Žinutė apie muzikinius skonius ir jų etalonus!!!

Galų gale muzika tėra tik vienas iš tų nebūtinųjų poreikių. Kiekvienas iš mūsų gyvena kiek skirtingais dalykais. PVZ vienas per mažai skaito, antras per mažai sportuoja, trecias per prastai valgo, kitas per mažai dirba, kitas per mažai džiaugias gyvenimu. Ir būdami unikalūs, komplikuoti bei netobuli nei vienas iš mūsų nenorim kad kažkas, turėdamas skirtingą poziūrį, charakteri, galimybes bei neįlindęs į mūsų skūrą, aiškintų kaip ir ką turim daryt...

Iš gyvenimo patirties galiu sakyt, kad daug apie žmogų pasako muzikinis skonis. Galima lengvai pritaikyti stereotipus ir nemažu tikslumu numatyti žmogaus pomėgius, išsilavinimą, netgi charakterį ir temperamentą. Aišku, stereotipai yra toks dalykas, kurie ne visada pasiteisina, bet jie nėra iš piršto laužti ir bendrame naudojime yra pakankamai tinkami. Yra atlikta nemažai mokslinių tyrimų šia tema. Vieną prisimenu konkrečiai - rastas ryšys tarp klausomos muzikos ir mokyklinių testų rezultatų: 

https://qph.is.quoracdn.net/main-qimg-22121e7e2adcb81782c7fa1a4f48192e

"Spalvotieji dalykai" .

Šiaip tai aišku, niekada negalima absoliutinti ir sakyti, kad va, tu klausai lietuviškos estrados, reiškia esi durnas. Nebūtinai . Klausoma muzika gali būti susijusi su išsilavinimo ir šiaip mąstymo dalykais, bet vien pagal ją spręsti apie žmogų yra klaidinga.

P.S. Vat ko nesitikėjau, tai pas tave grojarašty rast Red "Release The Panic" .

Pabandysiu palomentuot iš savo pastebėjimų. 

Pirma, kokie žmonės lankosi atitinkamuose koncertuose. Mjo, an sunkoka ką spręst apie publiką, kur lankosi lietuvių atlikėjų koncertuose, nes sąmoningai vengiu tokiuose lankytis. Taip, būtent nekokia patirtis. Girti paaugliai (ir ne tik), muzikos kokybė laaabai šiaip sau (tiek techniniu, tiek turinio požiūriu) na ir šiaip.... Tai tarkim, taip, tai, kokia publika susirenka į tokius koncertus, nemažai pasako ir apie jų išsilavinimą, ir apie skonį, ir kultūrą, ir gal dar daugiau ką.

Antra. Teko būt bene pirmajame Chris Botti koncerte Kongresų rūmuose. Kas mane nustebino - publika. Atėjau likus nemažai laiko iki koncerto pradžios, tai turėjau laiko ir į kitus pasidairyt. Tai štai - renginys Kongresų rūmuose, ir mano galva, tai jau šiek tiek prabangesnė aplinka. O kai kurie klausytojai atėjo, atrodytų, taip, kaip dirbo bulvių lauke - nutampytais megztiniais, kasdieniais nukleiptais batais ir t.t. Nežinau, gal čš viską pernelyg sureikšminu, bet į tokią vietą su nutampytu megztiniu ir nunešiotais džinsais  bent jau sau eit neleisčiau. Kas kita, jei žmogus neturi kuo apsirengt ir į koncertą išleido paskutinius centus (nors tuo abejočiau). Bet tokiu atveju kažkaip aukšta kultūra man nekvep. Panašu kaip anekdote apie čiukčią:

Sėdi čiukčia ant kranto - mato - iškyla povandeninis laivas. Jis tą laivą akmeniu, akmeniu, akmeniu.....

Atsidaro liukas, išlenda iš jo žmogėnas:

- Do you speak english?

Čiukčia:

- Oh yea, of course!

- A ch*lish tolku....

O kad ir galima dėl skonio ginčytis, na bet juk beprasmiška... Vargu ar prasto skonio (mūsų požiūriu) savininką atversime į savo teisingą tikėjimą. Kaip ir jis vargiai atvers mus į savąjį. Atsižadėsit draugo, kurio skonis, jūsų manymu, prastesnis nei jūsų? Eisit muštis su kitokio muzikinio skonio savininkais? O juk tokių dalykų Lietuva tikrai prisimena... 

Faustai, esmė ta, kad tikrai nedidelė tautos dalis lankosi koncertuose. Gerai į vieną salę telpa keli ar keliolika tūkstančių, bet kaip pamatuot pustrečio milijono (Lietuvos mastu), o gal dar ir 7,4 milijardo pamatuokime pagal jų klausomą muziką. Yra, yra tos subkultūros, o bet tačiau, aš gal nesu toks inteligentas, jei einu į klasikos koncertą ir tuo labiau, gal aš ir mėgstu klasikinę muziką, bet tiesiog neprisiverčiu nueiti į jūsų minėtą styginių kvartetą...

O dėl Pravieniškių, čia irgi, sumažintas visuomenės modelis. O ar daug apskritai žmonių, mėgstančių džiazą. Tikrai ne kiekvienam pakampy stovi. O beje, bedvasiai žmonės turbūt apskritai nesidomi estetika ir menu, tai dar derėtų pagalvoti, ką Pravieniškių nusikaltėliai mėgsta. Galbūt jie ten muzikos net neklauso, nes neturi galimybių. Nors pilnai tikiu, kad turi.

Tolerancija, šūdlerancija. Taip, galim būti labai dvasingi, "protingi ir apsišvietę", liberalūs ir toleruoti bet kokį mėšlą, sakydami, kad tai skonio reikalas ir žmogaus pasirinkimo laisvė. 

BULLSHIT. 

Dvi situacijos:

1. Nueikit į kokį jungtinį lietuvos atlikėjų koncertą (na, kokius dabar populiaru rengt švenčių progom). arba va kad ir į Sel'ą. Apsidairykit. Pastebėkit kokie žmonės ten susirinkę. 

2. Nueikit į simfoninį arba kokį nors styginių kvartetą. Vėlgi apsidairykit. 

Po to atsakykit į Einaro klausimą: ką galima apie žmogų spręsti iš jo skonio? įtariu kažką galima.

Pilnai palaikau ir pratęsiu be_inio mintį: kalbant ne tik apie muziką o bendrai apie estetiką - egzistuoja "geras skonis" ir "blogas skonis" . Tai tiesiogiai priklauso nuo išsilavinimo. Ir "gero skonio" turėjimas yra kur kas svarbiau nei priimta manyti. (Manau mažai rasite Pravieniškėse nusikaltėlių mėgstančių džiazą arba besidominčių daile, ar ne?). 

Aktuali tema, su galimai begaline diskusija (tavo minimi ginčai, yra kvailio duona). Ir nesutinku, kad neegzistuoja bendrinis etalonas (nepatinka man šis žodis, nes jis sumenkina aną dalį, nepriklausančią duotąjam etalonui), kurį pakeisčiau būdvardžiais - gera, kokybiška, ir retesniais atvejais - išskirtine. Nekalbu apie absoliutizmus. Išvadą priėjai, po staigaus idėjų kratinio, kai tema yra tokia didžiulė, pernelyg lengvai. Pradžiai pacituosiu vieno muzikos mėgėjo / kritiko mintį: 

"Obviously a lot depends on taste. And taste is mostly a function of education.

"Savaime suprantama daug priklauso nuo skonio. Bet skonis yra dažniausiai edukuojama funkcija."

Tai vat ir mano nuomonė tokia. Todėl ir paruošiau šį traktatą tikėdamasis, kad bent 0,75 žmogaus perskaitę tai susiprotės, kad kažką daro netaip (kalbant būtent apie tuos netaip darančius).

Tai kaip lietuvių išmintis sako - dėl skonio nesiginčijama. Na negi man trukdo, kad, tarkim, vienam mano draugui patinka metalas, kita draugui patinka popsas, trečiam kad ir Yva ar kažkas panašaus. Taip, Yvas ir visus kitus tokius projektus aš laikau blogiu, bet tai juk aš su savo pažiūrom. O kad kitam patinka - koks mano reikalas? Man tai gyvent netrukdo. Nebent kai tas draugas, kuriam patinka Yva - šiek tiek daugiau nei tik draugas (nors tada ir susitaikai su tokia beskonybe ir bandai sudomint kiek kitokia muzika). O šiaip ginčai dėl to, kas geresnis - popso ar metalo (ar dar kokio kito stiliaus) mėgėjas - vieni pačių beprasmiškiausių. Ir nesuprantu, kodėl jie būna vieni aršiausių. Juk mano bendraamžiai dar puikiai pamena, kaip pliekdėsi pankai ir metalistai, depešistai ir metalistai.... Man jau tada buvo juokinga, kas čia per...? bet kad tai kažkokia amžina kova.

Ketinimai kilnūs, tačiau gimę iš neturėjimo ką veikt. Nu šiaip juokinga, kai žmonės tą patį vis pliurpia. Kiek jau mėginusių aiškinti, kad muzikinis skonis yra įvairus, tačiau kol kas vis dar vyksta tokių kvailų pasisakymų.

Manau, kad Einaro šitaip motyvuota žmogaus muzikinių pomėgių analizė padės sureguliuojant įsiplieskiusius ginčus, kad yra teisenis už teisųjį, Įmetei šį traktatą į karšto ginčo tarpą ir abiems pusėms turėtų pasidaryti aiškus ginčo beprasmiškumas. Arba ne - ne visi linkę įsiklausyti į protingas pastabas.

Bet ketinimai išties kilnūs.