kilęs ne iš žmogaus vidaus, bet iš pasaulio išorės, iš atmosferos. Štai, visada net ir mano filosofijoje, kuri atrodo gana rišli, atsiranda nepermaldaujamų abejonių ir vis tiek mano reziumė bus, kad filosofija pasaulyje nieko nelemia, nes visą esmę galima sudėti į vieną paprasčiausią sakinį, tačiau aš to padaryti, pripažinsiu, nemoku. Aš mėgstu raidžių sienas, todėl nevengiu diskutuoti plačiai ir ilgai. Gal iš čia ir kilęs mano hobis nagrinėti ir analizuoti, gal dėl to save galiu pavadinti didelių protinių įgudžių turinčiu žmogumi. Kol kas į tokio masto klausimus neturiu atsakymo, bet ir nežadu surasti, nes gyvenimas ne fizika ir ne chemija - ne viskas turi logiškus atsakymus ir apskritai, didelė dalis visų peripetijų tiesiog neturi loginio sąryšio ir negali būti apskritai paaiškinama.

Ir štai šiais pamąstymais baigiu savo kritinę fazę, kurioje pagrindinę problemą vėlgi įvertinau tą pačią, kaip ir pirmoje dalyje. Jei esate įžvalgūs skaitytojai, jūs tą pastebėjote, na, o po tokios pliurpologinės raidžių grandinės siūlau kažką lengvo, nesunkaus, itin smagiai klausomo: