
Susijusi muzika: pasirinkti
PERŽIŪRĖTI
RAŠYTI
Tam, kam manęs taip reikia, susiranda manęs pakaitalą. Šiokį tokį, apie kurį girdi tik kaip apie mitą, nors mitas esi pats. Tai yra tai, kas išvaizda, būdu ir mintimis primena mane, nes tikrosios manęs nėra kai reikia ir kai visiškai nenori. Bet yra, yra Monika. Mokinė, kuri yra tarsi aš, kaip girdėjau ir kaip man sakė. Ji tokia, kokia aš buvau, į kurią žiūrėdama ir su ja kalbėdama mano mama mato mane. Ji dievina tą mokinę, apie ją aš žinau daug daugiau negu man reikėtų, mačiau ją kartą ar du, tačiau suprantu, kodėl mamai ji tokia svarbi. Ji pati sako, kad taip yra dėl manęs trūkumo. Aš grįžtu kažkaip pas ją per Moniką. Ir palieku ją, kai baigiasi pamoka. Nežinau ar tai tam tikras žavėjimasis tuo, kas tau primena tavo vaiką, ar žavėjimasis kartu ir savo vaiku, tokiu žmogumi, kuris yra į jį labai panašus. Nežinau kas tai. Kaip bebūtų tai miela, bet ir gaila. Gaila, kad manęs reikia, manęs nėra, reikia to, kas mane kompensuotų. Kitoje barikados pusėje stovi vyras. Jis daugelį metų buvo vadinamas tėvu, nors, švelniai tariant, toks tikrai nebuvo. Nuo gimimo nebuvo nei tėvo, nei dukros, nebuvo jokio ryšio, vienintelis dalykas buvo tai, kad mes buvome ir esame kaip du nepasisekusiai klonuoti žmonės. Nepasisekusiai todėl, kad panašumas ne identiškas. Tik apie 90%. Taigi tie du žmonės jau ir taip per daug panašūs. Net siaubingai, o tai negerai, tai veda prie destrukcijos. Todėl vaikas aš nekentė tėvo, o tėvas nekentė dukros, nes abu naikinome savo atspindžius vienas kitame. Jis manyje matydavo save, aš jame - save, tai ko nekenti labiausiai esu tu pats, tai, kas stovi prieš tave ir bado tau akis. Koks tu esi šlykštus žmogus. Todėl nori to nematyti. Nori sudaužyti veidrodį ledo kirtikliu, kulka, todėl visas mano gyvenimas su savo kūrėju buvo toks. Kūrėjas ir jo kopija, ne tėvas ir ne dukra. Bet. Bet kai mes atskirai, kuomet grįžtu matau, jog tas žmogus ima būti tėvas, kuris kitaip į mane žiūri, kuris klauso, ką sakau, kuris ima tapti tuo, kuo turėjo būti visą tą laiką, kuomet buvau namie, bet ne dabar. Mes abu sėkmingai egzistuojame atskirti, bet ne vienoje erdvėje. Veidrodis negali stovėti prieš veidrodį. Todėl atstumas mums tinka, tinka matytis retai, tuomet nebeimi matyti savo atvaizdo, nes tu pats nebetampi kūrėjo kopija, tu nebe priklausai kūrėjui, nes tu keitiesi, tave keičia aplinka. Tu tampi kitokia kopija. Ir tai yra gerai. Veidrodžiai nebe identiški. Tėvais išmokstama būti. Mano tėvas pradėjo mokytis. ![]() Visą gyvenimą mylėjau savo tėvą, nors jo tėvu nelaikiau. Nekenčiau jo, bet mylėjau lygiai tiek pat. Negalėjau nekęsti žmogaus, kurį suprantu geriau negu bet ką šioje žemėje, kuris yra tavęs dalis, kuris yra praktiškai tu. Tai nežmoniškai skaudino mamą, kuri negalėjo suprasti, kaip aš galiu pateisinti tėvą, tą, kuris yra tarsi siena. Tas jausmas, ta meilė jam yra fenomenas, kurio nesuprasiu visą gyvenimą. Kadangi esu 'viskas arba nieko' tipo įvykis, visiškas kraštutinumų žmogus, veikiausiai todėl čia ir yra būtent tas taškas, kuomet nekenčiu jo taip smarkiai, kaip smarkiai jį ir myliu. Nei vienas nei kitas jausmas nėra stipresnis. Tėvai turi egzistuoti ir be manęs. Within Temptation - The Promise |
![]() |
![]() ![]() ![]() |
2010 m. kovo 6 d. 19:46:09
Cia tas pats edipo kompleksas .
Viskas naturalu