Avitaminozinės realijos (Dienoraštis iš D didžiosios)

Dėl savo apatiškų nuotaikų užpraeitame blog'e kaltę bandžiau suversti vitamino D trūkumui. Neklydau. Kaip tik savaitgalį prisiminiau, jog turiu vitamino D testą. Prasitestavau ir įrodžiau savo lietuvišką tapatybę. Mano kompiuterio klaviatūroje D raidė irgi neveikia. Atsitiktinumas? Ar vitamino D preparatą jau ne tik man vartoti, bet ir kompui grūsti per USB lizdą? 

Šiandien su kolegėmis darbuose diskutavome, jog lietuviai kalba apie orą, o vat italų mylimiausia tema yra maistas. Pasigedome maisto kultūros Lietuvoje. Pasigedo žmogus, kuris vakar prisipirko pilną maišą maximinių kruasanų, hrososenų ir krusasontų (bonusui, kišų ir šiaip bandelių). Kaip nuoširdu ir sąmojinga iš mano pusės. Tiesa, ir labai dietologiškai "apgalvota", mat bandelė su pasiflorais tikrai turi stebuklingus vitamino D kiekius.

Su kolegomis šeštadienį klausėmė nuostabaus koncerto filharmonijoje, kuriame Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras koncertavo su puikiu kolektyvu „Trio Agora“ (kurie irgi yra kolegos) ir orkestrui dirigavo Mirga Gražinytė-Tyla. Koncerto vyšnaitė buvo autentiškos Čiurlionio „Jūros“ versijos atlikimas. Visgi savo atitrūkimą nuo klasikinės muzikos supratau po koncerto, kai kolegos diskutavo apie visus mažus ir didelius skirtumus tarp mums įprastos n kartų įvairių kompozitorių redaguotos „Jūros“ versijos ir šios iš numirusiųjų prikeltos originalios Čiurlionio versijos. Esu praradęs gerą santykį su klasikinę muziką, bet nežinau, kaip jį prikelt. Ir net nesu tikras, ar tikrai noriu, tiesiog šiuo gyvenimo momentu nematau, kas mane motyvuotų klausytis daugiau klasikinės muzikos. Paauglystėje jos daugiau klausiau, gal tiesiog turėjau ilgesnę dėmesio išlaikymo trukmę. Dabar visai sugedau, moku hiperfiksuotis tik ant nei vienos smegenų ląstelės darbo nereikalaujančių serialų ir žaidimų.

Kalbant apie filmus, neseniai pamačiau LRT Epikos anonsą, kad Zilnys ir co. išvertė ir įgarsino „King Crimson“ dokumentiką. Pradėjau vakar žiūrėt, bet užmigau ir nepabaigiau. Atsimenu, kai ši dokumentika prieš kelis metus buvo išleista, bet tuomet patingėjau ir susilaikiau nuo nelegalių kelių paieškos ją pažiūrėti. Tiesa, man patiko, kaip Fripo despotizmas bent jau pirmojoje filmo pusėje pateikiamas per lengvą ironijos prizmę, net iš paties Fripo lūpų. Net prieš 10 metų man būtų buvę sunku įsivaizduoti, kad Robertas būtų leidęs taip iš savęs ir savo kietakaktiškumo pasijuokti.

Dar peržiūrėjau filmą „Hidden Figures“, kurį jau seniai norėjau pažiūrėti. Nepaisant to, kad tai tikrai gera ir pakili drama, bet ir sužinojau kažką naujo. Net nežinojau, kad nepaisant visų segregacijos niuansų (kurie gerai perteikti ir filme) juodaodės moterys visgi dirbo NASA, kad ir labai rutinišką ir rankinį skaičiavimo darbą. Labai sužavėjo Dorothy Vaughan paveikslas (vėlgi, man buvo nauja sužinoti apie moterį, kurį buvo ne tik pirmoji afroamerikietė NASA skaičiuotojų grupės supervaizorė, bet ir sėkmingai į kompiuterių erą įžengusi mokslininkė, perkandusi tuo metų naują Fortran programavimo kalbą). Aš pats, net jei esu chemikas teoretikas, kažkaip sugebėjau išsisukti nuo Fortrano, nors šio mokėjimas man būtų tikrai naudingas. Gal tai taps įkvepiančiu pavyzdžiu užsiimti šiokia tokia saviugda?

Žodžiu, praėjusi savaitė buvo tikrai gan vykusi ir turininga. Taip pat baigiau savo penkių ligotų dantų plombavimo epopėją. Kalti visi: nedėkinga genetika, vitaminais skurdus kruasanas, Einaro daužti mitybos įpročiai, ledų pramonė ir ją „Metuose“ minėjęs Kristijonas Donelaitis. Visgi liko vieną protinį dantį raut. Mano odontologė, būdama biški prie bajerio, mane nuteikė kitam kartui, kad iš manęs raus „protą“. Gal ir pusė velnio, tik netekus proto greičiausiai teks ir karjerą pakeisti. Arba eisiu į išankstinę pensiją ir su savo drastiškai sumažėjusiu IQ rėkausiu socialiniuose tinkluose, kaip „mano laikais“ niekam nei vitaminų netrukdavo, nei kas išvis sirgo, nei jauni žmonės mirdavo. O ko ne, man ir dabar erezijos pakelia nuotaiką.

Pavyzdžiui, visai nemenka erezija, kad paskutinių kelių dienų klausomiausi atlikėjai yra Charli XCX ir Big Big Train. Kombinacija, kurios paaiškinti nepadės jokie komentarai. Todėl šį nebrandų dienoraštį užbaigsiu nebrandžiomis Spotify nuorodomis.

	42			Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - Jūra
	0			Big Big Train - The Likes of Us
	1			Charli XCX - Brat
	66			King Crimson