Neigiamai teigiamas (rūgštinė bazė)

Pastaruoju metu poliai verčiasi aukštyn kojomis. Pietūs į šiaurę, šiaurė į pietus. Gėris blogiu, blogis gėriu. Rūgštis bazė, bazė rūgštis. Juoda baltoj, balta juodoj. Avis išties vilkas, o vilkas avis. Nulis link begalybės, begalybė link nulio. Milijonieriai ubagai (iš esmės taip ir buvo)...

A kodėl? Todėl, kad optimizmas+tingumas = naivumas. Užsitingėjau savaitgalį, dabar tikiuos, kad anglų praeis tvarkingai, nors net nesuplanavau, ką sakysiu rytoj per pamoką. Kodėl? O jei aš dar ne tik nesistengiu, bet aš dar ir visiškai žalias anglų aukštajame moksle. Žinot, fizika ir man kosmosas, bet anglų dar didesnis.

KONTROLINIAI užkniso JUODAI (ups - BALTAI...).

O jei nesiskundus, tai net nežinau, ką pasakyti. Sausio 13-oji - neminėjau. Dėl ko - mokausi, mokausi ir mokausi. Sausį yra progų švęsti, bet neišeina. O čia nereikia švęsti, tiesiog paminėti. Kaip? Tuo labiau, aš nebuvau, nepatyriau, nežinau, kas išties ten dėjosi. Šiemet per televizorius girdžiu vis daugiau prieštaringų nuomonių. Vieniems buvo taip, kitiems anaip. Anksčiau man atrodė viskas aiškiau. Dabar man atrodo, kad ta naktis prieš dvidešimt dvejus metus buvo vienas iš tų įvykių, į kurį buvo pučiama migla. Kaip ir SSRS istorijoje daug miglos, taip ir 1991-ųjų Lietuvos istorijoje. Kai nieko nežinai, sunku kažką ir minėti.

Dabar gyvensiu naivumu. Mano vertybės verčiasi aukštyn kojomis... O gal ir nevisai. Vis dar nacionalinės šventės man sunkiai virškinamos... O tolerancijos dar nepakeičiau iškeikimų audra. Matyt, juoda dar tik pilka, rūgštis net ne bazė, ji tiesiog vanduo, nei pietūs, nei šiaurė, viskas centras. O aibėje tarp nulio ir begalybės nerandu viduriuko. Ir nereikia.