Nes niekas nieko iki šiol nepasakė (?)

5284-oji mano misijos diena (?)

Viskas man šiandien kelia abejonių. Kiti dalykai verčia nerimauti, dar vieni nervuotis (šitie pagaliau susitvarkė). Ta emocijų audra mane pasiekė dar gilų penktadienio priešpietį, kai netikėtai grįžau iš mokyklos... Nesiplėsiu, girtis nemėgstu, be to, mano asmeninis gyvenimas čia niekam neįdomus.

Taigi, sužinojęs tą naujieną pradėjau MOKYTIS. Aš vis dar nepatikiu, kad vienai dienai sumušiau aršiame mūšyje amžinąjį priešą, giltinę tinginę...

Savotiškai menkas lūžis, bet tokios naujienos man daro paskatą. Jau ne su lyg metais jaučiu, kad mano tingumas po biški dingsta, bet su lyg dienomis. Aišku, rizikuoju tapti knygų žiurkė, bet tingumą visgi reikia šalinti. Mano teorija: tu gali mokytis ir nori mokytis, bet antgamtinė (natūrali?) jėga tau to neleidžia. Viskas įmanoma, kol nereikia gerti raminamųjų. Kaip gerai, kad man jų ragaut nėra tekę. Geros emocijos visada gali įveikti nemigą.

Praūžė "mikroepocha" (taip karantiną vadinau praeitame savo dienoraštyje). Taigi, teko labiau patinginiauti, bet ir nuveikiau darbų, kurių kai kurių nebūčiau prisivertęs įprastai padaryti. Taigi, jau jaučiu ne tik tingumo mažinimo, bet ir savarankiškumo pažanga. Tenka pripažinti, kad aš jau išaugu iš "tėvų valdomos daržovės" statuso. Bet tai dar truks ilgai...

Mane intriguoja studento gyvenimas. Kai prisiklausau įvairių istorijų, tai jos mane atbaido. Aišku, tai man dar toli. Kur čia toli, jei nepajaučiau, kaip iš darželinuko tapau į filosofines vertybes pasinešusiu paaugliu. Laiko dimensijos tėkmė yra per daug greita. Krioklio vanduo krenta lėčiau, nei laikas bėga... Toks jausmas, kad kol nukrenta upės vanduo Niagaros kriokliu, tu spėji nugyventi devynis gyvenimus (nors pala, tai dabar tik antras mano gyvenimas, kur aš skubu?)

O vasario mėnesį turėsiu darbų, taigi, nesistenkit manęs dažnai čia išvysti. Tai tiek šiandienai. Iki kažkada.