Pasaulis tik prezumpcija, mes esam sudedamosios, tai...

Taip, šios savaitės eigoje išgyvenau šiokius tokius filosofinius klausimus, maždaug hamletiško tipo - pasaulyje daug nenaudingos netvarkos, kurioje staiga pasiklydau ir vėl ėmiau nagrinėti egzistencialistines problemas, ko šiais metais turbūt dar nedariau. Vis tiek, galų gale, prieinu savo neseniai pagrįstas išvadas, jog mūsų buvimas yra matematinė (jokiu būdu ne kitokia!) prielaida, kurią realiai galime laikyti teisingu ir nepatvirtintu postulatu. Teisingiausia apibrėžti šią situaciją žodžiu prezumpcija, nes esame priėmę sąlygą, kad mes būtinai egzistuojame ir netgi be mūsų šis pasaulis toliau egzistuoja, bet kol kas to nėra įrodyta, kaip ir nėra įrodyta, kad gali būti kitaip.

Kita vertus, rugpjūtį kūriau sistemų teoriją, kurios yra išlikęs pirmasis rankraštinis puslapis, o kitus vysčiau tik savo galvoje, tai kokiame penktame lape atsirastų toks postulatas: jei pasaulį priimame kaip absoliučią (maksimalią) sistemą ir turime jos sudedamąsias sistemas, o tų sudedamųjų sistemų sudedamosios yra kitos sistemos ir taip toliau kol pasiekiame vienetinį elementą, tai taikome asociatyvumo taisyklę - visi vienetiniai elementai priklauso maksimaliajai sistemai. Šis loginis ryšys įrodo pasaulio (maksimalios sistemos) ir žmogaus (vienetinio elemento) neatsiejamą ryšį, todėl jei pasaulis pasižymi kažkokia komponentine savybe, ja pasižymi ir žmogus - tai surišta per prigimtinius dalykus. Įgimti dalykai yra maksimalios sistemos padariniai, įgytieji - sudedamųjų sistemų padariniai. Iš tokio loginio filosofinio formulavimo darau išvadą: kaip negalime įrodyti savo egzistavimo, taip negalime įrodyti bet kurios sistemos egzistavimo, ta prasme, pasaulis bet kuriuo atveju tėra tik prezumpcija, kaip ir žmogus.

Mandra filosofija, ar ne? Bet tokie išvartymai man atrodo gana logiški, nes aš esu iškėlęs postulatą savo rankraštyje, kad visą savo suvokimą galime paversti matematinėmis išraiškomis. Ką, beje, bandžiau padaryti ir prieš 2-3 metus savo dienoraščiuose, bet ten būdavo labai supaprastinti variantai, kuriems negalioja prielaida pasaulis yra maksimalioji sistema, kaip ir Pirmasis Sisteminis Dėsnis: maksimaliosios sistemos būsena yra konstanta ir atskaitos taškas ir yra visų elementų sisteminių būsenų vidurkis. Suvokti sunku, pateikiu pavyzdį: jei pasaulyje yra 7 milijardai žmonių, tai vienas yra labai geras, kitas yra truputį blogas, trečias yra pusiau blogas, pusiau geras ir t.t. kol aptariame visus pasaulio žmones ir nusprendžiame, kad summa summarum pasaulis yra blogas/geras/neutralus. Ir ta konstanta nesikeičia nepaisant to, kad vieni žmonės miršta, o kiti gimsta, pusiausvyra išlieka ta pati. Aišku, tai nėra visiškai absoliutu, jei tai pavyktų užrašyti matematiškai, taikyčiau diferencialines lygtis, nes tai aprėpia tam tikrus laiko skirtumus tarp vieno žmogaus gimimo ir kito žmogaus mirties. Manau, toks pavyzdys, išvystytas iš PSD, leidžia suvokti, kad galimi tiltai tarp mirštančių ir gimstančių asmenybių, kitaip sakant - homogeniška reinkarnacija iš žmogaus į žmogų nepažeidžiant pasaulio pusiausvyros.

Tokia trumpa apžvalga to, kaip aš mąstau nuo šios vasaros. Jei turėsiu laiko kažką išvystyti iš turimų dalykų, pateiksiu juos jau kūrybos skiltyje (o jėtus, ten aš nuo caro maro laikų jau nesireiškiau). Apskritai gyvenime esu daug veiklų turintis žmogus. Ir Konstitucijos egzaminai man sekasi (nesuvokiu, kaip seimūnai nežino Seimo funkcijų - juos prieš kandidatuojant į Seimą reiktų specialiai praegzaminuoti iš teisinių dalykų, nes jie nesuvokia savo pozicijos), ir Šekspyrą skaitau, ir žaidimus žaidžiu, ir muzikos klausau, ir šachmatų taktikas tobulinu, ir mokausi sunkiausius mokslus ir nemirštu ir dar atrandu laiko sau panuobodžiauti (bet miegu tik 6-7 valandas, o tai nieko gero). Tik šiek tiek kai kurios prievolės varo neviltį, nes tiesiog nebekenčiu kalbų mokymosi mokykloje. Vien dėl jų nesinori eiti į mokyklą. Jei repertuaras būtų: chemija, fizika, istorija, etika, filosofija, matematika, literatūra (kitokiame lygmenyje nei dabar), tai būtų tobuliausia man aplinka tobulėti ir su mielu noru eičiau į pamokas. Anglų mokymasis totalus debilizmas. Žodyną šiokį tokį turiu, bet realiai vienintelis dalykas patinka pamokose, kad galima tobulintis žodyną, o gramatika realiai nereikalinga. Apie lietuvių literatūros nagrinėjimus geriau išvis patylėti.

Tik vis dar nervina tas praktinis gyvenimo suvokimas, kad laiko visada ir visur trūksta, o taip norisi viską pažinti. Tas mano imlumas naujiems ir seniems dalykams yra didesnis už galimybes, todėl, nu, šakės, kaip baisu, kai aš ne viską spėju. Labai daug veiklų tenka ir atsisakyti dėl to, kad spėtum įtilpti į 17-18 valandų dienos režimą, iš kurių dar 7-8 valandas turi atmesti mokyklai. Realiai ~10 valandų, dar atmeskime valgymus, higienos palaikymą, poilsį po mokyklos ir pan. - lieka kokios 7 valandos. Dar patinginiaut kartais, kai motyvaciją kažkokie veiksniai visiškai atmuša, tai lieka 5 valandos. Tai ką aš galiu pasidaryti - namų darbus, paskaityti knygą, pažaisti šachmatais, paklausyti muzikos, šiek tiek pagroti ar pasimokyti papildomos medžiagos ir viskas - toks rutinos mechanizmas. Nors nedrįstu savo dienotvarkės vadinti rutiniška - net nežinau, kas yra rutina, nes toks gyvenimo tempas kol kas manęs nevargina ir tikrai neatsibosta, o man rutina yra negatyvas, bet jo nepatiriu, reiškia, rutinos nejaučiu. 

Manau, laikas yra baigti savo kassavaitinį pasakojimą ir uždarau šį dienoraštį šiokiais tokiais muzikiniais pasiūlymais: