Rankų kapojimo metas, kai lygtis pagal Žemaitę sprendi

Nors ne tiek man galvoje mokykla, kiek ateinantis savaitgalis, tačiau šį pirmadienį galima užskaityti. Galiausiai net ir po keletos valandų miego sugebi išsiropšti iš lovos prieš septynias, nors mano standartas kažkur 7:22 (that's an average) ir jaustis visiškai žvaliu, padaryti tam tikrų gerų darbų... Pala, o ar aš šiandien ką nors naudingo padariau? Visiškai ne, tačiau tikrai buvo užtektinai įdomi (nors ir tokia pat paprastai kaip kitos, tačiau kartais ir mažyčiai elementai sudaro pozityvią visumą). Kol vyko nuobodus Žemaitės nagrinėjimas, o prieš tai prieita išvados, jog tarp Žemaitės ir meksikietiškų/venesuelietiškų serialų yra kažkas bendro, tai vieni sau pirštus kapojo, o pavyzdžiui, aš sprendžiau lygčių sistemas. Matematika nėra mielas mokslas, bet nuobodybėje labai skaniai sukramto, puiki alternatyva gelbėtis iš literatūros marazmų.

Pradedu prieiti prie tam tikros ribos, kai mokykla nebekelia jokių sunkumų mano nuosavai egzistencijai. Tik nesuprantu, ar problemos sukeliamos kitiems. Kartais atrodo, jog visi nekenčia mokyklos, o kartais jie pradeda nebejausti edukacijos spaudimo ir pradeda elgtis ir mąstyti laisvai. Tam tikri prievartiniai dalykai išvis neturi teisės kištis į žmogaus psichologinį mechanizmą. Tik nežinau, kaip kartais vaduotis nuo "užkniso mokslai" sindromo. Jis yra žalingas, nepriimtinas, nemalonus, tačiau atrasti vaistus nuo jo labai būtų gerai. Pradedu manyti, jog tobulumo etalonas yra sugebėjimas suderinti laisvą laiką, pramogas ir hobius su užimtuoju laiku, mokykla ir kitas prievoles. Bet kartais nutinka visiškas išbalansavimas, kada žmogus nenori nei mokyklos, ir užsiimti kažkuo tingi. Tada jau blogai. Va, ar aš galiu sakyti, kad mano ištisinis sėdėjimas prie kompo yra naudingas? Žinoma taip, nes aš perkratinėju savo sąžinę rašydamas šį dienoraštį. Keistas būdas, bet daug veiksmingesnis ir lengviau pakeliamas nei išpažintis. Kam pagaliau reikia slėpti savo nuodėmes. Išmintingas tas, kuris nebijo viešai pripažinti savo klaidos. Bet žmogui sveika yra ir režimas. Psichologinis įpratimas prie griežtos dienotvarkės irgi būtų tobulas darnios gyvenimo tėkmės scenarijus.

O šiandien dar kartą turėjau įsitikinimą, jog mokytojo darbas nėra lengvas, bet man jis toks prie širdies. Tai vėl parodo mano eruditišką prigimtį. 

Taigi, o tie architektai labai geri: