Skaistykloje

"Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :)

"Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti.

"Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu.

"Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. 

Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo. 

"Gražus tobulumas" - šis išsireiškimas man skamba kaip kažkas iš utopijos srities. Jeigu pati tobulybė yra siekiamybė, prie kurios niekada nepriartėji, tai kaži ar ji, ir dar graži, iš viso galima. Tobulumas tik galbūt yra galimas tam tikrose siaurose srityse, kai sieki kuo geriau atitikti normas, ir kuo tiksliau jas atitinki - tuo tobulesnis tas veiksmas traktuojamas. Bet galų gale, supranti, kad tu tik seki kažkokiais bendrais šablonais ir su laiku pajauti, kas tas bandymas atitikti tavęs pradeda nebetenkinti, vis kažko trūksta, vis atrodo, kad galėtum dar geriau. Čia gal kažkoks tobulumo, maksimalizmo kompleksas.

Nejautrą yra naudinga išsiugdyti, bet irgi, tikrai ne visose gyvenimo srityse ir priklausomai nuo konteksto. Vis dėlto reikia išlaikyti savo žmogiškumą. Svarbu išmokti subtiliai žvelgti į pasaulį, į kasdienybę, sugebėti įžvelgti prasmę, grožį mažose smulkmenose, nes iš jų ir susideda gyvenimas.

11-12 dimensijų įstrigo man galvoje nuo peržiūrėtų video, įmesiu porą pavyzdžių. Bet žinau, kad yra ir 26 skaičius, tiesiog man kol kas per sunku suvokti ką visa tai reiškia, nors pagrindus jau kažkokius turiu. Kol kas gerai žinoti ir tiek, kiek siekia mano egzistavimas žemėje, t.y., kad esu 3D projekcijos dalis, ir 4 dimensija yra prie ko mes prisiliečiame, bet pilnai dar išnaudoti negalime (nes keliavimas laiku dar neįmanomas). Nebent ta 4 dimensija yra tik vienos krypties (tiksliai dar nežinau).

"Vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius" - čia galima ir pritarti, ir nepritarti. Kai aš žvelgiu į visokius gyvenimiškus kitų žmonių, ne tik savo, atvejus, pastebiu kelias labai paprastas tendencijas: vieni žmonės yra linkę gyventi patogiai, eiti jau išmintais keliais, nerizikuoti, o kiti turi kažkokį vidinį drive'ą, kuris skatina juos eiti prieš srovę, ar tiesiog daug ką daryti kitais būdais, savo paties net išrastais. Esmė tokia, kad dabartiniame pasaulyje yra atsiradę labai daug laisvės, ir kartais žmonės nežino, ką su ja daryti. Kaip pasirinkti vieną aiškų kelią, kai tų kelių, viliojačių, patrauklių, įspūdingų yra labai daug? Taigi šiais laikais jie gal linkę daugiau klaidžioti, ekperimentuoti, tuo pačiu panirdami (gal net per daug) į egzistencializmą. Bet yra ir dalis tokių, kurie yra užprogramuoti, tiesiog seka savo tėvų (dažniausiai) pavyzdžiu. Vis dėlto, mano požiūriu, pragmatiškų materialistų procentas visuomenėje yra didesnis, nes mes matome tuos žmones visur - televizijoje, reklamoje, socialiniuose tinkluose. Anksčiau to tiek tikrai nebuvo, anksčiau žmonės buvo tikresni, kalbant apie viešają erdvę. Nebuvo tikrai tiek koncentruojamasi į išorinius, paviršinius dalykus, kaip yra dabar.

Na, aš dažnai esu idealistas. Aš nesvarstau apie tai, kad staiga apskritai visus netobulumus ištaisyti ir pasaulį paversti ganėtinai nuobodžia vieta. Aš svarstau apie kai kurių minusų ištaisymą, proto ribose. Ir jei tu sau konstatuoji, kad tu nori siekti dar daugiau, nei pasiekei, tai jokios tobulybės tu nepasiekei, nes, kaip ir sakei, tobulybės neina pasiekti. Galų gale net ir preciziškiausiai nušlifuotas monoizotopinis silicio rutulys nėra idealus, tačiau mes jį vis tiek vadinam atitinkančiu visus reikalavimus, praktiškai tobulu objektu.

Man visi tie ultramodernistiniai šaršalai kaip stygų teorija ir jos 10/11/26 dimensijos netgi nėra labai įdomios, nes jos vargiai pagrįstos. Aš laikausi modernios, eksperimentiškai patvirtintos ir sunkiai paneigiamos doktrinos, kad laikas (ketvirtoji dimensija) yra vienpusis. Žinoma, tas vienpusiškumas sulaužo visą mūsų egzistencijos simetriją, bet gal įtikėti, kad pasaulis yra asimetriškas, yra įdomiau.

Kad viešoje erdvėje žmonės darosi butaforiški, aš sutikčiau. Dėl to labai daug žmonių pastaruoju metu pasirenka televizoriaus nebežiūrėti. Nes viskas yra tik dėl reitingų, ne dėl nuoširdumo ar tiesų. Pasigendu tokios televizijos, kokia buvo mano ankstyvojoje vaikystėje (~2000 m.). Tada to profesionalumo nebuvo labai daug, tačiau buvo natūralesnis požiūris į kiekvieną "apdiskutuojamą" objektą. Radijo klausau labai retai, bet ten irgi labai daug populizmo pasidarė. Apie internetinę spaudą ir socialines medijas net nekalbu - ten yra blogai. Žinoma, aš DELFI skaitau ir Facebook naršau, tačiau daug laiko suėdama, kol atsirenki sau aktualią, tikrą ir įdomią informaciją. 

Iš thumbnail'o pagalvojau, kad čia dar vienas tų aliuminio rutulių. Sakyčiau, idealizmas idealizmui nelygu, kaip ir tobulumas tobulumui. Tas minusų taisymas proto ribose yra toks neapibrėžtas, tu nežinai, kur tiksliai yra tos ribos, tu neturi jokių šansų pasiekti tą lygį, kada viskas, galima nustoti stengtis. Taigi į idealizmą aš žvelgiu kaip nuolatinį siekimą to, kas net nėra įmanoma pasiekti, ir todėl man jis yra beprasmis. Bet neneigsiu to, kad jis turi ir gerąją pusę, o ji yra tokia, kad skatina žmogų iš pasyvios susitaikymo būsenos siekti to neįmanomo (kad ir kaip kontraversiškai dabar nuskambėjau). Siekimas neįmanomo yra mokymasis. O mokymasis visada yra tik gerai.

Galbūt tos teorijos iš tikrųjų naudingos tik fantastams, mokslinės fantastikos romanų rašytojams, tačiau bet kokiu atveju susipažinti yra įdomu.

Šiuo atveju aš kalbėčiau ne tik apie televizijos reintingus, nes jie lygiai taip pat egzistuoja ir tam pačiam Delfi. Radijas jau yra geriau, nes jame galima pasiklausyti visokių gerbtinesnių žmonių, kurie nebando kažko įrodyti ar "stumti" ant kitų savo lygos nedraugų. Televizija nebūtinai yra blogai, labai priklauso nuo laidų. Pavyzdžiui, LRT arba LRT Kultūros kanalai dar yra ganėtinai geri, išlaikę aukštą lygį, ten yra laidų, kurias aš mielai žiūriu/klausau jei tik tais retais atvejai įsijungiu televizorių. Iš kitų kanalų išrinkčiau vieną LNK laidą, "Yra kaip yra", ir nors ir ji nėra tobula, bet į ją ateina įdomių, gerbtinų žmonių, kurių nuomonės pasiklausyti įdomu, o ir nagrinėjamos temos būna aktualios. Man nepatinka dar ir kaip tu susiaurinai internetinę spaudą, kad ten tik blogai (tikriausiai turėdamas tik tokius mainstream'inius portalus, kaip Delfi), nes yra tikrai labai neprastų alternatyvių saitų, kurie tikrai turėtų būti populiaresni. Kitas dalykas, jeigu 2000 m. tau buvo 2 metai, tai kaip tu dar gali išvis atsiminti, kas dėjosi tuometinėje televizijoje? Čia man mistika :D

Ne 2000 m., o ~2000 m. - čia notacija labai svarbi. Be to, aš ir dabar naršau po visokius archyvus, nes mane pakankamai domina to laikmečio žiniasklaidos / televizijos tendencijos.

Aš nekalbėjau apie alternatyvininkus apskritai, tiesiog konstatavau, kad ta masinė internetinė spauda yra iš esmės blogis. Lygiai taip pat nekalbu apie alternatyvininkus televizijoje, nors jų ten beveik ir nėra. Radijuje yra šiokių tokių įdomesnių dalykų, bet vėlgi, nebe tas. Nors čia gal jau man nostalgija daugiau pareina nei objektyvus mąstymas. Tai tiek.

"Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :)

"Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti.

"Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu.

"Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. 

Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo. 

"Gražus tobulumas" - šis išsireiškimas man skamba kaip kažkas iš utopijos srities. Jeigu pati tobulybė yra siekiamybė, prie kurios niekada nepriartėji, tai kaži ar ji, ir dar graži, iš viso galima. Tobulumas tik galbūt yra galimas tam tikrose siaurose srityse, kai sieki kuo geriau atitikti normas, ir kuo tiksliau jas atitinki - tuo tobulesnis tas veiksmas traktuojamas. Bet galų gale, supranti, kad tu tik seki kažkokiais bendrais šablonais ir su laiku pajauti, kas tas bandymas atitikti tavęs pradeda nebetenkinti, vis kažko trūksta, vis atrodo, kad galėtum dar geriau. Čia gal kažkoks tobulumo, maksimalizmo kompleksas.

Nejautrą yra naudinga išsiugdyti, bet irgi, tikrai ne visose gyvenimo srityse ir priklausomai nuo konteksto. Vis dėlto reikia išlaikyti savo žmogiškumą. Svarbu išmokti subtiliai žvelgti į pasaulį, į kasdienybę, sugebėti įžvelgti prasmę, grožį mažose smulkmenose, nes iš jų ir susideda gyvenimas.

11-12 dimensijų įstrigo man galvoje nuo peržiūrėtų video, įmesiu porą pavyzdžių. Bet žinau, kad yra ir 26 skaičius, tiesiog man kol kas per sunku suvokti ką visa tai reiškia, nors pagrindus jau kažkokius turiu. Kol kas gerai žinoti ir tiek, kiek siekia mano egzistavimas žemėje, t.y., kad esu 3D projekcijos dalis, ir 4 dimensija yra prie ko mes prisiliečiame, bet pilnai dar išnaudoti negalime (nes keliavimas laiku dar neįmanomas). Nebent ta 4 dimensija yra tik vienos krypties (tiksliai dar nežinau).

"Vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius" - čia galima ir pritarti, ir nepritarti. Kai aš žvelgiu į visokius gyvenimiškus kitų žmonių, ne tik savo, atvejus, pastebiu kelias labai paprastas tendencijas: vieni žmonės yra linkę gyventi patogiai, eiti jau išmintais keliais, nerizikuoti, o kiti turi kažkokį vidinį drive'ą, kuris skatina juos eiti prieš srovę, ar tiesiog daug ką daryti kitais būdais, savo paties net išrastais. Esmė tokia, kad dabartiniame pasaulyje yra atsiradę labai daug laisvės, ir kartais žmonės nežino, ką su ja daryti. Kaip pasirinkti vieną aiškų kelią, kai tų kelių, viliojačių, patrauklių, įspūdingų yra labai daug? Taigi šiais laikais jie gal linkę daugiau klaidžioti, ekperimentuoti, tuo pačiu panirdami (gal net per daug) į egzistencializmą. Bet yra ir dalis tokių, kurie yra užprogramuoti, tiesiog seka savo tėvų (dažniausiai) pavyzdžiu. Vis dėlto, mano požiūriu, pragmatiškų materialistų procentas visuomenėje yra didesnis, nes mes matome tuos žmones visur - televizijoje, reklamoje, socialiniuose tinkluose. Anksčiau to tiek tikrai nebuvo, anksčiau žmonės buvo tikresni, kalbant apie viešają erdvę. Nebuvo tikrai tiek koncentruojamasi į išorinius, paviršinius dalykus, kaip yra dabar.

Na, aš dažnai esu idealistas. Aš nesvarstau apie tai, kad staiga apskritai visus netobulumus ištaisyti ir pasaulį paversti ganėtinai nuobodžia vieta. Aš svarstau apie kai kurių minusų ištaisymą, proto ribose. Ir jei tu sau konstatuoji, kad tu nori siekti dar daugiau, nei pasiekei, tai jokios tobulybės tu nepasiekei, nes, kaip ir sakei, tobulybės neina pasiekti. Galų gale net ir preciziškiausiai nušlifuotas monoizotopinis silicio rutulys nėra idealus, tačiau mes jį vis tiek vadinam atitinkančiu visus reikalavimus, praktiškai tobulu objektu.

Man visi tie ultramodernistiniai šaršalai kaip stygų teorija ir jos 10/11/26 dimensijos netgi nėra labai įdomios, nes jos vargiai pagrįstos. Aš laikausi modernios, eksperimentiškai patvirtintos ir sunkiai paneigiamos doktrinos, kad laikas (ketvirtoji dimensija) yra vienpusis. Žinoma, tas vienpusiškumas sulaužo visą mūsų egzistencijos simetriją, bet gal įtikėti, kad pasaulis yra asimetriškas, yra įdomiau.

Kad viešoje erdvėje žmonės darosi butaforiški, aš sutikčiau. Dėl to labai daug žmonių pastaruoju metu pasirenka televizoriaus nebežiūrėti. Nes viskas yra tik dėl reitingų, ne dėl nuoširdumo ar tiesų. Pasigendu tokios televizijos, kokia buvo mano ankstyvojoje vaikystėje (~2000 m.). Tada to profesionalumo nebuvo labai daug, tačiau buvo natūralesnis požiūris į kiekvieną "apdiskutuojamą" objektą. Radijo klausau labai retai, bet ten irgi labai daug populizmo pasidarė. Apie internetinę spaudą ir socialines medijas net nekalbu - ten yra blogai. Žinoma, aš DELFI skaitau ir Facebook naršau, tačiau daug laiko suėdama, kol atsirenki sau aktualią, tikrą ir įdomią informaciją. 

Iš thumbnail'o pagalvojau, kad čia dar vienas tų aliuminio rutulių. Sakyčiau, idealizmas idealizmui nelygu, kaip ir tobulumas tobulumui. Tas minusų taisymas proto ribose yra toks neapibrėžtas, tu nežinai, kur tiksliai yra tos ribos, tu neturi jokių šansų pasiekti tą lygį, kada viskas, galima nustoti stengtis. Taigi į idealizmą aš žvelgiu kaip nuolatinį siekimą to, kas net nėra įmanoma pasiekti, ir todėl man jis yra beprasmis. Bet neneigsiu to, kad jis turi ir gerąją pusę, o ji yra tokia, kad skatina žmogų iš pasyvios susitaikymo būsenos siekti to neįmanomo (kad ir kaip kontraversiškai dabar nuskambėjau). Siekimas neįmanomo yra mokymasis. O mokymasis visada yra tik gerai.

Galbūt tos teorijos iš tikrųjų naudingos tik fantastams, mokslinės fantastikos romanų rašytojams, tačiau bet kokiu atveju susipažinti yra įdomu.

Šiuo atveju aš kalbėčiau ne tik apie televizijos reintingus, nes jie lygiai taip pat egzistuoja ir tam pačiam Delfi. Radijas jau yra geriau, nes jame galima pasiklausyti visokių gerbtinesnių žmonių, kurie nebando kažko įrodyti ar "stumti" ant kitų savo lygos nedraugų. Televizija nebūtinai yra blogai, labai priklauso nuo laidų. Pavyzdžiui, LRT arba LRT Kultūros kanalai dar yra ganėtinai geri, išlaikę aukštą lygį, ten yra laidų, kurias aš mielai žiūriu/klausau jei tik tais retais atvejai įsijungiu televizorių. Iš kitų kanalų išrinkčiau vieną LNK laidą, "Yra kaip yra", ir nors ir ji nėra tobula, bet į ją ateina įdomių, gerbtinų žmonių, kurių nuomonės pasiklausyti įdomu, o ir nagrinėjamos temos būna aktualios. Man nepatinka dar ir kaip tu susiaurinai internetinę spaudą, kad ten tik blogai (tikriausiai turėdamas tik tokius mainstream'inius portalus, kaip Delfi), nes yra tikrai labai neprastų alternatyvių saitų, kurie tikrai turėtų būti populiaresni. Kitas dalykas, jeigu 2000 m. tau buvo 2 metai, tai kaip tu dar gali išvis atsiminti, kas dėjosi tuometinėje televizijoje? Čia man mistika :D

"Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :)

"Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti.

"Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu.

"Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. 

Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo. 

"Gražus tobulumas" - šis išsireiškimas man skamba kaip kažkas iš utopijos srities. Jeigu pati tobulybė yra siekiamybė, prie kurios niekada nepriartėji, tai kaži ar ji, ir dar graži, iš viso galima. Tobulumas tik galbūt yra galimas tam tikrose siaurose srityse, kai sieki kuo geriau atitikti normas, ir kuo tiksliau jas atitinki - tuo tobulesnis tas veiksmas traktuojamas. Bet galų gale, supranti, kad tu tik seki kažkokiais bendrais šablonais ir su laiku pajauti, kas tas bandymas atitikti tavęs pradeda nebetenkinti, vis kažko trūksta, vis atrodo, kad galėtum dar geriau. Čia gal kažkoks tobulumo, maksimalizmo kompleksas.

Nejautrą yra naudinga išsiugdyti, bet irgi, tikrai ne visose gyvenimo srityse ir priklausomai nuo konteksto. Vis dėlto reikia išlaikyti savo žmogiškumą. Svarbu išmokti subtiliai žvelgti į pasaulį, į kasdienybę, sugebėti įžvelgti prasmę, grožį mažose smulkmenose, nes iš jų ir susideda gyvenimas.

11-12 dimensijų įstrigo man galvoje nuo peržiūrėtų video, įmesiu porą pavyzdžių. Bet žinau, kad yra ir 26 skaičius, tiesiog man kol kas per sunku suvokti ką visa tai reiškia, nors pagrindus jau kažkokius turiu. Kol kas gerai žinoti ir tiek, kiek siekia mano egzistavimas žemėje, t.y., kad esu 3D projekcijos dalis, ir 4 dimensija yra prie ko mes prisiliečiame, bet pilnai dar išnaudoti negalime (nes keliavimas laiku dar neįmanomas). Nebent ta 4 dimensija yra tik vienos krypties (tiksliai dar nežinau).

"Vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius" - čia galima ir pritarti, ir nepritarti. Kai aš žvelgiu į visokius gyvenimiškus kitų žmonių, ne tik savo, atvejus, pastebiu kelias labai paprastas tendencijas: vieni žmonės yra linkę gyventi patogiai, eiti jau išmintais keliais, nerizikuoti, o kiti turi kažkokį vidinį drive'ą, kuris skatina juos eiti prieš srovę, ar tiesiog daug ką daryti kitais būdais, savo paties net išrastais. Esmė tokia, kad dabartiniame pasaulyje yra atsiradę labai daug laisvės, ir kartais žmonės nežino, ką su ja daryti. Kaip pasirinkti vieną aiškų kelią, kai tų kelių, viliojačių, patrauklių, įspūdingų yra labai daug? Taigi šiais laikais jie gal linkę daugiau klaidžioti, ekperimentuoti, tuo pačiu panirdami (gal net per daug) į egzistencializmą. Bet yra ir dalis tokių, kurie yra užprogramuoti, tiesiog seka savo tėvų (dažniausiai) pavyzdžiu. Vis dėlto, mano požiūriu, pragmatiškų materialistų procentas visuomenėje yra didesnis, nes mes matome tuos žmones visur - televizijoje, reklamoje, socialiniuose tinkluose. Anksčiau to tiek tikrai nebuvo, anksčiau žmonės buvo tikresni, kalbant apie viešają erdvę. Nebuvo tikrai tiek koncentruojamasi į išorinius, paviršinius dalykus, kaip yra dabar.

Na, aš dažnai esu idealistas. Aš nesvarstau apie tai, kad staiga apskritai visus netobulumus ištaisyti ir pasaulį paversti ganėtinai nuobodžia vieta. Aš svarstau apie kai kurių minusų ištaisymą, proto ribose. Ir jei tu sau konstatuoji, kad tu nori siekti dar daugiau, nei pasiekei, tai jokios tobulybės tu nepasiekei, nes, kaip ir sakei, tobulybės neina pasiekti. Galų gale net ir preciziškiausiai nušlifuotas monoizotopinis silicio rutulys nėra idealus, tačiau mes jį vis tiek vadinam atitinkančiu visus reikalavimus, praktiškai tobulu objektu.

Man visi tie ultramodernistiniai šaršalai kaip stygų teorija ir jos 10/11/26 dimensijos netgi nėra labai įdomios, nes jos vargiai pagrįstos. Aš laikausi modernios, eksperimentiškai patvirtintos ir sunkiai paneigiamos doktrinos, kad laikas (ketvirtoji dimensija) yra vienpusis. Žinoma, tas vienpusiškumas sulaužo visą mūsų egzistencijos simetriją, bet gal įtikėti, kad pasaulis yra asimetriškas, yra įdomiau.

Kad viešoje erdvėje žmonės darosi butaforiški, aš sutikčiau. Dėl to labai daug žmonių pastaruoju metu pasirenka televizoriaus nebežiūrėti. Nes viskas yra tik dėl reitingų, ne dėl nuoširdumo ar tiesų. Pasigendu tokios televizijos, kokia buvo mano ankstyvojoje vaikystėje (~2000 m.). Tada to profesionalumo nebuvo labai daug, tačiau buvo natūralesnis požiūris į kiekvieną "apdiskutuojamą" objektą. Radijo klausau labai retai, bet ten irgi labai daug populizmo pasidarė. Apie internetinę spaudą ir socialines medijas net nekalbu - ten yra blogai. Žinoma, aš DELFI skaitau ir Facebook naršau, tačiau daug laiko suėdama, kol atsirenki sau aktualią, tikrą ir įdomią informaciją. 

"Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :)

"Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti.

"Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu.

"Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. 

Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo. 

"Gražus tobulumas" - šis išsireiškimas man skamba kaip kažkas iš utopijos srities. Jeigu pati tobulybė yra siekiamybė, prie kurios niekada nepriartėji, tai kaži ar ji, ir dar graži, iš viso galima. Tobulumas tik galbūt yra galimas tam tikrose siaurose srityse, kai sieki kuo geriau atitikti normas, ir kuo tiksliau jas atitinki - tuo tobulesnis tas veiksmas traktuojamas. Bet galų gale, supranti, kad tu tik seki kažkokiais bendrais šablonais ir su laiku pajauti, kas tas bandymas atitikti tavęs pradeda nebetenkinti, vis kažko trūksta, vis atrodo, kad galėtum dar geriau. Čia gal kažkoks tobulumo, maksimalizmo kompleksas.

Nejautrą yra naudinga išsiugdyti, bet irgi, tikrai ne visose gyvenimo srityse ir priklausomai nuo konteksto. Vis dėlto reikia išlaikyti savo žmogiškumą. Svarbu išmokti subtiliai žvelgti į pasaulį, į kasdienybę, sugebėti įžvelgti prasmę, grožį mažose smulkmenose, nes iš jų ir susideda gyvenimas.

11-12 dimensijų įstrigo man galvoje nuo peržiūrėtų video, įmesiu porą pavyzdžių. Bet žinau, kad yra ir 26 skaičius, tiesiog man kol kas per sunku suvokti ką visa tai reiškia, nors pagrindus jau kažkokius turiu. Kol kas gerai žinoti ir tiek, kiek siekia mano egzistavimas žemėje, t.y., kad esu 3D projekcijos dalis, ir 4 dimensija yra prie ko mes prisiliečiame, bet pilnai dar išnaudoti negalime (nes keliavimas laiku dar neįmanomas). Nebent ta 4 dimensija yra tik vienos krypties (tiksliai dar nežinau).

"Vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius" - čia galima ir pritarti, ir nepritarti. Kai aš žvelgiu į visokius gyvenimiškus kitų žmonių, ne tik savo, atvejus, pastebiu kelias labai paprastas tendencijas: vieni žmonės yra linkę gyventi patogiai, eiti jau išmintais keliais, nerizikuoti, o kiti turi kažkokį vidinį drive'ą, kuris skatina juos eiti prieš srovę, ar tiesiog daug ką daryti kitais būdais, savo paties net išrastais. Esmė tokia, kad dabartiniame pasaulyje yra atsiradę labai daug laisvės, ir kartais žmonės nežino, ką su ja daryti. Kaip pasirinkti vieną aiškų kelią, kai tų kelių, viliojačių, patrauklių, įspūdingų yra labai daug? Taigi šiais laikais jie gal linkę daugiau klaidžioti, ekperimentuoti, tuo pačiu panirdami (gal net per daug) į egzistencializmą. Bet yra ir dalis tokių, kurie yra užprogramuoti, tiesiog seka savo tėvų (dažniausiai) pavyzdžiu. Vis dėlto, mano požiūriu, pragmatiškų materialistų procentas visuomenėje yra didesnis, nes mes matome tuos žmones visur - televizijoje, reklamoje, socialiniuose tinkluose. Anksčiau to tiek tikrai nebuvo, anksčiau žmonės buvo tikresni, kalbant apie viešają erdvę. Nebuvo tikrai tiek koncentruojamasi į išorinius, paviršinius dalykus, kaip yra dabar.

"Idėjos plaukia iš galvos tiesiog nesustabdomu srautu, grasina paskandinti." - kažkokia panašią iliustraciją aš kažkokiuose senuose dienoraščiuose jau esu vartojęs :)

"Šiuo metu turėčiau daryti kažką kitą, tačiau aš štai sėdžiu su laptopu ant kelių ir rašau šiuos žodžius. Ir nei kiek nesigailiu, kadangi žinau, jog pasiduodu grynam sielos postūmiui, renkuosi neignoruoti jo, neignoruoti tikrųjų savo poreikių, pasiduoti akimirkos grožiui, pilnai išgyventi ją." - aš irgi taip visada darau. Apskritai su visa viduriniąja tavo rašinėlio pastraipa sutinku, vargiai galiu ką bepridurti.

"Turime pasiduoti pasauliui, nustodami su juo kovoti." - aš mėgstu kovoti su pasauliu, nes matau jame negražių netobulumų ir norėčiau, kad tai būtų paversta bent jau į gražius netobulumus, ką jau bekalbėt apie gražius tobulumus. O toji ugdoma nejautra irgi ne visada yra gerai. Tai gali priversti prie to, kad pradėsi pernelyg pasyviai žiūrėti į gyvenimą ir kasdienes situacijas apskritai. Jas reikia išgyventi su entuziazmu.

"Suvokti visas 11 ar tai 12 esančių dimensijų, ne tik suprasti jų esmę, bet ir pasiekti savo egzistenciją jose." - o kodėl 11 ar 12 dimensijų? Čia kažkas lyg iš stygų teorijos konteksto ištraukta. Aš apskritai apsibrėžiu save kaip reiškinį, turintį n matavimų n dimensijų erdvėje, kur n - bet koks skaičius, kad ir kompleksinis (šaknis iš -1). Nu nes paprasčiau savęs traktuoti jau nebemoku, nebesu to paties orelio skleidėjas, koks buvau būdamas 14-os. 

Nesu tikras, ar pasaulis, kuriame mes gyvename, yra persmelktas pragmatizmo. Taip, jo yra nemažai, taip, siekiama optimizuoti mūsų visus fizinio gyvenimo gėrius, bet vis dažniau žmonės yra linkę rinktis sudėtingus ir kūrybiškus gyvenimo kelius, tai gal šiuolaikiniuose mumyse yra ir nemažai egzistencializmo beigi idealizmo.