I. Atbudimas istorinės būtinybės akivaizdoje

   Atbudime skaudžiausia jausti, kaip visos žinios, kurias nešiojiesi su savimi vaikščiodamas visur aplinkui, krenta į tavo beveidį šešėlį, praranda galimybes būti išnaudotoms ir netenka savo reikšmės, įgytos per tas didžias valandas, praleistas vienumoje su savo vidiniu pasauliu, o tos valandos, giliai įrašytos tavo istorijoje, subliūkšta ryškioje kasdienybės šviesoje. Bet galbūt, jūs jaučiatės taip, lyg būtumėte ne ten, kur tikrai norėtumėte save matyti (nesvarbu, jei ir neįsivaizduojate konkrečios vietos)? Galbūt esate įstrigęs aplinkos ir savo paties sukurtuose pančiuose, ir bijote pajudėti iš vietos? Žinote, istorinė būtinybė, ar neišvengiamybė, yra panašiai kaip karma. Ką ten sako apie karmą... Karma is a bitch. Tas pats su istorine neišvengiamybe. Jūs niekada neturėtume kaltinti savęs už tai, kokie esate žmonės ir ypač tais atvejais, kai net bandydami save pakeisti, nesugebate. Galbūt tai reiškia, kad esate silpnas, tačiau ir dėl to jūs neturėtumėte savęs mušti. Todėl, kad jūs nepažįstate savęs ir dėl istorinės būtinybės įtakos neturėjote tam laiko. Jūsų asmenybė yra tokia, kokia yra, ir viskas tėra jūsų artimiausios aplinkos valingų ar nevalingų veiksmų bei praktikuotų elgesio modelių padarinys. Asmenybei susiformavus, ar beveik susiformavus, tuos įsišaknijusius modelius, kurie galbūt yra bendra prasme neteisingi, klaidinantys, nekuriantys gyvenimo kokybės balanso, gali būti sunku išrauti ir pakeisti kitais. Nuo žmogaus vidinės stiprybės – ryžto bei užsispyrimo priklauso, sugebėsi ar ne išrauti tas piktžoles iš savo amžinai žaliuojančio gyvenimo sodo. Vis dėlto, ne visada norisi pateisinti žmogaus ydas, suverčiant visą atsakomybę istorijai – juk ne be reikalo egzistuoja tas pasakymas, kad esi pats savo gyvenimo kalvis. Tad jeigu jūs iš tikrųjų neprisiimat visiškai pilnos atsakomybės už savo asmeninį gyvenimą, dėl to tikrai turėtumėte save kaltinti. Nes galiausiai, istorija ir yra tik istorija. O Tu, tu gyveni ne istorijoje, bet dabartyje. Dabartis yra tokia nesuvokiamai kitokia, nei buvo patiriama žmonių praeityje, kad kartais pasidaro tikrai baisu. Visiškai suprantama, kodėl tas atviras, platus, nenuspėjamas pasaulis taip gąsdina ir tiek daug žmonių bijo pastatyti savo koją į tas džiungles. Į jas iš tiesų drįsta įžengti tik arba visiški kvailiai arba labai protingi (kas gali būti vienas ir tas pats). Tikrai esi kvailas, jeigu rizikuoji prarasti saugią, patikimą, savo arba kažkieno iš praeities (istorinė būtinybė) užsitarnautą vietą. Bet taip pat esi kvailas, jeigu įgijęs asmens nepriklausomybę, nusprendi sėdėti ten, kur esi įpratęs ir nebeplėsti savo patyrimo ribų. Keista, kai žmogus gyvena taip, tarsi žinotų, jog turi daug gyvenimų, nors tuo ir netiki, vietoj to, kad gyventų savo vienintelį, apie kurį žino, gyvenimą, pilnavertiškai ir turtingai. Primityvūs žmonės burdavosi į šeimas, mažas bendruomenes ir gyvendavo savo uždaruose ratuose, su vieninteliu tikslu maitinti ir išlaikyti šeimą, kad ji galėtų tęstis. Daug žmonių vis dar gyvena tų primityviųjų žmonių principu (vėl, istorinė būtinybė). O pasaulis aplink mus juk pasikeitęs. Mamutų senokai nebėra, ledynai baigia ištirpti, miestai praranda natūralią žalumą, aplinkui zuja mašinos, o atvertus galvą - lėktuvai. Tai tik maža dalis to, kas vyksta dabartyje, šiuo metu, man rašant šiuos žodžius ir Tau juos skaitant. Kur visa užteršto oro arba maisto ir vandens problema (kas tiesiogiai atsako už žmogaus sveikatą), nevienodas jų paskirstymas pasaulyje – vienur jo trūksta, kitur jis grynai išmetamas dėl pertekliaus. Kur visi žmonės, apleisti socialinių įstaigų, miegantys gatvėse ir gyvenime laukiantys tik jo galo (tai, žinoma, negalioja tinginiams ir idiotams). Visi tie vaikai, vos telpantys į vaikų namus, augantys be reikiamo žmogiško artumo ir be galimybių užaugti pilnaverčiais asmenimis plačiajame pasaulyje. Apžvelgus visas problemas, taip išeina, kad žmogus naikina pats save, ir neretai, pats tą suvokdamas ir bandydamas keistis, įklimpsta į dar gilesnį mėšlą, nes, yra nepakankamai stiprus viduje ir bijo, nesugeba prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą (verčiau jau prisiima kitų). Dėl to, kad taip aktyviai užsiėmęs savęs naikinimu, jis negali padėti dar kažkam kitam šalia, arba kažkam už daugybės kilometrų. Juk kai žmogus susikoncentruoja tik pats į save, nesvarbu, kitas žmogus čia pat, ar kažkur toli, visi jam yra išsidėstę vienodu atstumu nuo jo buvimo taško.