A propos (II dalis: beieškant įkvėpimo)

Ale koks aš tingumo įsikūnijimas... Net per tą tingumo šydą mintys neprasiskverbia. O kaip mąstyti? O išvis, kam man mąstyti? Juk aš tingiu, nieko nedarau, ateities neturiu. "Dabartis savaime kuria ateitį" - taigi, reikia išvesti tokį dėsnį: kokia dabartis, tokia ateitis. A? Nelabai norisi manyti, kad tai teisinga.

Bet nelabai norisi čia apie tai kalbėt. Atrodo laiko formulių sąrašus palikome ir užvertėme prieš mėnesį. Bet norisi pasiskųsti: kaip baisiai karšta. Tuoj išvirsiu. Būsiu sriuba, kurią jūs suvalgysit. Yes, pagaliau realybėje pamatysiu, kaip atrodo virškinamasis traktas. Svarbiausia užduotis: nepatekti į skrandžio rūgštis. Ten turėtų būti dar karščiau.

Atom Heart Mother - vienas nerealiausių dalykų žemėje. Pavydžiu PF nariams tokių meniškų sielų. Eisiu naktį į kapines ieškoti Wright'o lavono - ir išsitrauksiu jo sielą. Krikščionybė teigia, kad yra amžinasis gyvenimas, todėl religinė teorija leidžia suprasti, kad kūnas miręs, o siela gyva. Reiškia, suveiks, tapsiu menininku. Būsiu naujas klavišinių meistras? Taip.

Nesileisiu į svajonių sukeltas vaizduotės ir sąmonės srauto peripetijas.

A PROPOS,

KUR MANO ĮKVĖPIMAS?

Kreipiuosi į savo brangia tauta,

Kur nukišote mano įkvėpimą.

Jis rašo dienoraščius ir jis dažniausiai veikia naktį,

Kas suras ir grąžins, dosniai atsilyginsiu

Įkvėpime, grįžk, kaip man gyvent be tavųjų vertybių

Įkvėpime, pareik, kaip gyvent be tavųjų šunybių

Įkvėpime, kur esi? Atsiliepk

Įkvėpime, kam tavęs reik? Spėk

"Damn the dark

Damn the light"

Fleetwood Mac, The Chain.

FINALAS

Dieve, grąžink tu man įkvėpimą.

Pink Floyd'ų muzika, padėk jį rasti.

Palieku paskutinį iškvėpimą

Einu paieškų duonos atsikasti.

(Artėja ir epinės Atom Heart Mother pabaiga. Sutapimas? Jais netikiu)