Pabėgimas iš proto kalėjimo

Sėdžiu virtuvėje pusryčių metu. Geriu kavą, o tiksliau machiato su sojų pienu - fancy. Kasausi sukandžiotą uodų ranką, stebiu, kaip skraido musė aplink augalus kambaryje, nutūpdama ant lapų. Garsai tik iš dviejų šaltinių, vienas - šaldytuvo ūžimo, kitas - statybų kaiminystėje.

Šį kartą galvoje skamba Daughter daina, ypač eilutė "in the darkness I'll meet my creators/and they will all agree that I'm a suffocator".

Be dainų galvoje pilna ir visokių minčių, kaip visada. Užstrigau ties viena: kaip žmogus visada yra kalėjime, baisesniame už fizinį - savo proto kalėjime. Jis pats save ten užsidaro ir net nepajaučia. Bet ar gali jis save dėl to kaltininti, jeigu jis gyvena visuomenėje. "Mes gyvename visuomenėje". Tikrai taip, Kanye, tikrai taip...

Eiti su srove - tai yra pasidavimas, susitaikymas, supratimas, kad priešintis neverta. Taip pat nereikia ir stabdyti srovės, kaip dideliam akmeniui upės viduryje. Rekia eiti su srove, ir neštis su savimi idėjas, kuriomis gali apkrėsti kitus greta, kaip virusu.

Šiaip rašau visa tai tikriausiai todėl, kad internetas dingęs. Nors šiaip neplanavau su juo leisti savo rytinio laiko, nors mėgstu patkrinti naujus video, vietoj naujienų pasaulyje, kartais išmeta kokios įdomesnės TEDx kalbos reklamą ir aš paspaudžiu, nes esu silpna prieš tokius dalykus.

Priešais save turiu pasidėjusi balandžio mėnesio "Nemuno" numerį. Bet jam skaityti man reikia ramios būsenos, kada nesu tokia scatterbrained.

Kalbant apie upes, jeigu jau taip dažnai jų motyvas atsiranda pas mane, man yra didelis slėpinys, kur prasideda ir kur baigiasi upės? Galvoju apie mylimą Nemuną. Ar upės tiesiog visada įsilieja į kažkokį kitą vandens darinį? Santakoje Nemunas susilieja su Nerimi ir sudaro "vandenmaišą". Toji vieta turi savos magijos, tik aš nemėgstu ten dažnai vaikščioti, kadangi man ten per daug žmonių būna. Jeigu jų nebūtų ir iš vienos psuės nesigirdėtų gatvės garsų, tai būtų puiki vieta meditacijai. Bet juk yra ir Nemuno sala, tiesa, ten irgi šiltuoju metų laiku prisiveisia žmonių.

Aš gyvenu pakankamai vienišą gyvenimą. Bet tada pagalvoji, kad nieko per daug nedarei, jog jis būtų kitoks, tad skųstis dėl to negali. Kai nustojau save laikyti auka dėl visokių negandų, viskas taip žymiai palengvėjo...

Šiuo metu gyvenu su Camel albumu "I Can See Your House from Here". Kažkada įvertinau jį 7, bet dabar galvoju, jis turi tiek daug savo vidutiniokiško žavesio, kad yra vertas daugiau dėmesio. Taigi tą dėmesį ir skiriu.

Myliu šitą dainą nuo pirmos perklausos. Su kiekviena perklausa tik dar didesnė simpatija auga. Veikia labai transcendentiškai, smegenis arba užblokuoja, arba nuneša į visišką ramybės, numb būseną. Įsivaizduoju, kad lygiai taip pat turėtų veikti pojūčius slopinantys vaistai. Apskritai Radiohead - A Moon Shaped Pool mano yra neįvertintas, neišklausytas darbas. Taigi palauk, Radijogalvi, tavo eilė pasireikšti mano garso takelyje vėl ateina.