Kritinė muzikos vertinimo sistema

Šio įrašo tikslas yra išdėstyti visus savo muzikos vertinimo sistemos ypatumus (vertinimo kilmė, vertinimas kritiškai, vertinimas balais). Galbūt kažkam bus įdomu. O gavosi prirašyti daug daugiau, nei tikėtasi, gavosi vos ne mokslinis darbas, taigi tikiuosi užteks kantrybės skaitantiesiems. Ir be abejo, visada laukiami komentarai, galintys sukelti diskusijas ar bent papildyti mano žodžius.

Vertinimo kilmė

Visų pirma, nuo kokių faktorių priklauso tai, kaip aš vertinu išgirstą muziką? Esminė ir turbūt pati svarbiausia dalis - mano nuotaika, nusiteikimas, vidinė būsena. Mano asmeninis muzikos vertės suvokimas yra priklausomas nuo viduje vykstančių reiškinių, ir tas suvokimas dažnai varijuoja nuo vienokio iki kitokio. Gali būti taip, kad vieną valandą man patinka koks nors kūrinys, o kitą jau nebe, arba tiesiog pasiklausius dar kartą, nebepadaro tokio pat įspūdžio, kaip prieš tai, o dar tiksliau, padaro daug prastesnį įspūdį. Galbūt tai būna ir klaidingas pirmasis įspūdis, o antrasis įspūdis būna tikras. Būna ir prastos sąlygos išgirsti, arba kokie nors išoriniai dirgikliai, trukdantys įsiklausyti, tačiau jei esi visiškoje ramybėje ir klausaisi įdėmiai, tai vertinimas priklauso tiktais nuo vidinių būsenų. Retai būna, kad pradžioje nepatikęs kūrinys po antro pasiklausymo pasidarytų geras. Tokie įspūdžiai pasireiškia tik tais retais atvejais, kai po nemažai savaičių ar net mėnesių, mano vidinės būsenos kardinaliai pakinta, taigi pradeda patikti ir visai kitokia muzika. Na o nuo ko priklauso tos mano vidinės būsenos? Žinoma, nuo aplinkos veiksnių.

Kitas dalykas - sveikas protas. Paprastai stengiuosi derinti savo vidines būsenas su sveiku protu, kai reikia įvertinti muzikos kūrinį, paprastai taip ir darau. Tiesiog vidinių būsenų įtaka turi matomai didesnę persvarą, lemiant galutinį rezultatą. Tačiau reikia panagrinėti ir sveiką protą atskirai, apsimetant, kad vidinės būsenos yra visiškai nereikšmingas dalykas. Dar kitaip "sveiką protą" galima pavadinti "kritiniu mąstymu" arba "analitiniu mąstymu". Kritinis mąstymas man patinka labiau. Visi mėgstam diplomatiškai teigti ar pritarti teigimui, kad dėl muzikos skonio nesiginčijama. Bet ar tikrai muzikos negalima įvertinti kritiškai, o tuo pačiu ir muzikos skonio?

Vertinimas kritiškai

Kaip kritiškai vertinti muziką ir ar visada tai įmanoma? Visi mes galime būti kritikais, tai yra galimybė visiems be išimties, nuo mažų iki didelių, tik ta kritika, kaip ir patys žmonės, yra skirtinga. Bet koks taktiškas, aštresnis žodis apie vertinamą reiškinį, šiuo atveju, muzikos kūrinį, yra gryna kritika. Ar ji visada teisinga - tai kitas klausimas. Kad kritika būtų laikoma teisinga, ji privalo būti konstruktyvi. Ne destruktyvi - konstruktyvi. Ji neturi būti tokia, kad žmogus, kuriam yra ta kritika skiriama (nes žmogus, kūrėjas gauna lygiai tiek pat kritikos kaip ir jo kūrinys), daugiau nebenorėtų kurti. O kaip konstruktyviai vertinti muzikos kūrinį? Pirmiausia, vertinantysis privalo gerai suprasti, ką vertina. Jeigu jis nežino ką vertina, jeigu nėra pakankamai gerai susipažinęs su vertinamo kūrinio esme, kas yra atitinkamas žanras ir jo ypatybės, jis negali jo ir tinkamai įvertinti. Galima būti susipažinus su tuo žanru, gali puikiai suprasti, ką vertini, tačiau tu asmeniškai negali pakęsti to žanro tuo metu arba apskritai. Ar tada kritika gali būti teisinga, kryptinga, konstruktyvi, kai vertini kažką, kam jauti asmenines antipatijas? Atsakymas: taip, bet tai yra megėjiškas vertinimas, tai yra vertinimas vardan savęs, vien iš neturėjo ką veikti, arba norint geriau pažinti savo vidines simpatijas ir antipatijas. Kai vertini kažką, ko nemėgsti, esi vedamas tik tų asmeninių antipatijų, ir automatiškai, tas vertinimas niekada negalės būti teigiamas, nėra jokių šansų paversti jį teigiamu, juolab vertinimo procesas negali būti tau malonus, taigi jis sukuria tik daug blogų emocijų ir norą skųstis dėl to "kokia bloga muzika šiais laikais". Mano suvokimu, tikra, profesionali kritika gali būti tik tada, kai kritikuoji mėgstamą, ar iš esmės mėgstamą dalyką. Tai ganėtinai sudėtinga, nes kartais kai kurie kūriniai gali būti ir tokie, kurie neturėtų sulaukti kritikos. Kodėl būna kūrinių, kurie iš viso neturėtų gauti jokios kritikos? Na, jie tiesiog būna sukurti nerimtai, neįdedant daug vargo, neišliejant daug prakaito, negalvojant apie technikas, apie taisykles bei tai, kaip išleistas kūrinys paveiks visuomenę. Jį išleidžiant negalvojama apie vieną svarbiausių intencijų - ką tavo kūrinys suteiks vartotojui. Žinoma, su muzika taip būna labai retai, taip būna tik kuriant megėjišką muziką, t.y., kuriant dėl savęs, išbandant savo gebėjimus. O profesionali muzika visada leidžiama tam, kad pereitų per kritikų akis (ir ausis). Na, ji leidžiama tam, kad kūrėjas gautų pelną už ją, tačiau jis prieš leisdamas žino, jog jo muzika pasieks kritikus (nesvarbu, profesionalus ar megėjus), kas verčia pasitempti ir skirti daugybę laiko bei jėgų, vienam paprastam, iš pažiūros, kūrinėliui, kol jis pasidarys jam (bei prodiuseriams, didesne dalimi, dažniausiai), tobulas. Na o tobulybė - tai yra individualus suvokimas. Dėl to kad egzistuoja tobulybės įsivaizdavimas, egzistuoja ir kritika.

Taigi, su laiku supratau, kaip teisingai (man atrodo teisingai) reikia kritikuoti muzikos (ir kitokių meno sričių) kūrinius. Supratau, kad negaliu tinkamai įvertinti kūrinio, kurio esmės aš nesuprantu ir/arba kuris man kelia asmenines antipatijas. Jeigu iš anksto matau, suprantu, pasižiūrėjus į muzikos žanrą ir/arba atlikėją, kurį esu jau girdėjus anksčiau ir tikrai žinau, kad jo nemėgstu, aš net nesivarginu, negaištu savo brangaus laiko bei sveikatos (jeigu antipatija būna per stipri). Su keliomis išimtimis, žinoma. Įsijungiu paklausyti ko nemėgstu, bet tik vedama smalsumo, nes kūrinys sudomina savo išoriniu pateikimu (pavadinimas, muzikinis video, paskaitytas dainos tekstas ar šiaip kalbos, reklama iš kitų). Būna ir taip, kad įsijungiu paklausyti to, ką mėgdavau praeityje, bet nebemėgstu, vien dėl to, kad pažiūrėčiau, į kokias lankas nuėjo gerai žinomi atlikėjai.

Vertinimas kritiškai: balais

Na ir paskutinė, ilgiausia dalis - vertinimas balais. Turime sistemą, kurioje vertinti kūrinius galime nuo 1 iki 10. Man ji labai patinka ir atrodo patogi bei teisinga. Tie, kurie mėgsta nuolatos kartoti, kad muzikos ar meno apskritai, negali įstatyti į jokius rėmus, kaip ir vertinti balais, man atrodo bestuburiai žmonės, neturintys savo asmeninės nuomonės ar bijantys ją išreikšti, arba kurie baidosi bet kokios kritikos (tiek ją išreikšti, tiek gauti). Taigi, kaip aš matau kūrinių vertinimą, naudojantis ta dešimtbale sistema? Atrodo, galėtų būti labai paprasta - 1 skiri tam, kas nepatinka, 10 skiri tam, kas patinka. Beje, tenka pastebėti tarp vertinančiųjų, kad kai kurie mėgsta pavertinti kūrinius vienetais, ir tikrai ne iš konstruktyvios kritikos, bet grynai iš kylančių antipatijų, o tiksliau, atsiduodant tik grynoms emocijoms. Bet ką aš žinau, galbūt kai kurie tai daro vien iš neturėjimo ką veikti, bandant kažką įrodyti, ar dar dėl kokių nors priežasčių, kurių įspėti negaliu. Iš manęs kylantis teisingumo jausmas bei polinkis į konstruktyvią kritiką neleidžia daryti tokių dalykų, o taip pat toks elgesys reikštų, kad aš nemoku vertinti, nežinau, kas man patinka, kas ne, ar dar blogiau - esu abejingas, neišprusęs žmogus. Štai kodėl vertinimas tik 1 arba 10 man atrodytų kvailas ir nelogiškas, o taip pat per siauras. Vertinimas, juolab tokios meno srities, kaip muzika, negali būti tik juoda arba balta. Muzikos daromas įspūdis gali turėti visas spalvas, esančias paletėje, su visais savo atspalviais, arba jeigu tų spalvų neįžvelgi, gali atsižvelgti ir į achromatinę skalę nuo visai baltos iki visiškos juodos, ir vertindamas varijuoti ja, prilygindamas ją tai dešimtbalei skalei.

Smulkios detalės apie tai, kaip aš varijuoju savo dešimtbale vertinimo skale. Spręsdama, kokį balą suteikti išgirstam kūriniui, visų pirmiausiai, atsižvelgiu į to kūrinio bendrą skambesį. Sakytum, tai paskutinis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti. Ir taip, ir ne. Kai klausaisi, ypač pirmą kartą, visada skiri savo dėmesį bendram skambesiui, o ne kažkokiai konkrečiai dainos sudedamajai daliai. Klausydamas kūrinio, bandai ieškoti tos harmonijos, darnaus sąskambio, kurį atitinkamai kiekviena daina turi turėti pagal savo žanrą. Galbūt kartais tos tobulos harmonijos ir nepavyksta pajausti, jos gali ir visai nebūti, tačiau bendras skambesys, net ir turėdamas trūkumų, kažkuo patraukia. Ir tai, kas patraukia yra tavo muzikinio skonio ypatumai. Apie muzikinį skonį galėčiau irgi prirašyti, bet tik trumpai pasakysiu esminius principus, kas sudaro muzikinį skonį. Pagal mane, tai yra tokia vertybių visuma, kurią nešiojiesi susiformavęs su savimi visą laiką, nors ji gali ir keistis, atitinkamai pagal gyvenimo aplinkybes, asmenybės pokyčius. Pagal tą vertybių visumą, atsižvelgi ir į kūrinio sudedamąsias dalis, tokias kaip vokalas, tekstai, muzikinis išpildymas ir visos peripetijos aplink tą išpildymą, kaip technika, stilistika arba koncepcija, ir dar nežinia kas. Ir kai tos principingos vertybės ima viršų, tu griežčiau galvoji apie vertinimą, net gi užsimanai kūrinį klausytis daugybę kartų, atidžiai išnarstydamas jį po kaulelį, kol atrodys, jog galbūt pats jį ir sukūrei. Tuomet jau tikrai žinai, kaip tą kūrinį teisingiausia vertinti, jau ir daugiau nei vien skaičiais.

Mane, melomanę, kažkuo patraukti muzikos kūrinyje nėra sunku, bet tuo pačiu ir nelengva. Kaip tai suprasti? Aš klausausi daug visokios muzikos, ir atitinkamai pagal savo vidines būsenas, nuotaikas, suvokimą, kurie yra reguliuojami aplinkos, atsirenku, kas man tuo metu patinka. Esu labai išranki, bet ko negaliu įtraukti į mėgstamiausiųjų sąrašą. Atsirenku tik tai, kas man asmeniškai, pagal muzikinį skonį arba vertybių visumą tuo metu yra svarbiausia, kam skiriu prioritetą.

Kūrinyje man gali patikti viena detalė, kad ir tiesiog vokalas, ir tam kūriniui aš jau jaučiu simpatijas, tačiau jeigu instrumentinė dalis man nepatinka (paprastai dėl to, kad ji tranki, popsinė ar tiesiog sintetinė), tai to kūrinio aš jau negaliu vertinti aukštu balu, ir suteikiu 5-7 balus.

Arba gali būti atvirkščiai - vokalas kaip tik prastas pagal mano supratimą, tačiau muzikinė kompozicija nuostabi. Tokiu atveju, aš paprastai duodu jau ir visus 8, kas yra tikrai labai gerai, ir kas dažnai būna aukščiausias mano vertinimas, jei atsižvelgiant į kūrinių grupę (pvz, albumą). Tačiau viskas labai priklauso nuo individualių atvejų, o pavyzdžių dabar tikrai neteiksiu.

1-4 balus aš teikiu labai retai. Jau dėl anksčiau minėtos priežasties: toks vertinimas paprastai rodo tik asmenines antipatijas ir jame nėra konstruktyvios kritikos. Man iš viso neaišku, kaip varijuoti tais mažiausiais balais, kai jie man beveik nesiskiria savo verte.

9-10 yra jau patys geriausi, atrinktieji, išrinktieji, apdovanoti, įgavę sėkmę iš mano pusės kūriniai. Juos duodu labai retais atvejais. Na, palyginus dažnai, nes kaip ir sakiau, mėgstu labai daug ką, ir tie atlikėjai, kurie iš manęs gauna tokius vertinimus yra mano mėgstamiausi, klausomiausi, ir jų yra pakankamai nemažai šioje planetoje. Aišku, su išimtimis, būna ir pavienių kūrinių, kurie man patinka, tačiau kiti pasirodo esantys prasti.

Paskutinė detalė - tai ant kokių dainų paspaudžiu "like". Viskas labai paprasta: ant tokių, kurios labiausiai rišasi su mano muzikiniu skoniu. Anksčiau dėdavau ir ant tų, kurias vertindavau 8, nes tai irgi geras vertinimas, tačiau ilgainiui supratau, kad 8 man tampa vidutinišku vertinimu, nepakankamai aukštu, kad galėčiau įrašyti į savo rinktinių kūrinių sąrašą, nes jų yra tiesiog per daug, tad apribojau savo mėgstamiausių sąrašą tik pačiais verčiausiais mano dėmesio. Yra dar vienas išimtinis atvejis, kai man patinka kūrinys ir aš jį vertinu aukščiausiais balais, tačiau neuždedu "like". Taip darau, nes tuo metu tikriausiai man nepatinka kūrinio žanras, kadangi esu "pasinešusi" ant visiškos priešybės, arba žinau, kad tas kūrinys man ilgainiui nepatiks, kad tai tik momentinė, idėjinė simpatija, o ne tikra meilė.

https://peledospasaulis.blogspot.lt/2017/07/kritine-muzikos-vertinimo-sistema.html