Vienatve, man 20, kur visos linksmybės? :(

Ei ei ei... Nesu jokia psichologė ar panašios pakraipos atstovė, bet hey - tai panašu į svaiginimosi pateisinimą.... Negerai taip. Man va irgi sunku su antra puse - lyg ir yra, lyg ir ne, lyg ir norėtum prieš viską užsimerkt ir atleist, lyg ir norėtum pasiųst velniop ne tik jį, nevertąjį, bet ir visą pasaulį.... Ir va - aš vis dar čia, gyva, neprasigėrusi, neprasirūkiusi, ne.... Ai, netęsiu. Jei jau susipažinai su pagiriomis, tai tikriausiai nereikia aiškint, koks nemielas pasaulis būna tą rytą, o gal ir visą dieną. Tai padeda jaustis geriau? Abejoju.

O drąsa ar drovumas, ką aš žinau...... Čia kiekvienam/-ai vis kitaip. Na negi nėra žmonių su panašiais požiūriais, pomėgiais, na, nežinau, kuo dar? O drovumo padėtų atsikratyt (nu gal, nežinau ) paprasčiausiai priėjimas prie žvaigždės paprašyt autografo po koncerto. Ir kuo ryškesnės, tuo geriau. Keliai dreba, liežuvis pinasi, balsas kažkur į skrandį nukrenta, bet... Kai po to lieki gyva,. :D po kiek laiko viskas ima atrodyt gan juokinga ir atrodo, kad jau kitą kartą tai viskas bus/būtų visai paprasta..... Na o prie paprasto žmogaus, su kuriuo dirbi/studijuoji/kitaip bendrauji, na negi taip baisu prieit? Gal man tik dabar taip atrodo, bet aš greičiausiai tokių žmonių "iš aplinkos" paprašyčiau man parodyt miestą, klubus, dar kažką, gal atsirastų kitokių temų pokalbiams, o po to, žiūrėk, ir susidraugautumėt. Taigi ne vyro ieškotum taip - žmonių, su kuriais būtų gera/saugu/smagu pasibastyt po (tau, spėju, vis dar nepažįstamą) miestą. 

Tu nepergyvenk - aš jau beveik 10 metų Anglijoje ir taip pat čia neturiu draugų. Vienas kap pirštas. Su savo plokštelėmis, stiprintuvais, kolonėlėmis, kompaktais, ausinėmis, dvd, bluray ir music.lt  ir gitara, kuria groti taip ir neišmokau, nes būnant vienam sušiktai trūksta motivacijos (beje, gal kam reikia? parduočiau). O su alkoholizmu tai tik dabar pradėjau kovoti, va jau bus lygiai mėnuo kaip nė lašo neišgėriau, tai jau nebeprisimenu tokio mėnesio kada beturėjau... Gaila, kad gyveni tolokai nuo manęs - susitiktume, ką nors nuveiktume...

Visiškai tave suprantu. Aš taip pat esu drovi,galbūt net labai. Man taip pat sunku susirasti draugų,irgi esu linkusi viską laikyti savyje. Ir tikrai sutinku,kad per daug ilgai viską laikant savyje,po "didžiojo bumbt" bus tikrai ne kas. Tuoj įsitikinau pati.  Kas dėl vaikinų- esu iš vis praradusi viltį,jog kada nors šalia manes bus "tas vienitelis". Nes kiekvieną kartą buna vis tas pats : su akiniais? Ai tai knygų graužikė ir t.t... Cigaretės- esu VISIŠKAI prieš jas!! Tam turiu svarią priežastį. Na,o vienatvę ir liūdesį bent man užpildo ne kas kitą kaip muzika. Linkiu sėkmės,ir tikrai tikiu,jog viskas susitvarkys :)

Kartais jis nerimauja, kad jis mano pirmasis tikrasis vaikinas, niekada nepatyriau tikrų skyrybų, ir šeip jis man pirmasis, tai va, jis bijo, kad sučytinsiu ant jo, žinau, kad esu jam brangi. Kartais vistiek pagalvoju, kad jis myli mano grožį labiau negu mano vidų, kas irgi man kelia nerimą. Apie tą vienintelį, na nežinau, ar jis tas vienintelis, bet kiti gi taip ir nesuranda ieškodami visą savo gyvenimą to vienintelio, bet ką aš jam jaučiu ir ką jis man jaučia yra stipru. Na mes jau perėjom tą rožiniua poros santykius, dabar jau pradedam įžvelgti vieno kito pliusus ir minusus, nusiėmę tuos ro-inius akinius. Na, man sunku susirasti darugų, nes sakiau jau, kad esu kitokio būdo, esu drovi ir tyli žmonių būryje ar su nepažįstamaisiais. Na svaigalai irgi nesakyčiau, kad iš nuobodulio, man pabosta kiekvieną dieną bet nerūkau kiekvieną dieną, tik tada, kai jau nervai nebelaiko ir jau vos tramdau save. Gert dar nežadu viena pati, turiu sunkias pagirias ir pastaruoju metu sunkiai dirbu... Kenkia, ne kenkia, o koks skirtumas vistiek visi mirsim, o kad sakoma, kad rūkantys greičiau miršta na nežinau, žinau žmogų, kuris visą gyvenimą rūko ir jam 82 ir dar nieko, vaikšto normaliausiai.

Nemanau, kad užgniaužti savyje yra labai jau geras būdas taip pat. Vėliau yla ir išlys iš maišo, sprogs viskas, kas bus prisikaupę ir tada nieko gero nelauk, aš ilgus metus viską kaupiau savyje ir mano gyvenimą tai labai paveikė. Beje, taip, ir reikia būti kantriam statant draugiškus santykius..

Na turi jis pomegių ir kitokių jis man kartą ir pats prasitaria, kad nelabai jam patinka, bet sako, kad tik kai su draugais suitinki taip ir eini i koki bara ir panasiai, nes nera ko daugiau veikti, ir sedi ten, pliurpia. O su draugais sustikti reikia, sako kitaip visus juos praras, o santykius ilgai statė. Aš žinau, kad myliu jį, tiesiog abu žinom, kad turiu nepavydėtiną pavydą, labai, labai didelį pavyfą ir gal kartais ir perdėdu.. Ir tas pavydas kartais priveda prie blogo, karta taip ir buvom biski apsipyke, kai man pasirode, kad mačiau, kad jis pabuciavo kita ir po to su kitom flirtavo. Nemanau, kad rukymas man pereis i potrauki as net zinau tai, nes tikrau neturiu noro turet potraukio ir net nepatinka isvis man rukyti, bet kai jai nebera kur dingti tada jau patinka nepatinka jau nebesvarbu. Jis žino, kad man nepatinka, kad jis prisigeria, gal todel ir sako man kita diena pagiringas kad daugiau nebegers. Jis turi toki potrauki meluoti apie smulkmenas, na gal cia anglu bruozas, is malonumo arba is pagarbos, bet tie smulkniekiai po truputi griauna mano pasitikejima juo.

Brrrr... kažkoks sadomazo, bet ne normalūs poros santykiai.... Kažkaip net nepanašu, kad jis laikytų tave ta vienintele, su kuria norėtų nugyvent gyvenimą, o tau jis, atrodo, irgi.. Nes jei sutiktum TĄ, VIENINTELĮ, tokių abejonių nebūtų. Antrą pusę surast tikrai labai sunku, bet draugų? Kažkaip sunku patikėt... Smagumai išlėkt į kokį koncertą tik draugų būry? Nežinau... Gal čia aš tokia, katė, kuri vaikšto pati sau, einu ir viena, jei neturiu su kuo. Tiesa, aš esu namie, sakykim taip... Kartais atrodo, išlėkei paskui brolį, bet... Jis pritapo ten, o tu - ne, tik grįžt Lietuvon - ne lygis. O gal kaip tik tai padėtų jaustis geriau. Juk niekas tavęs ten nelaiko, nebent tik ambicijos. Gal kaip tik grįžimas būtų teisingiausias sprendimas, nors ir čia ne pyragai, bet čia yra tegu ir vienintelė draugė. O svaigalai.... Tai jau yra labai blogai. Ypač vartojami taip, iš neturėjimo ką veikt, iš nuobodulio. O vienai gert - kažkaip kvepia buitiniu alkoholizmu. Cigaretės? Irgi ne išeitis. Na, taip, tuokart gal ir palengvėja, padda užsimiršt, bet išsiblaivai ir pasidaro dar nykiau. O apie tai, kaip kas kenkia, jau ne laikas ir ne vieta pamokslaut.

Patikėk, ne vien panos jaučia vienatvę. Tik skirtumas tas, kad mes kaip įmanoma labiau stengiamės to nerodyti. Užgniaužti giliai savy.

Tiesą sakant, kartais pavydžiu tiems, kurie gali taip paprastai tiesiog nueiti į barą ir paskandinti visas savo problemas... Ir tiems, kuriems padeda cigaretė... Ar dvi... Ar visas pakelis...

Kai viskas praeina, supranti, jog pasielgei teisingai, nes principai yra svarbesni už akimirkos palengvėjimą. Bet tuo metu, kai visas tas skausmas/liūdesys/sielvartas, etc. veržiasi pro gerklę, kartais būna nežmoniškai sunku išlaikyti sveiką protą ir nepadaryti jokios kvailystės...

O draugai... Juos išties labai sunku susirasti. Ypač, jei kalbam apie tokius, kokių ieškai - patikimus.

Tas tavo kambariokas-draugas turi kokių nors pomėgių apart pliaupti alų su draugeliais?

Ar tu jam jauti meilę, ar tai tik simpatija, draugystė, pripratimas.

Kažkaip man kraupokas tavo noras ieškoti išeitirs svaiginantis. Tas gali pereiti į potraukį to nuolat imtis, esant mažiausiai dingsčiai - susinervavus, ar užsigavus, ar šiaip blogai nuotaikai praskaidrint.

Nirvana, man suprantamas tavo blaškymasis ir noras gauti iš gyvenimo perlus, bet toks tiesmūkas rezultatas retai gaunamas tavo nupasakotais metodais. Nežinau, bet turėtum daryti įtaką savo bičui ir suprantama jam kalba pasakyti, ko iš jo nori tikėtis. Va, artimos draugės ar net draugo susirasti nuoširdžiai linkiu.